Kurianti
Lietuva

2013 metai

Kronika

Knygoje – Žemaičių Kalvarijos Kalnai

Prof. habil. dr. Alfonso Motuzo mokslo šaltinio „Žemaičių Kalvarijos Kalnai. Maldynas ir giesmynas“ pristatymas

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Signatarų namuose prie istorinio paveikslo. Iš kairės: dr. Darius Liutikas, dr. Aldona Vasiliauskienė, doc. dr. Vida Kniūraitė, habil. dr. prof. Alfonsas Motuzas ir kun. Vytautas Rapalis

Vilniaus Arkikatedros Bazilikos Senųjų giesmių ansamblio giesmininkų grupelė. Prie kanklininkės stovi ansamblio vadovė Janina Bukantaitė

Apie Šarnelės bendruomenės veiklą pasakoja žemaitis Vidmantas Jonika

Signatarų namų salėje prieš renginį. Sėdi iš kairės: prof. Alfonsas Motuzas, ilgametė VU bibliotekos direktorė Birutė Butkevičienė ir Lietuvos piligrimų bendrijos pirmininkas, socialinių mokslų daktaras Darius Liutikas

Vilniaus Arkikatedros Bazilikos Senųjų giesmių ansamblio giesmininkų grupelė

Vilniuje, Signatarų namuose, pastate, kuriame 1918 m. vasario 16 d. buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės aktas, kovo 1 dieną, penktadienį, vyko kilnus renginys: susitikimas su nauja knyga – „Žemaičių Kalvarijos Kalnai. Maldynas ir giesmynas“ – ir jos autoriumi habilituotu dr. prof. Alfonsu Motuzu. Tikėjimo metai, Gavėnios penktadieniais einami Kryžiaus keliai, tad ir susirinkusieji, prisiliesdami prie šios knygos, prisiliečia ir prie Kryžiaus kelio stočių, ir prie artėjančio Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejaus, kuriam ir buvo skirtas šis susibūrimas...

Renginiui vadovavusi šio straipsnio autorė pristatė giesmininkus, kalbėtojus: LEU doc. dr. Vidą Kniūraitę, Lietuvos piligrimų bendrijos pirmininką dr. Darių Liutiką, Vilniaus Visų Šventųjų parapijos kleboną kun. Vytautą Rapalį bei šio renginio „kaltininką“ prof. Alfonsą Motuzą. Ji apžvelgė visas tris knygos dalis.

Profesorius A. Motuza yra kalbėjęs: Man, kaip akademinės bendruomenės nariui, dalyvaujančiam Kalnų giedojimuose, seniai kilo noras sutvarkyti esamą medžiagą ir išleisti. Tą savo svajonę jis įgyvendino.

Knygą sudaro 3 dalys:

1.Tekstai (jų galutinė redakcija), skirti maldininkams melstis ir giedoti.

2. Natos (muzika) – išmokti ar išmokyti giedoti. Ji skirta vargonininkams, klierikams, religinės muzikos praktikuotojams, ypač studijuojantiems religinę kultūrą. Tad ši dalis turi praktinę reikšmę. Tai – pirmąsyk išleistos natos.

3. Kompaktas, susiejantis abi dalis. Tinka naudoti ir šermenims, meditacijai. Kompaktą įrašė Vilniaus arkikatedros bazilikos Senųjų giesmių ansamblio giesmininkai (vadovė Janina Bukantaitė).

Prieš ansambliui atliekant keletą giesmių vadovė Janina Bukantaitė papasakojo apie glaudžią ansamblio bendrystę su prof. A. Motuzu, apie jau įrašytą kompaktą ankstesnei jo knygai, apie Žemaičių Kalvarijų maldų ir giesmių poveikį patiems giesmininkams bei klausytojams ir pasiūlė paklausyti giesmių. Renginys irgi užbaigtas Senųjų giesmių ansamblio atliktomis giesmėmis, tad į namus kiekvienas išėjo nešdamasis širdyje įspūdingas jų melodijas.

Renginio moderatorė pateikė dar kelis svarbius faktus, pristatė knygos autorių. Knygoje pirmąsyk įvardyti tekstų ir muzikos bei paskutinių redakcijų autoriai – lituanistas kun. Jonas Paliūkas MIC bei kun. Vaclovas Aliulis MIC. Liturginėje komisijoje buvo sudarytas komitetas, turėjęs senuosius Žemaičių Kalvarijos Kalnus sunorminti – žemaičių tarmę pritaikyti dabartinei kalbai. Tad jiems kartais teko kurti ir tekstus, susidarė naujų Žemaičių Kalvarijos Kalnų tekstai.

Žemaičių Kalvarijų Kalnai, pasak prof. A. Motuzo, užbaigė pagoniškas apeigas, sunormino žmonių gyvenseną – tokia Senųjų Kalnų svarba po krikšto.

Keli faktai iš prof. Alfonso Motuzo veiklos

Sudėtingas buvo profesoriaus kelias į mokslo aukštumas. Paminėsiu, kad 1987–1991 metais jis studijavo Rusijos Gnesinų muzikos akademijos aspirantūroje, parašė muzikologijos daktaro disertaciją „Nacionalinės apeiginės kultūros ypatybių pritaikymas, grojant lietuvių liaudies pučiamaisiais ambušiūriniais pūstukiniais muzikos instrumentais“. Atlikęs eksperimentą – patobulinęs lietuvišką trimitą – užpatentavo TSRS išradimų ir atradimų komitete (1991), gavo autorinį išradėjo pažymėjimą. 1993 metais minėtą daktaro disertaciją apgynė Lietuvos muzikos akademijoje. Dirbo Klaipėdos, Vytauto Didžiojo universitetuose. 2002 metais VDU apgynė habilituoto daktaro (etnologijos krypties) darbą: „Lietuvos Kalvarijų Kryžiaus kelių apeiginiai papročiai: vietiniai savitumai ir kitų tautų lygiagretės“. Po poros metų – 2004-aisiais – jam suteiktas profesoriaus pedagoginis vardas. Be VDU, nuo 2008 metų profesorius skaito paskaitas Lietuvos edukologijos universitete.

Išleido 7 monografijas, 5 mokslo šaltinius. Iš jų paminėtinas fundamentinis vadovėlis „Katalikų liaudies pamaldumo praktikos“ (2005 metais naujas leidimas). Užsienio bei Lietuvos periodiniuose ir tęstiniuose mokslo leidiniuose publikuota per 70 mokslo straipsnių.

Prof. A. Motuzas – mokslinio leidinio „Soter“ (leidžia Katalikų teologijos fakultetas VDU) redakcijos kolegijos pirmininko pavaduotojas.

*  *  *

Apie savo naująją knygą prof. A. Motuzas, pasveikinęs susirinkusius, kalbėjo:

„Parengti ir sudaryti šį mokslo šaltinį paskatino trys aspektai. Pirmiausia, asmeninė patirtis: dalyvavimas Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo atlaiduose Žemaičių Kalvarijoje, apvaikštant ir giedant Kalvarijų Kryžiaus kelio maldas bei giesmes, šermenyse paminint mirusiuosius. Meldžiant ir giedant tas pačias maldas ir giesmes pastebėta, kad jų turinys tapatus, tačiau skiriasi atlikimo stilistika. Šis neatitikimas buvo vienas iš akstinų parengti ir sudaryti šiuos skirtingus maldynus ir giesmynus. 2012 metais Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakultete parengiau ir sudariau „Žemaičių Kalvarijos Kalnų maldas ir giesmes + kompaktinė plokštelė“. 2012 metais leidinį pristatydamas Vilniaus Mokytojų namuose Vilniaus Žemaičių kultūros draugijai ir jos pirmininkei Daliai Juodkaitei-Dirgėlienei pažadėjau sudaryti ir parengti kitą, t.y. procesijų Žemaičių Kalvarijos Kalnų maldyną ir giesmyną. Pažadas tapo antruoju akstinu imtis darbo. Trečiasis akstinas – 600-ųjų metų Žemaičių krikšto jubiliejus, prie kurio tokios svarbios šventės norėjau prisidėti sudarydamas ir parengdamas mokslo šaltinį – procesijų maldyną ir giesmyną „Žemaičių Kalvarijos Kalnai. Maldynas ir giesmynas“ kartu su kompaktine audioplokštele. Maldas ir giesmes įrašė Vilniaus Arkikatedros Senųjų giesmių giesmininkai. Darbe siekiau atskleisti, kad 1413 – 1417 metais vykę Žemaitijos krikšto procesai krikščionybės (katalikybės) neįtvirtino. Katalikybė Žemaitijoje įsitvirtino tik po Žemaičių vyskupo Jurgio Tiškevičiaus 1639 – 1642 metais Garduose įsteigto Kalvarijų Kryžiaus kelio ir kelių vyskupijos kunigų sinoduose įteisintų nutarimų, kad per šermenis ir mirusiųjų paminėjimus privaloma melsti ir giedoti Žemaičių Kalvarijos (pakeistas Gardų vietovės pavadinimas) Kalvarijų Kryžiaus kelio maldas ir giesmes pamaldumo liaudies praktikavime įteisinimui“.

*  *  *

Doc. dr. Vida Kniūraitė, jau ne pirmą sykį dalyvaujanti prof. A. Motuzo knygų pristatyme, irgi kilusi iš Žemaitijos, penkerius metus (1992–1997) vadovavusi Lietuvos edukologijos universiteto Istorijos fakultetui, viena ir su bendraautoriais parašiusi 7 mokslines studijas – monografijas (1922 metų žemės reforma Lietuvoje, 1992; Baudžiavos panaikinimas Lietuvoje, su L. Bičkausku-Gentvila, 1994; 1917 metai, 2001; Lietuvos istorijos paskaitos mokytojams, 1998; Visuotinė istorija, 2002; Tarybų Sąjungos istorija, su E. Kriščiūnu, 2004; Modernioji istorija, 2005, skaitmeninė knyga).

Šiais – Tikėjimo – metais turime daug gražių, prasmingų jubiliejų: sausio 31 d. paminėjome „Ryto“ draugijos 100-metį, minėsime 1863-ųjų metų sukilimą, Kauno katedros 600 metų jubiliejų ir Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejų. Tad apie Žemaitijos krikšto svarbą paprašyta kalbėti viena šios knygos recenzenčių doc. dr. V. Kniūraitė prof. A. Motuzo darbą labai įdomiai susiejo su garsiu vokiečių kultūros veikėju, istoriku, karo gydytoju, pedagogu, poetu ir dramaturgu Frydrichu Šileriu. Mokslininkė V. Kniūraitė pacitavo F. Šilerio užrašytus žodžius: Gimimas ir mirtis slegiančiai įrėmina žmogaus gyvenimą, ir tik istorinių žinių pagalba nutrinamos tos ribos ir susidaro iliuzija, kad trumpas žmogaus buvimas žemėje pailgėja iki begalybės. Mes, profesionalūs istorikai, esame pašaukti padėti Jos Didenybei Istorijai prailginti trumpą ir žmogaus niekaip netenkinančią amžinybės atkarpėlę. Tačiau profesionalių istorikų jėgų nepakanka: reikia nuolat šluostyti užmaršties dulkes nuo ankstesnių žmonijos kartų palikimo, padaryti jį prieinamą dabarties kartoms, įamžinti, kad ir šimtmečiams praėjus būtų galima juo naudotis ir perduoti tolyn į ateitį.

V. Kniūraitė akcentavo, kad tokį darbą nuveikė profesorius Alfonsas Motuzas ir jo sutelktas kilnių žmonių būrys. Žemai lenkiuosi choristams, kurių nepakartojami įrašai pasieks ateities kartas. Nežinau, po kiek metų tai bus, bet tvirtai tikiu, kad kada nors archyvaras baltomis pirštinėmis atsargiai ims šiandien pristatomą kompaktą, perkels į kitas, patvaresnes laikmenas ir kaip didžiausią kultūros lobį perduos naujoms kartoms. Šileris tvirtino, kad tik Istorija atkuria teisingą laimės ir nuopelnų matą. Esu tikra, kad profesoriaus Alfonso Motuzo veikla bus teisingai ir labai aukštai įvertinta. Tebūna jis palaimintas!

*  *  *

Piligrimystė – maldinga kelionė į šventas vietas. 1604 metais jėzuitai surengia pirmąją organizuotą piligriminę kelionę iš Vilniaus į Trakus, prie stebuklingojo Švč. Mergelės Marijos paveikslo. XX–XXI amžių sandūroje Lietuvoje ypač išplito nauja piligrimystės forma – kryžiaus nešimas. Lietuviai piligriminiais žygiais išgarsėjo ne tik keliaudami po Lietuvą, bet ir po Europą.

2003 metais apie 30 piligrimų su 60 kg kryžiumi pėsčiomis iš Lietuvos pasiekė Romą. 2006 metais Lietuvos piligrimai nukeliavo į Šventąją Žemę (4300 km). 2008 metais transportu atvykę iki Lurdo, piligrimai pėsčiomis sugrįžo į Lietuvą (Šiluvą).

Dr. Darius Liutikas – Lietuvos piligrimų bendrijos pirmininkas, socialinių mokslų daktaras – vienintelis Lietuvoje, daug dėmesio moksline prasme skyręs piligrimystei. Būtina paminėti šia tema parašytas Aldonos Žemaitytės ir kun. Kazimiero Ambraso SJ knygas bei straipsnius, tačiau tai – išsamūs, nuoseklūs įvairių piligriminių kelionių aprašymai. Moksliniu požiūriu į piligrimystę žvelgė dr. Anelė Vosiliūtė. Jos straipsnis „Piligrimai Lietuvoje: praeitis ir dabartis“ išspausdintas Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos Suvažiavimo Darbų 16 tome 1996 metais). Būtina paminėti ir Kristaus Karaliaus seserų kongregacijos (CR) vienuolės LEU magistrės Kristinos Dirvonskytės straipsnį „Lietuvių piligriminės kelionės su kryžiumi XX–XXI amžių sandūroje“, išspausdintą ukrainiečių kalba Lvovo religijų istorijos muziejaus mokslo darbų „Religijų mokslas Ukrainoje“ 2011 metų leidinyje.

Dariaus Liutiko piligrimystės tyrinėjimų rezultatas – daktaro disertacija ir monografija. Dera pastebėti, kad jau nuo 1998 metų randami jo straipsniai šia tema „Šiaurės Atėnuose“, „Kelionių magijoje“ (Apie piligrimines keliones. Santjago de Compostela, 2001). Jo moksliniai straipsniai spausdinti leidiniuose „Lietuvos sociologija amžių sandūroje“ (Piligrimystės, kaip religinės kultūros, raiška, 2001); žurnale „Soter“ (Katalikiškos piligrimystės sociologiniai aspektai, 2003 ir Piligrimystės fenomeno analizė remiantis V. Turnerio teorija, 2004); „Liaudies kultūra“ (Šventa erdvė – piligriminių kelionių tikslas, 2005/4); Humanitarinių ir socialinių mokslų žurnalo ,,Tiltai“ priede ,,Tikėjimas ir kultūra“ (Katalikiškosios piligrimystės Europoje (Lietuvoje) istoriniai aspektai, 2003); „Geografijos metraštis“ (Piligrimystės vietų tinklas Lietuvoje: geografinė retrospektyva, 2005) ir kitur. Jo tyrinėjimai apibendrinti 2009 metais išleistoje monografijoje „Piligrimystė. Vertybių ir tapatumo išraiškos kelionėse“.

Dr. Darius Liutikas kalbėjo apie Žemaičių Kalvariją piligriminių vietų kontekste. Visi mes esame piligrimai, keliaujantys į šventas vietas. Ir turbūt šioje salėje nėra žmogaus, kuris nebūtų buvęs Žemaičių Kalvarijoje ir ten ėjęs Kryžiaus kelią. Žemaičių Kalvarija, viena iš pagrindinių Lietuvos piligrimystės vietų. Apskritai visas Lietuvos piligrimystės vietas galime skirstyti į tris grupes: vietas susijusias su švč. Mergele Marija (apsireiškimų vietos, stebuklingų paveikslų vietos), vietas, susijusias su Kristumi, ir vietas, susijusias su šventaisiais. Kalvarijos, priskiriamos vietoms, susijusioms su Kristaus kultu. Šiai grupei dar priskiriame ir unikalią Lietuvos šventovę – Kryžių kalną. Kalvarijų lankymas Europoje tapo populiarus, kuomet XVI amžiuje sumažėjo kelionių į Šv. Žemę skaičius. Lietuvoje turime keturias, atvirame kraštovaizdyje įkurtas Kalvarijas: Žemaičių Kalvariją (įsteigtą 1637–1642 metais vyskupo Jurgio Tiškevičiaus), Vilniaus (Verkių) Kalvariją (įkūrimo metai – 1662–1669-ieji), Beržoro (1759) ir Veprių (1844). Kalvarijos įkurtos nuostabiame kraštovaizdyje, čia ryškios gamtos ir kultūros sąsajos. Ne veltui 3 iš 4 Lietuvos Kalvarijų yra saugomose teritorijose; Žemaičių ir Beržoro Kalvarijos – Žemaitijos nacionaliniame parke, Vilniaus Kalvarijos – Vilniaus Verkių regioniniame parke. Nemažai Kalvarijų pasaulyje yra įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Tai ir šventieji Šiaurės Italijos kalnai (Pjemonto ir Lombardijos regionuose, nuo 2003 m.), Benska Štriavnica Kalvarija Slovakijoje ir Kalvarija Zebzydovska Lenkijoje.

