Kūrybos
horizontuose

2012 metai

Kronika

Juozas Tūbelis kūrė Lietuvą

Benjaminas ŽULYS

Juozas Tūbelis apie 1925 metus

Kauno visuomenė paminėjo Nepriklausomos Lietuvos patrioto, valstybės ir visuomenės veikėjo, Ministro Pirmininko Juozo Tūbelio 130 metų gimimo jubiliejų. Minėjimas įvyko Istorinėje LR prezidentūroje. Simboliška, kad čia daug kartų lankėsi J. Tūbelis, drauge su prezidentu Antanu Smetona, kitais valstybės veikėjais sprendė aktualius šalies valdymo klausimus. Minėjimą surengė akademinė asociacija „Consilia academica“, Rokiškio rajono, iš kurio žemių kilo J. Tūbelis, savivaldybė ir Istorinė LR prezidentūra. Reikšmingas sutapimas, kad tuo metu buvo minima Lietuvos kariuomenės diena bei Lietuvos patriarcho Jono Basanavičiaus 161-osios gimimo metinės. Tai susirinkusiems priminė asociacijos prezidentas akademikas Leonardas Kairiūkštis, Kauno miesto meras Andrius Kupčinskas. Šis dar gana jaunas politikas sakė apie prieškarinį Lietuvos gyvenimą žinąs iš literatūros, įvairių kitų šaltinių ir iš savo šviesios atminties senelio (profesoriaus, buvusio Kauno medicinos instituto rektoriaus Juozo Kupčinsko) pasakojimų. Minėjime kalbėjo kadenciją baigęs Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus. Jis J. Tūbelio asmenybę siejo su šių dienų Lietuvos gyvenimu, pastebėjo, kad ligi šiol tokio dvasinio bei organizacinio lygio žmogaus Lietuvoje nėra. Tai buvo neeilinė asmenybė, žmogus, nesiekęs sau išskirtinio dėmesio, o dirbęs vien Lietuvos labui ir gerovei. Prezidentas sakė su skausmu stebėjęs neseniai įvykusią rinkimų į Lietuvos Seimą kampaniją ir pačius rinkimus. Tai esą buvęs tikras cirkas. Šiandien, sakė jis, mums labai trūksta J. Tūbelio. Lietuva vis dar neatsigauna po 50 sovietinės priespaudos metų.

Minėjime savo mintimis dalijos VDU profesorė  Irena Jurėnienė, akademikas Albinas Kusta, Rokiškio Juozo Tūbelio progimnazijos mokytoja Zita Bareišienė, skulptorius ir dailininkas Leonas Juozonis, kiti susitikimo dalyviai. J. Tūbelis, dar mokydamasis Mintaujos gimnazijoje, atsisakė prieš pamoką maldą kalbėti rusiškai. Už tai jis buvo iš gimnazijos pašalintas. Protestuodami prieš tokią savivalę, gimnaziją paliko dar apie 50 mokinių. Vėliau J. Tūbelis baigė Liepojos gimnaziją, įstojo į Varšuvos universiteto Medicinos fakultetą. Bet suvokęs, kad neturi pašaukimo mediko profesijai, po metų studijas nutraukė. Jo įsitikinimu, negalima dirbti su žmonėmis, nemylint savo profesijos. Vėliau pasirinko agronomijos studijas Rygos universitete ir jas sėkmingai baigė.

J. Tūbelio politinė karjera prasidėjo 1918 metais, kai pirmasis Nepriklausomos Lietuvos prezidentas Augustinas Voldemaras pirmoje šalies Vyriausybėje pakvietė jį dirbti žemės ūkio ir valstybės turtų ministru kaip jau tuomet žinomą jauną specialistą ir patriotą. Jaunas vadovas atėjo dirbti, kaip sakoma, „ant plyno lauko“, daug ką reikėjo pradėti nuo pradžių, daug ką keisti, pertvarkyti, tęsti. Vėliau buvo švietimo, finansų ministru, Lietuvos banko vadovu, daugiau nei aštuonerius metus – Ministru Pirmininku. Istorikai laikotarpį nuo 1927-ųjų pavasario iki 1939-ųjų rudens kartais vadina Smetonos–Tūbelio era. Abu jie sutartinai vadovavo valstybei, be to, buvo svainiai, vedę seseris Jadvygą ir Sofiją Chodakauskaites. Tuomet pikti liežuviai replikavo, kad J. Tūbelį premjeru A. Smetona paskyrė kaip tik dėl šių giminystės ryšių. Bet iš tikrųjų Prezidento sprendimą lėmė J. Tūbelio kvalifikacija – ekonomisto, administratoriaus praktika ir doro, santūraus žmogaus dvasinės, dalykinės savybės, o J. Chodakauskaitė dar iki pažinties su būsimuoju gyvenimo bendrakeleiviu buvo gerai visuomeniniame lietuvių gyvenime žinoma moteris.

J. Tūbelis rūpinosi žemės ūkio kooperatyvų kūrimu, jo ir bendraminčių pastangomis buvo įkurtos kelios stambios bendrovės. Reikia žinoti, kad tuo metu, kai vyko pasaulinė krizė, Lietuva nepatyrė tokių ekonomikos smūgių kaip kitos valstybės, o litas buvo viena stipriausių valiutų pasaulio rinkoje. Lietuva apdairiai buvo sukaupusi nemenką rezervo fondą. J. Tūbelio iniciatyva imtasi ryžtingų taupumo žygių. Infliaciją jis vadino „laidokavimu nusigyventi“. Jis griežtai nusistatė prieš pinigų skolinimąsi iš kitų valstybių ar ko nors statymo skolon. Jis dažnai pabrėždavo, kad 77 kartus reikia pasverti ir tik 78-ąjį kartą skolintis, be to, gerai pagalvoti, kada ir kokiu būdu tą skolą teks grąžinti. Apribojo komandiruotes, jas leido tik ypatingais atvejais. Tiesa, J. Tūbelis apkarpė tarnautojų atlyginimus, krizės metais kiekvienas jų privalėjo nusipirkti po žąsį. Nors buvo itin taupus, bet svarbiam reikalui lėšų nešykštėjo. Beje, J. Tūbelis nebuvo vien politikas, o veikiau A. Smetonos politikos vykdytojas ir sumanus ūkininkas. Vienas jo posakių buvo: „Tvirtas ūkininkas – tvirta Lietuva“.

Mokytoja Z. Bareišienė papasakojo, kad jų mokykla, kurioje ji dirba, iš kelių pasiūlymų pasirinko Juozo Tūbelio vardą. Mokykloje įkurtas garbiojo tautiečio muziejus. Į jo iškilmingą atidarymą iš Amerikos atvyko J. Tūbelio garbaus amžiaus dukra Marija, kuri perkirpo muziejaus juostelę. Ponia Marija tik stebėjosi, Kaune, kur daug metų gyveno ir dirbo jos tėvas, nėra jo vardu pavadintos gatvės... Minėjime dalyvavo Marijos vaikystės draugė Laimutė Šarauskaitė-Petkevičienė. Jos tėvas buvo prieškario Lietuvos generalinio štabo pulkininkas, sovietmečiu suimtas ir Červenėje sušaudytas...

Amerikoje, Niujorke, gyvena Tūbelių vaikaitis Peteris Kuhlmannas.

Minėjime ne kartą buvo pasakojama, kad J. Tūbelis buvęs itin kuklus ir savo buičiai nereiklus žmogus, nemėgęs prabangos, vaišių, pramogų, o visą savo energiją, laiką, žinias atidavęs Lietuvai. Pasakojama, kad jis miegodavęs po keturias valandas per parą. Darbe užtrukdavęs tiek, kad žmona jam skambindavusi į darbą ir prašydavo atvykti pietų. Net kai Žaliakalnyje buvo statomas namas, J. Tūbelis nė karto neatvyko pasidomėti, kaip vyksta statyba. Asmeniniai reikalai jam niekada nebuvo itin svarbūs, todėl dukra Marija vaikystėje mėgdavo sakyti, kad „tėtė – Lietuvai, mama – man“.

Įtemptai dirbęs, sprendęs gausybę problemų, savęs netausojęs J. Tūbelis mirė būdamas vos 57 metų. Per jo laidotuves Centrinėse Kauno kapinėse (dabar Ramybės parkas) A. Smetona kalbėjo: „Kito tokio draugo, koks Juozas man buvo, aš neturiu. Jis man ne tik draugas, bet ir artimiausias asmuo valstybės darbe ir mano gyvenime“.

Dabar galima pasakyti – ir visos mūsų šalies gyvenime.

Kaunas

© 2012 „XXI amžius“