|
Piliečių valios išraiška ar manipuliavimo valia apraiška?
Algimantas Zolubas
Visi pastaruosiuose rinkimuose išrinktieji į Seimą, jiems pritariantys komentatoriai, politologai, žurnalistai ir, deja, padoriais laikytini piliečiai tvirtina, kad rinkimuose piliečiai išreiškė savo valią ir jokių abejonių dėl to negali būti. Ar iš tikrųjų taip yra?
Valia yra psichinė galia, pasireiškianti sąmoningu veikimu. Ji gali būti tvirta, silpna, gera, bloga ir jos gali visai nebūti arba rastis liguistas valios netekimas, kurį psichiatrai ir psichologai vadina abulija.
Demokratijos mechanizmas rinkimų ar referendumų metu valios kokybės nevertina, jam svarbu, kad būtų išreikšta daugumos valia. Kokiu būdu emocijų paveikta, administraciniu būdu primesta, pinigais ar alaus buteliu nupirkta piliečio valia formavosi, balsavimo buhalterijai nesvarbu. Nebrandžios demokratijos šalyse pastaroji demokratijos grimasa, pasirodo, gali pasiekti tokį mastą, kad, tarsi teisėtai, demokratiškai pati valstybė gali būti parduota ar pasidovanoti kitai valstybei.
Minimos demokratijos grimasos užkratu Lietuvoje akivaizdžiai pasižymi Darbo partija (DP), Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) ir Lietuvos rusų sąjunga (LRS).
Darbo partija buvo įkurta 2003 metų spalio 18 dieną. Pirmajame (steigiamajame) jos suvažiavime, vykusiame Vilniuje, dalyvavo per 1000 Lietuvos piliečių. Jame buvo išrinkta partijos vadovybė, patvirtinti veiklos programos prioritetai. Partijos pirmininku tapo Viktoras Uspaskichas. 2003 m. lapkričio 25 d. Darbo partija buvo oficialiai įregistruota Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijoje. 2003 m. lapkričio 11 d. Darbo partijos pirmininkas pradėjo susitikimus su Lietuvos žmonėmis. Iki oficialaus partijos įkūrimo visuose rajonuose jau veikė partijos jačeikos su gerai apmokamais patikėtiniais. Paties pirmininko susitikimus lydėjo koncertai, vaišės, fejerverkai. Niekas neabejojo, kad suvirintojas V. Uspaskichas lėšas renginiams ir partijos veiklai gauna iš kaimyninės šalies, tačiau toks jo elgesys rinkėjų valiai neturėjo įtakos, o emocingi renginiai, pamaloninimai vaišėmis, paties pirmininko, kaip linksmo rusų mužikėlio, pasirodymai rinkėjų valią minimos partijos naudai paveikė. Ta valia nepasižymėjo sąmoningu veikimu, o tik pamaloninimų išprovokuotomis emocijomis (galiausiai mokesčiu už balsą), taigi tėra demokratijos grimasos manipuliavimo rinkėjų valia apraiška.
Jau per 2004 ir 2008 metų rinkimus atkreiptas dėmesys į DP sukčiavimą, balsų supirkinėjimą, o šių metų rinkimuose ši partija tiesiog įsisiautėjo, balsų pirkimas iš bevalių piliečių partijos kandidatams tapo patekimo į Seimą veiksniu. Šios partijos nariai, kaip ir pats partijos pirmininkas, iš šešėlinio verslo, iš sukčiavimo tapę milijonieriais, jau gali nesunkiai pirkti vietas į Seimą.
Lietuvos lenkų rinkimų akcija, kaip liudija ir pats partijos pavadinimas, pasinaudojus neva skriaudžiamos lenkų tautinės mažumos korta, buvo sukurpta pakliuvimo į vietos valdžios struktūras ir į Seimą tikslu. Jos kilmė siekia prosovietinės Jedinstvos organizacijos ištakas, o dabartinė veikla gauna įvairiapusį palaikymą iš tradiciškai nelabai draugiškos Lenkijos. Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, kur lenkų tautinė sudėtis sudaro daugumą, LLRA įsitvirtino vietos savivaldos struktūrose ir administraciniu būdu bei įvairiu rinkėjų papirkinėjimu sėkmingai manipuliuoja jų valia.
Lietuvos rusų sąjunga įkurta ir įregistruota Teisingumo ministerijoje 1995 metais, o jos steigimą paskatino Rusų bendruomenių tarptautinis kongresas, kuriam vadovavo Dimitrijus Rogozinas, siekęs suvienyti valstybes, po SSRS subyrėjimo tapusias nepriklausomomis, ir kitose valstybėse veikiančias rusų bendruomenes. Ši partija manipuliuoja piliečių, kuriems prie ruso buvo geriau, ir žmonių, palankių V. Putino partijai Vieningoji Rusija, valia.
Pastaruosiuose rinkimuose LLRA ir LRS, nors formaliai nesusijungė į koaliciją, ėjo išvien.
Manipuliacijos rinkėjų valia tautiniu pagrindu būtų išvengta, jei Lietuvoje Teisingumo ministerija nebūtų įtvirtinusi antikonstitucinės demokratijos svetimybės partijų įregistravimo pagal tautybes. Iš tikrųjų demokratijos akiratyje nėra nei tautos, nei tautybės. Demokratija pripažįsta tik valstybę ir pilietybę. Valstybę sudaro jos pilietinė visuomenė, tą visuomenę piliečiai, davę ištikimybės priesaiką ar pasižadėjimą konkrečiai valstybei. Brandžios demokratijos šalyse pagal tautybes partijos nekuriamos. Antai Šveicarijoje gyvena vokiečiai, prancūzai, italai, retoromanai; yra šveicarų pilietinė tauta, tačiau pagal tautybę partijų nėra. Taip yra ir kitose Europos valstybėse, JAV. Nebrandžios demokratijos šalyse, prie kurių turime priskirti ir Lietuvą, be ribojimų kurpiami ir pripažįstami partijomis dariniai, kurie savo turiniu ir siekiais nėra nukreipti į valstybės kūrybą ir tvirtinimą, o kartais tampantys valstybei kenksmingomis svetimybėmis.
Demokratijos tvirtinimo vardan Teisingumo ministerija partijas LLRA ir LRS iš partijų registro privalo išbraukti, antidemokratiškas klaidas taisyti. Tokiam žingsniui mūsų Konstitucinis teismas bei užsienio demokratinės institucijos neturės pagrindo reikšti prieštaravimų, nes tik lietuvių tauta, kurios nariai gali būti ir yra kitokios kilmės piliečiai, kuria ir tvirtina savo valstybę, jos suverenitetas priklauso tautai. Tai įrašyta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje.
© 2012 XXI amžius
|