Kūrybos
horizontuose

2012 metai

Susitikimai

Nedžiugios mintys apie kultūrą – prie pustuščio aruodo 

Kupiškio rajono savivaldybės administracijos Kultūros ir švietimo skyriaus vedėjas Rimantas Jocius

Mokyklos kaime uždaromos dėl menko gimstamumo ir emigracijos, blanksta  kultūros židinių žiburiai. Apie tai, kaip sunkmetis paveikė provincijos kultūrą, kalbasi žurnalistas Bronius VERTELKA ir Kupiškio rajono savivaldybės Kultūros ir švietimo skyriaus vedėjas Rimantas JOCIUS.

Kaip pajutote krizę?

Mus smarkiai  nuskriaudė materialiai. Prikirpus finansavimą, sumažėjo ir darbuotojų skaičius, ir renginiams skirtos lėšos. Aišku, tai atsiliepė ir pačiai veiklai. Ir anksčiau ta padėtis buvo vargana, jau nekalbant apie tai, kad kultūros darbuotojų atlyginimai ilgą laiką nekilo, todėl žmonės  prarado interesą dirbti. Labai liūdna, kad sunku bendrauti kolektyvams su kitų regionų kultūros darbuotojais, nes neturime lėšų transportui. Norint dalyvauti, pasirodyti kitiems, negalime nuvažiuoti... Valdžios nurodymas kasmet sutaupyti kad ir 5% darbo užmokesčio fondo kultūrai reiškia ne sutaupyti, o kažko atsisakyti. Kultūra ta sritis, kuri nesukuria materialaus produkto, todėl ir valdžios požiūris toks, „kad valgyt svarbiau negu dainuot“, tačiau ar taip nevykdome Tautos genocido? Net ir tremties metu lietuviai, neturėdami ką valgyt, dainuodavo, ir tas jausmas būti lietuviu padėdavo išgyventi. Turėdami turtingą kultūra gal visi mes būtume mažiau pikti, lengviau išgyventume negandas.

Tačiau Subačiuje ir toliau vyko tradicine tapusi humoro šventė „Subatjuokis“, kurią vedė pats Subačiaus seniūnas Vidmantas Paliulis...

Seniūnas yra išaugęs kultūrinėje terpėje, jis veda renginius ir Kupiškyje. Šiaip renginiai vyksta – ypač bendruomenėse. Etatinių kultūros darbuotojų turime mažai, menki jų atlyginimai, bet tai jie pelno pagarbą savo atsidavimu ir sąžiningumu. Džiaugiuosi, kad „nepriduso“ kultūrinis gyvenimas rajone. Tačiau organizuojamus renginius vis mažiau lanko žiūrovai, nes prioritetai, ypač kaime, gyventojams ne kultūriniai renginiai. Tačiau turime puikių, entuziastingų kapelų kaime, teatrų kolektyvų. Skapiškio teatras „Stebulė“ ir vaikų teatro studija „Ku-kū“ jau gavo po Aukso Paukštę. Vyksta ir kiti tradiciniai renginiai, tačiau finansavimą smarkiai apribojo ir Kultūros rėmimo fondas.

Taupant naikinamos kaimo bibliotekos, ambulatorijos, mokyklos, kurios galėtų praskaidrinti kaimo gyvenimą. Kaip yra pas jus?

