|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Viešpats, karaliaujantis meile Kun. Vytenis Vaškelis
Jėzaus dieviškojo Karaliaus savybės labiausiai matomos, kai Jis ką nors daro. Jau pirmame pagal Joną evangelijos skyriuje kilniaširdis žydas Natanaelis, Šventosios Dvasios įkvėptas, suvokė, kad siųstasis Mesijas yra Dievo Sūnus ir Izraelio karalius (plg. Jn 1, 49), nes tik vienintelis Dievas, visa apie viską žinodamas, gali tiksliausiai apibūdinti, kas yra žmogus ir kas vyksta jo viduje. Kadangi Natanaelio lūpomis bylojo tiesa, liudijanti, jog Viešpaties karalystės esmę sudaro ne materialūs, bet dieviškos kilmės dalykai (plg. Rom 14, 17), Jėzus pažadėjo, kad jis matys net atsivėrusio dangaus reginį... Tačiau kai Jėzų, stebuklingai padauginusį duoną (plg. Jn 6, 11), izraelitai sumanė paskelbti karaliumi, idant, tarsi burtų lazdele mostelėdamas, Jis visada tenkintų jų užgaidas, pasitraukė nuo jų į vienumą. Jėzus neatėjo padauginti duonos, kurią turime užsidirbti, bet Jis kasdien daugina Duoną ant altorių, kad tikintieji, ją veltui valgydami, semtųsi jėgų patys tapti duonos rieke tiems, kurie šį gyvenimą yra pavertę vienintelio rojaus beprotišku siekiu. Nors dabar visa esybe įsikibusiųjų į žemiškus dalykus dantims dieviškoji Mana yra per kietas riešutėlis, bet vėliau neišvengiamai ateis laikas jiems iš esmės keisti savo pažiūras bei gyvenimo būdą, nes į jų širdis smarkiau belsis malonė (per išbandymus ir kitus gyvenimo potyrius), kviesdama atsiversti. Jei jie grįžimo prie tiesos versmių sąmoningai atsisakytų, rizikuotų patys būti suvalgyti tų dalykų bei daiktų, kuriems beatodairiškai buvo tarnauta. Tuomet lemtingą valandą jie turės nusiimti visas rafinuotos išminties kaukes ir jų vidus bus visiškai apnuogintas (plg. Lk 12, 20). Taigi tikroji išmintis ne sau pataikauti, kad be Kristaus kūriniams vergautume, bet Jam tarnauti, kad savyje atrastume Jo karalystės ramybę bei džiaugsmą. Su šv. Jonu Auksaburniu renkamės Dievo Sūnaus tiesą, mus uždegančią veikti Jo laisvėje: Niekas neduoda tokios laisvės žodžiui, neįkvepia tiek narsos pavojuje ir nesuteikia žmonėms tiek stiprybės, kaip nieko neturėjimas, kai nieko nesineši su savimi. Tad kas nori įgyti didžią jėgą, tegul renkasi neturtą, paniekina šį gyvenimą, tegul galvoja, kad mirtis yra niekas. Ir toks žmogus galės padaryti Bažnyčiai daugiau gero nei visi turtingieji ir galingieji, netgi daugiau nei tie, kurie visa valdo. Kai žmogaus širdis budėdama vengia net mažiausio netvarkingo prieraišumo prie šio gyvenimo laikinų dalykų, ir, malonei veikiant, iš tikrųjų ilgisi, trokšta ir siekia pažinti bei mylėti Tą, kuris mus anksčiau už mus be galo pamilo, ji savaime tols nuo savo netikrojo ego ir artės prie Tikrojo (plg. 1 Jn 5, 20), idant vis labiau bei laisviau atsivertų Jo visuotinei viešpatystei. Gebelsas negali atšaukti Kristaus įsakymų, šitaip mokytojas Georgas Mausas pasakė savo mokiniams. Už šiuos žodžius jį vežė į Dachau koncentracijos stovyklą. Pakeliui jis mirė iš bado. Kai krikščioniui Kristus tampa svarbesnis net už jo paties gyvybę, per jį Dievas Bažnyčios labui prikelia iš dvasinio sąstingio naujus žmones naujam gyvenimui. Viešpats, prieš eidamas savanoriškai mirti, paliudijo, kad gali akimirksniu sunaikinti savo budelius ir pačią mirtį. Bet Getsemanės sode Jis to nepadarė, nes ne dėl to buvo siųstas... Vis dėlto, kai Jis tarė: Tai aš (Jn 18, 6), romėnų kareiviai su deglais ir amunicija dieviškos jėgos buvo gėdingai parklupdyti ant žemės. Jėzus turėjo galią juos priversti Jam tarnauti. Bet ko verta tarnystė iš baimės ir prievartos? Jėzus ieško savųjų, kurie Jo tiesai paklustų ne iš baimės, bet dėl Jo meilės. Tad tegul mūsų ištikimybė Dievo Sūnui pranoksta mūsų žmogiškas pastangas Jam patikti, nes Jis didis ir Jo veikimas neaprėpiamas. Suvokiau, kad visa, ką Dievas daro, išliks amžinai: nieko negalima prie to pridėti, nieko negalima nuo to atimti. Taip Dievas veikia, kad žmonės jam pagarbą jaustų. Tai, kas jau buvo, dabar vyksta; tai, kas dar turi būti, jau seniai yra buvę. Dievas pasirūpina tuo, kas reikalauja Jo dėmesio (Koh 3, 1415).
© 2012 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |