Kūrybos
horizontuose

2012 metai

Kronika

Galerijos erdvėse – jaunoji karta

Laimutė Vasiliauskaitė-Rožukienė

Rimantas Milkintas (centre), Andrius Erminas parodos su Šv. Jono galerijos, šiemet atšventusios jubiliejų, direktore Regina Šimulyniene parodų atidarymo metu

Rimanto Milkinto darbai

Rimanto Milkinto darbas

Rimantas Milkintas prie savo nupjautos obels (jos vietoje turėtų būti jo dirbtuvės)

Vilniaus dailės akademijos Šv. Jono galerijoje (Šv. Jono g. 11, čia XVI a. gyveno Lietuvos didysis kunigaikštis Radvila Juodasis), kurios erdvės gana sudėtingos pradedantiesiems eksponuoti, buvo rodomi naujausi dviejų jaunosios kartos Lietuvos menininkų darbai, iš esmės paneigiantys šią nuostatą.

Pirmajame galerijos aukšte veikė Rimanto Milkinto trečioji personalinė paroda „Sija“ (pirmoji surengta 2005 metais Lenkijoje, antroji – šiemet, irgi Vilniuje, tik AV17 galerijoje). Be darbo VGTU (kur dėsto piešimą ir skulptūrą), aktyvusis menininkas Lietuvos ir tarptautiniuose projektuose (Latvijoje, Suomijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Italijoje) dalyvauja nuo 2003 metų. Iš svarbesnių paminėtina grupinė paroda „Žmogiškasis faktorius“ Klaipėdos kultūrinių komunikacijų centre. Kad jam paklūsta erdvės, jau pripažinta tarptautiniu mastu – meno mugėje „ART Vilnius’ 11“ paskirta nominacija „Už skulptūros objektą parodų erdvėse“. Pagrindinė „Sijos“ idėja irgi susijusi su erdve, ją tyrinėjant ir priešpastatant skulptūros objektą galerijos architektūrai. Menininkas eksperimentuoja ieškodamas naujų galimybių už „balto kubo“ erdvės ribų.

Dar vienas erdvių virtuozas Andrius Erminas, rengdamas parodą „Čia kažkada buvo dangus“, pasirinko Šv. Jono galerijos rūsius ir darbavosi iki 8 valandos ryto, tačiau ją atidarant atrodė žvalus. Menininkui galerijos erdvės, ištyrinėti, „iškuopti“ jos rūsiai yra parodos dalis (ne tik vieta eksponuoti). Svarbu rasti dialogą, erdves nugalėti, praplėsti ir apšvietimo, ir sienų, ir patalpų konfigūracijos prasme. Dailininko nuomone, visos galerijos erdvės tinka eksponuoti darbus, „tiesiog joms reikia stiprių darbų“. Jo darbai užpildė visas Šv. Jono galerijos rūsio erdves. Parodos „Čia kažkada buvo dangus“ idėja – erdvių ir jose esančių kūrinių priešprieša. Darbai vien savo tematika priešpastatomi rūsio sąvokai. Įsprausti ir rūsy „įkalinti“ objektai turėtų idėjiškai neigti vienas kitą, tačiau vizualiai dera, daugiaprasmiškai papildo vieni kitus.

Vilnius
Autorės nuotraukos

© 2012 „XXI amžius“