Tokio sąmoningo proceso, kad yra skaitytojų, bet naikinama biblioteka, nėra. Per paskutiniuosius penkerius metus užsidarė vienintelė biblioteka Migonių kaime. Ten ir pastato būklė prasta, ir tik keli skaitytojai buvo. Kad vietos gyventojai nepatirtų vargo, skyrėme autobusą, kuris kartą per savaitę  turėjo juos nuvežti iki kitos bibliotekos. Deja, norinčių važiuoti neatsirado. Drįsčiau teigti, kad prievarta kultūros įstaigos neuždaromos. Galima pasakyti, kad rajono Taryba šiuo laikotarpiu kultūrai skiria labai mažai pinigų, tad kalbėti apie kaimo bibliotekų atnaujinimą – beviltiška. Daugiau kultūros įstaigų nesame uždarę, netgi priešingai, šiuo metu jau įpusėjusi Kupiškio kultūros centro renovacija,  artimiausiu metu planuojama Subačiaus kultūros namų pastato renovacija. Mokyklos užsidaro tik nelikus mokinių, o jų vietoje pradeda atsirasti daugiafunciai centrai. O kalbant apie taupymą, tai reikia pasakyti, kad neturime ką sutaupyti. Bet koks taupymas reiškia kurios nors veiklos atsisakymą, renginių mažinimą, mano minėto išvykimo atidėjimą geresniems laikams. Traukiasi ir bendradarbiavimas su užsienio partneriais.

Ką šiandien bibliotekos gali pasiūlyti skaitytojui?

Pagrindinius laikraščius bibliotekoms prenumeruojame. Bibliotekų lankomumo pagrindas yra jose veikiantis internetas, juo skaitytojai gali naudotis nemokamai.  Kaip juo naudotis, bibliotekų darbuotojai pamoko ir  pagyvenusius žmones, kad jie įgytų galimybę veltui panaršyti po virtualų pasaulį. Šios paslaugos itin populiarios. Rengiami kompiuterinio raštingumo kursai ar patys skaitytojai organizuojasi. Apskritai per paskutinius penkerius metus bibliotekos tiek mieste, tiek kaime žengė labai didelį žingsnį į priekį informacinių technologijų srityje.

Pagal lėšas atnaujinami knygų fondai. Aišku, gauname mažokai, bet džiaugiamės ir tuo, ką realiai įgyjame. Pasitaiko populiarių knygų, kurias norintys  perskaityti užsirašo į eilutę. Populiarėja elektroninės bibliotekos, kuriose galima skaityti knygas, tačiau jos niekada neatstos tikrojo skaitymo. Šiuo metu jau kalbame ir apie bibliotekos pastato renovaciją.

Kaip vyksta Kupiškio kraštotyros muziejaus rekonstrukcija?

Šiuo metu renovacija visiškai baigta, įrenginėjamos nuolatinių ekspozicijų salės,  keičiamas parodas galima organizuoti ir dabar.

Palei Kupos upę įkurtas unikalus medžio skulptūrų parkas. Kaip jis gyvuoja?

Yra tokia nerašyta taisyklė. Pirmą kartą sulaužytą sutaisyki, antrą kartą irgi sutaisyki, o trečią kartą nusibos laužyti. Žmonės parku džiaugiasi, nes tai yra vieta, kur jie gali susirinkti, svečius atsivesti, pasivaikščioti. Kupiškėnai moka vertinti grožį. O skulptūrų jau yra daug, ne tik prie Kupos, bet ir kitose miesto erdvėse. Ir ne tik medžio, bet ir metalo, akmens. Jau tradicija tapo, kad tarptautinio kultūrų festivalio „Lingaudala“, kuris vyksta kas dvejus metus, metu miestas pasipuošia menininko Henriko Orakausko skulptūra ir per „Lingaudalai“ skirtą plenerą sukurtais tautodailininkų darbais.

Kaip skatinamas grožis kaime?

Kasmet vyksta gražiausios sodybos konkursas, pagerbiami jų savininkai. Toks dėmesys žmonėms  patinka  ir vieni kitus paragina. Kai vasarą važiuoji per gyvenvietes,  matai, kad pasitempė, jog tikrai gražėja kaimas. Aplinkos tvarkymas kaime šiuo metu užkrečiamas kaip virusas, kasmet matosi vis daugiau sutvarkytų erdvių. Kaimo gyvenimą labai gyvina bendruomenės, kurios turi didesnes galimybes negu kultūros įstaigos sunkmečiu gauti lėšų. Tačiau demografinė padėtis neleidžia džiaugtis kaimo perspektyvomis.

Kupiškis
Autoriaus nuotrauka

© 2012 „XXI amžius“