|
Kairiųjų ideologinis melas apie lygybę
Kun. Oskaras Petras Volskis
Kairieji mėgsta reklamuotis ir vilioti pažadu, jog kai kurie dalykai daugiau ar mažiau bus nemokami: nemokamos mokyklos, ligoninės, didesnės algos, pensijos ir t. t. Nemokamų privilegijų žadėjimas prieš rinkimus yra melas, kuriuo jie bando pritraukti neturtingus žmones balsuoti už jų partiją. Vargingieji neišloš, bus tik suklaidinti ir apgauti.
Ar nemokami darželiai, mokyklos, ligoninės ir t. t. reiškia, kad jų darbuotojai dirbs veltui?
Taigi kairiųjų tikslus galima apibendrinti trimis teiginiais:
1. Socialinės nelygybės sumažinimo siekis;
2. Ekonomiškai silpnesnių visuomenės grupių apsauga.
3. Valstybinė ekonomika ir rinkos kontrolė.
Socialinės lygybės teiginys yra nelogiškas, nes, jei visi yra lygūs, tuomet visi privalo turėti lygias teises. Tada kainos visiems pirkėjams turi būti vienodos, paslaugos ligoninėse, švietimas ir kiti dalykai visiems vienoda.
Kairiųjų skelbiama socialinė lygybė yra tokia painiava, kurios jie patys negali paaiškinti. Paprastas, kasdienis teisingumas yra teisingumas tarp asmenų: kaip susitarsime. Tokios linijos laikosi dešinieji. Visiškas socialdemokratų teisingumas yra visiška neteisybė. Be to, raskite nors vieną socialdemokratą, kuris nebūtų turtingas ir jam rūpėtų paprastas žmogus.
Yra nemažai turtingų Europos valstybių. Kai tik kurioje nors iš jų laimi kairieji, prasideda nemokamų paslaugų teikimas. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje vaikus auginančios vienišos motinos gauna nemokamą būstą. Netrukus ženkliai išaugo pastojusių paauglių skaičius. Viena vertus, buvo duotas netinkamas signalas elgtis neatsakingai, nes valstybė prisiima atsakomybę, kita vertus, kai kurios paauglės susiviliojo galimybe atskirai gyventi nuo tėvų ir lengvai gauti butą. Ši šalis yra viena iš pirmaujančiųjų pastojusių paauglių skaičiumi. Kas už tai turi užmokėti?
Akivaizdu, kad visos nemokamos paslaugos apmokamos iš surinktų mokesčių. Vadinasi, kairuoliškoje lygybės sistemoje privalu mokėti vienodus mokesčius, pavyzdžiui, 50 litų per mėnesį, nesvarbu, ar uždirbai 500 ar 1000 litų.
Arba, pavyzdžiui, mokant 20 proc. pajamų: 1000 litų uždirbantis mokesčiams atiduotų 200 litų, o uždirbantis 500 litų atseikėtų 100. Vadinasi, turtingesnis už paslaugas moka brangiau, bet pagal lygybės taisyklę viskas turi būti visiems vienoda.
Kairuoliškoje sistemoje daugiau uždirbantis žmogus ima galvoti, kam stengtis, juk reikės atiduoti mokesčiams dvigubai daugiau. Geriau jam tada dirbti puse etato, gauti atitinkamą algą ir mokėti tiek pat, kiek moka neturtingas. Taigi kairiųjų propaguojama lygybės taisyklė skatina mažiau dirbti, mažiau uždirbti, mažiau mokesčių mokėti valstybei.
Dabar abu lygūs, uždirba po 500 litų, moka po 100 litų mokesčių. Tarkime ligoninės paslaugos savaitei kainuoja 150 litų, ir abu lygūs piliečiai atsigula savaitei pasigydyti. Jų sumokėtų mokesčių nepakanka, tesudaro 200 litų, kai reikia 300. Mokesčiai turi augti iki 30 proc., kad būtų galima padengti gydymosi išlaidas ligoninėje. Vadinasi, neturtingieji turi būti apmokestinami ir netekti dar daugiau.
Visiška socialinė lygybė pablogina valstybės finansus, žmonių psichologiją, nes jie neturi ambicijos dirbti, pablogina nepasiturinčiųjų padėtį. Socialdemokratų lygybės teorija yra ideologinės prigimties, ekonomiškai ir gyvenimiškai nepasiteisinantis dalykas. Kad galėtų būti nemokama ligoninė, valstybei reikia turtingesnių žmonių, kurie galėtų uždirbti daugiau ir padengti nemokamų paslaugų kaštus.
Kairiųjų ideologija slopina laisvąją rinką ir ekonomikos vystymąsi ir sudaro sąlygas valstybinių darbo įstaigų ir įmonių, kurių tikslas nėra pelno siekimas ir žmogaus tobulėjimas, tačiau darbo suteikimas, kūrimui. Tokią ekonomiką vyresnieji atsimena iš sovietinių laikų, kai pagal lygybės principą algą gauna visi, nepaisant darbštumo ir pasiektų rezultatų. Tokios įmonės yra nekonkurencingos, neatlaiko laisvosios rinkos tikrovės ir vartotojų lūkesčių, todėl dirba nuostolingai, jas privalo dotuoti valstybė. Kas už tai turi sumokėti? Lygūs piliečiai?
Neatsitiktinai visos išsivysčiusios šalys iš esmės remiasi ne valstybinių firmų, tačiau privačių verslininkų bizniu. Kairiųjų šūkis kovosime su nedarbu reiškia, jog lėšos bus paimtos iš privačių firmų, nes lygieji piliečiai tų lėšų neturi.
Kaip rodo daugelio šalių patirtis, pavyzdžiui JAV prezidentų Dž. Bušo vyresniojo, B. Klintono ir Dž. Bušo jaunesniojo vadovavimo metu, nedarbo problema buvo sprendžiama mokesčių mažinimu privačiam verslui, kad galėtų papildomai įdarbinti žmonių. Tokiu atveju bendri iš mokesčių gauti pinigai yra sutaupomi. Taip buvo iš dalies išspręstos ir vienišų motinų bei pensininkų socialinės problemos.
2004 metų duomenimis, ES šalyse mažos privačios bendrovės buvo įdarbinusios didžiąją dalį žmonių ir kūrė didžiąją dalį šalių pridėtinės vertės maždaug 66 proc. brutto.
Žlugus SSRS, Estija buvo neturtinga šalis. Supaprastinus ir sumažinus mokesčius, perėjus į laisvos rinkos sistemą ši šalis ėmė vystytis astronominiu greičiu, sumažėjo bedarbių.
Štai Lenkijoje ir toliau yra valstybinių kasyklų, laivų statyklų, kurias galima pavadinti neekonomiškomis darbo įstaigomis, kurių veiklą valstybė dotuoja iš visų mokesčių mokėtojų pinigų.
Todėl dešinieji pasisako už tai, jog pirmiausia pats žmogus yra atsakingas už savo likimą, kad gyvenime nėra nemokamų dalykų, kažkas už juos sumoka. Pinigus leidžia tas ir tiek, kuris uždirba ir gali sumokėti. Niekas per prievartą nėra verčiamas būti laimingu, kaip tai buvo siekiama padaryti komunizmo laikais. Nemokamai gali gauti nebent į dantis, bet ir čia reikia nusipelnyti.
© 2012 XXI amžius
|