2012 m. gruodžio 7 d.    
Nr. 46
(2021)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kūrybos
horizontuose


ARCHYVAS

2012 metai


XXI Amžius


Kronika

Pasipriešinimą prisiminus

Bronius VERTELKA

1968 metais susiklosčiusią politinę
situaciją Čekoslovakijoje atskleidė
vilnietis Petras Algis Mikša

Vyskupas Jonas Kauneckas ir Panevėžio
miesto meras Vitalijus Satkevičius

Kristaus Karaliaus katedros klebonas
kun. Eugenijus Troickis bendrauja su
bibliotekos darbuotoja Elvyra Pažemeckaite

Iš kairės: Lietuvos
Nepriklausomybės Akto signataras
Julius Beinortas, Seimo narys
Petras Luomanas ir Algirdas
Patackas – taip pat Lietuvos
Nepriklausomybės Akto signataras
Autoriaus nuotraukos

Panevėžys. Aplankius tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio tėviškę Zaosės vienkiemyje, Panevėžyje vyko konferencija „Pasipriešinimas šiapus ir anapus „geležinės uždangos“, kurią organizavo Panevėžio Kraštotyros muziejus ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka.

Susirinkusius bibliotekos Konferencijų salėje sveikino miesto meras Vitalijus Satkevičius. Tylos minute buvo pagerbti žuvę ir nukankinti už tautos laisvę. Konferenciją vedė Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras Julius Beinortas ir Kraštotyros muziejaus direktorius Arūnas Astramskas.

Pirmoji pranešimą „Panevėžio vyskupijos tikinčiųjų pasipriešinimas režimui 1948–1953 metais“ skaitė humanitarinių mokslų daktarė Regina Laukaitytė. Viešnia paminėjo, jog pokario metais tikintieji neteko kai kurių katedrų, bažnyčių, buvo uždrausta vyrų ir moterų vienuolynų veikla, nustojo veikusios trys iš keturių kunigų seminarijos. Sunkiausi laikai Panevėžio vyskupiją užklupo 1948–1949 metais. Pradėjus bažnyčių registravimą, atsirado puiki proga įbrukti jas į sovietinių įstatymų rėmus. Tai reiškė, kad visos konfesijos privalėjo gauti Religinių reikalų tarybos įgaliotinio pažymą bei vietos valdžios (valsčiaus, apskrities) pritarimą. Šitaip buvo varžoma bažnyčių veikla, tačiau atrišamos rankos veikti vietinei valdžiai. Nuo 1944 metų vyko ir bažnyčių pastatų bei žemės nacionalizavimas. Valdžia tuo ypač buvo suinteresuota. Salų, Palėvenėlės, Anciškio parapijų pastatuose ėmė veikti pašto agentūros, Kvetkų ir Gelažių klebonijose įsikūrė vietos vykdomieji komitetai, Biržų klebonijoje karaliavo kariškiai, Užpalių – milicija, Kupreliškio – MGB, į Pabiržės kleboniją įsikėlė gimnazija, į Papilio – biblioteka ir skaitykla, Panevėžio marijonų vienuolyną užėmė apskrities vykdomasis komitetas ir t.t. Septyniems kunigams buvo atimti kulto tarnautojo pažymėjimai ir įsakyta per 24 valandas apleisti apskrities teritoriją. Penkiolika bažnyčių buvo uždaryta. Faktiškai jos galėjo veikti, bet neturėjo kunigų. Buvo trukdoma atlaidų metu atvykti kunigams iš kitų parapijų. Pušaloto, Pasvalio, Krinčino bažnyčiose netgi buvo uždrausta skambinti varpais. Nepakęsdami tokio sovietinio valdžios pasityčiojimo, žmonės rašė laiškus net į Maskvą. Aktyvumu ypač pasižymėjo Burbiškio parapija, turėjusi per l,5 tūkstančio tikinčiųjų. 1944–1948 metais čia pasikeitė penki kunigai. Nedidelė bažnytėlė buvo įsikūrusi dvaro pastate, ten pat veikė mokykla, gyveno mokytojai. Net pusšeštų metų žmonės kovojo, kad nebūtų uždaryti jų maldos namai. Rašė prašymus į Maskvą, siuntė ten savo delegacijas. Faktiškai Maskva leido, Respublikos valdžia lyg ir neprieštaravo, tačiau Anykščių rajono vykdomojo komiteto pirmininkas Trakšinas vis tiek užsispyrė, kad bažnyčios Burbiškyje nebūtų. Taip ir atsitiko. Pabrėžta, kad mažų miestelių tikintieji, vienas kitą pažinoję, buvo vieningesni nei gyvenę dideliuose miestuose.

Pranešimą „Invazija į Čekoslovakiją 1968 metais“ perskaitė buvęs tų įvykių dalyvis, leidinio „Lietuva ir Čekija“ redaktorius ir leidėjas Petras Algis Mikša. Diplomuotas bibliotekininkas, 18 metų Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje dirbęs vilnietis kalbėjo remdamasis konkrečiais faktais.

Temą „LSSR KGB veiksmai prieš pilietinį ir religinį pasipriešinimą XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje“ aptarė dr. Kristina Burinskaitė. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotoja pabrėžė, jog kartais brutalesnių veiksmų nei saugumas ėmėsi komunistinė nomenklatūra.

Kun. Robertas Grigas kalbėjo apie „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, nepaisiusią „geležinės uždangos“. Ji ėjo septyniolika metų, išleistas 81 numeris. Per tą laiką buvo įkalinta 17 jos leidėjų ir rengėjų. 1978 metais veiklą pradėjo Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas, kurio vienas narių buvo salėje sėdėjęs dabartinis Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas. Prelegentas pabrėžė, kad dėsninga tapo maždaug kas 30 metų pakilti lietuvių tautai prieš svetimšalių priespaudą.

Konferencijoje dalyvavo Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedros ir Subačiaus klebonai kunigai Eugenijus Troickis bei Albertas Kasperavičius.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija