Kronika
Nutilo Tėviškės vyturio giesmė...
Vytautas Bagdonas
|
Dailininkas, poetas, pedagogas
Donatas Šilinis 2008 m. rugpjūčio 15-ąją,
per Svėdasų miestelio gimtadienį
|
Lapkričio 24-ąją iš Kauno buvo parlydėtas ir amžinojo poilsio tėviškėje Svėdasuose atgulė dailės pedagogas, dailininkas, poetas Donatas Šilinis.
Jis gimė 1928 m. rugsėjo 2 d. sename Bajorų kaime netoli buvusio grafo Marikonio dvaro. Svėdasuose užbaigė progimnaziją. Susidomėjęs daile, įstojo mokytis į Kauno taikomosios dailės technikumą. Čia, kaip ir Svėdasų mokykloje, jis kūrė ir eilėraščius, tapo aktyviu literatų būrelio nariu. Jaunas menininkas toliau siekė mokslo Dailės institute. Po to ne vieną dešimtmetį darbavosi dailės mokytoju-metodininku Kauno Aušros gimnazijoje, kurioje įdiegtas vaizduojamosios dailės profilis, tapo akademinio piešimo studijų vadovu. D. Šilinis visą prasmingą savo gyvenimo kelią paskyrė dviems mūzoms: dailei ir poezijai. Jis buvo Lietuvos dailės ugdytojų draugijos, Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narys. Mėgo tapyti peizažus, miestų ir miestelių vaizdus, istorinio ir kultūrinio paveldo objektus, gėlių natiurmortus. Ypatingą vietą jo kūryboje užėmė gimtųjų Svėdasų vaizdai.
Nors eilėraščius rašyti, tapyti pradėjo dar ankstyvoje jaunystėje, tačiau jo kūrybą gerokai varžė sovietmetis su savo cenzūromis, bandymu įsprausti menininką į tam tikrus rėmus. Todėl tikras D. Šilinio kūrybos proveržis prasidėjo Atgimimo laikais...
Personalines tapybos darbų parodas D. Šilinis surengė Kauno menininkų namuose, Kauno mokytojų namuose, Kauno Vytauto Didžiojo muziejuje, Šakių, Svėdasų kultūros namuose, Kauno Santakos kino teatre, Kauno Aušros gimnazijoje, Kauno Vaižganto vidurinėje mokykloje, Dainavos seniūnijoje ir kitur. Ne kartą jo darbai buvo eksponuojami Svėdasų bibliotekos Meno galerijoje kartu su kitų Svėdasų krašto menininkų kūriniais. Dalyvavo daugelyje Kauno dailininkų bei respublikinėse dailės pedagogų darbų parodose.
Eilėraščius D. Šilinis spausdino įvairiuose spaudos leidiniuose, poezijos rinkiniuose: Nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narių kūrybos rinktinėse Ten, sidabro vingy (2000, 2001), svėdasiškių literatų klubo Sietuva rinktinėse Baltieji debesys (2000), Žydėjimas(2005), Anykštijos autorių meilės lyrikos sutelktinėje Išpažįstame šį jausmą ir meile vadiname. Parengė ir išleido šešis poezijos rinkinius, kai kuriuos net pats iliustravo Už mėlynų tolių (1994), Lemties ženklai (1996), Vandens žydėjimas (1999), Sutemų oazės (2002), Nakties piligrimai (2005), Mėlyni paukščiai (2007).
Nors gyveno ir darbavosi Kaune, niekuomet nepamiršo savo tėviškės. Čia jis mielai dalyvavo svėdasiškių šventėse, bibliotekos renginiuose, literatų susitikimuose, naujų knygų pristatymuose, tradiciniuose Vaižganto skaitymuose. Kunigiškiuose veikiančiam Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejui menininkas padovanojo keletą tapybos darbų, kuriuose įamžintos vietos, susijusios su lietuvių literatūros klasiko, kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto gyvenimu ir kūryba. D. Šilinis Svėdasų bibliotekai (Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešosios bibliotekos filialui) sukūrė ir padovanojo knygų ženklą-ekslibrisą, mielai dovanojo gimtinės bibliotekai ir savo knygų, piešinių. Kai 2009-aisiais Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejus, Vaižgantiečių klubas Pragiedrulys kartu su Lietuvos žurnalistų sąjunga paskelbė akciją Vaižganto 140-ojo gimtadienio proga 140 knygų šio šviesuolio gimtinės muziejui, į knygų rinkimo akciją labai aktyviai įsijungė ir D. Šilinis. Jis pradžiugino muziejų ne tik savo išleistomis knygomis, bet surinko ir padovanojo net kelias dešimtis kitų šalies literatų knygų su autorių autografais. Prieš kurį laiką muziejuje net buvo organizuota D. Šilinio dovanotų knygų paroda...
D. Šilinis 2002 ir 2004 metais tapo Nepriklausomųjų rašytojų sąjungos organizuotų Vasaros poezijos švenčių laureatu, 2001 metais diplomantu. Šios kūrybinės organizacijos surengto Lietuviškos spaudos atgavimo 100-mečiui skirtame konkurse (2004 metais) buvo pripažintas laureatu poezijos srityje. Už aktyvų dalyvavimą dailės darbų parodose ne kartą apdovanotas diplomais, padėkomis. Kuriančiųjų ir tautos vertybių ieškančiųjų klubas Verdenė D. Šilinį už darbus poezijos ir dailės srityje apdovanojo Tėviškės vyturio žymeniu.
Savo prisiminimuose, biografijos puslapiuose, privačiuose pokalbiuose jis visuomet pabrėždavo, kad kūrybai įkvėpdavo gimtinės grožis. Tad patys nuostabiausi eilėraščių posmai, patys spalvingiausi tapybos potėpiai buvo skiriami gimtajam kraštui. Taip jis rašė ir Svėdasų bibliotekos literatų klubo Sietuva narių rinktinėje Baltieji debesys:
Gimiau pačioje gražiausioje pasaulio vietoje, kur gėlavandenė Jara plukdo savo vandenis į Šventąją. Tingiai tekėdama, žiūrėk, apsuks ratą ir, verpetus sukdama, sustos ties juoda sietuva, papuošta vandens lelijų žiedais. Aplink tik pievos ir skardžiai, apaugę krūmais, pilnais lakštingalų giesmių, o pavasariais apsvaigę nuo kvapnių ievų žiedų. Už jų siūbuoja didinga Šimonių giria ir driekiasi toliai, nusėti kalneliais ir pušynėliais.
Daug kraštų apkeliauta: plaukta šiaurės jūromis, klaidžiota po senuosius Azijos miestus, braidyta po dykumų smėlį... Bet sapnuose atklysdavau tiktai čia, kur pajario šlaituose tebeūkauja pasiklydusi vaikystė...
Toks ištikimas savo kraštui jis Tėviškės vyturys liks visiems laikams.
Eilėraščių rinkinyje Už mėlynų tolių poetas rašė:
Kai saulė jau leisis,
Ir rudenio vaisiai
Nukris nuo žaliųjų šakų,
Tą vakarą vėsų
Užgęstančiai šviesai
Pamosiu ir eisiu tamson...
Ir išėjo tamson, už mėlynų tolių dar vienas talentingas svėdasiškis, garsinęs po visą Lietuvą savo gimtąjį kraštą...
Autoriaus nuotrauka
© 2012 XXI amžius
|