Kiekviena kraštovaizdyje įkurta Kalvarija turi ir būdingus kraštovaizdžio elementus, panašius į tikrąjį Jeruzalės kraštovaizdį. Visų pirma, Kalvarijos dažniausiai kuriamos kalvotame kraštovaizdyje, čia paprastai yra Cedrono upė, Alyvų ir Golgotos kalnai, iš Jeruzalės atvežtų relikvijų (kad ir žemės ar akmenų). Maldos ir giesmės itin svarbios piligrimams įveikiant 4,5 km ilgio Žemaičių Kalvarijos Kryžiaus kelią. Jo metu piligrimai gieda giesmes, skaito skaitinius, atlieka įvairius kitus ritualus: meldžiasi iškėlę rankas į viršų, eina keliais, renka akmenėlius ir braidžioja Cedrono upėje, bučiuoja relikvijas). Tikiu, kad prof. A. Motuzo knyga bus plačiai naudojama piligrimų, keliaujančių į Žemaičių Kalvarijos atlaidus. Tai  – vertinga ir aktuali piligrimams skirta knyga.

Apie ugdymo dvasingumo svarbą knygos kontekste kalbėjo LEU prof. Jonas Kievišas. Mokslininkas pagyrė autorių ir organizatorius: renginys ir leidinys – dvasingumo paieškos, kurias galima įžvelgti sąsajoje su dvasingumo paieškomis šių dienų Vatikane. Knygoje, pasak prof. J. Kievišo, prof. A. Motuzas paprastais tekstais, paprastomis besikartojančiomis melodijomis parodė, kad visi įsijungia į vieną dvasingumo sklaidos procesą, kuris užkoduotas tekstuose – Kristaus gyvenimo epizoduose, –kad kuo ryškiau juos pristatytų. „Giesmininkai įsijaučia ir susitapatina su kančia ir tai bendra visiems, per jį mes artėjame vienas prie kito, sukuriame bendrą dvasinę aurą ir įtvirtiname krikščionišką žmonių bendrystę. Tai, – teigė prof. J. Kievišas, – Kalnų paskirtis ir esmė žmogiškumo plotmėje“. Kalnai su dvasiniu potencialu, dvasine sistema yra orientyras kiekvienam įsivertinti savo dvasingumą – savo dvasinę brandą: atsiveria neribotos galimybės dvasingumo gilinimuisi. Prof. J. Kievišas pageidavo, kad surinkta medžiaga turėtų būti panaudota mokslinėms studijoms, nagrinėjant ugdymo ir tautos dvasingumą, to linkėjo autoriui ir renginio organizatoriams.

Knyga džiaugėsi žemaitis, vienas Šarnelės kaimo (priklauso Žemaičių Kalvarijos parapijai) bendruomenės kūrėjų Vidmantas Jonika. Jis akcentavo, kad Žemaičių Kalvarijos Kalnų giedojimas buvo vienas pagrindinių jų kaimo bendruomenės sukūrimo skatintojų. Jo žmonos Almos Jonikienės ir jo pastangomis ir lėšomis renovuotos dvi Kryžių kelio Žemaičių Kalvarijoje koplyčios: 13-oji „Jėzus susitinka šventąją Veroniką“ ir 14-oji „Prie miesto vartų“. Tikėjosi ir vis tikisi, kad šis jų žingsnis bus paskata ir kitiems...

Šarnelės kaimo bendruomenė – devyni giedoriai – gieda Kalnus Gavėnios metu, šermenyse. Be to, bendruomenė labai aktyviai dalyvauja ne tik pačiuose Žemaičių Kalvarijos atlaiduose, bet ir jiems rengiantis: valo ir puošia bažnyčią, koplyčias...

Vilniaus Visų Šventųjų parapijos klebonas (nuo 2002 metų) kun. Vytautas Rapalis – žemaitis nuo Plungės (Rietavo), garsėjantis dideliais darbais, – ir pastatyta bažnyčia. 1992 m. sausio 7 d. iš Druskininkų, kur buvo vikaras, paskirtas klebonu į kuriamą Visagino parapiją (nuo 1992 metų liepos Visagino katalikų parapija vadinasi Šv. apaštalo Pauliaus vardu), aptarnaudamas Gaidės, Turmanto bei Tilžės parapijas, o nuo 1998 metų – dar ir Smalvų parapiją (tik 1993 metais gavo pirmąjį vikarą Eduardą Kopytko), ėmėsi bažnyčios statybos darbų. Jie prasidėjo 1992 m. lapkričio 2 d. per Vėlines, o jau 1996-aisiais buvo uždengtas stogas ir per Šv. Kalėdas tikintieji susirinko naujoje, nors ir neužbaigtoje bažnyčioje.

Galima priminti, kad 1989 m. lapkričio 15 d. arkivyskupas Julijonas Steponavičius pasirašė raštą dėl Visagino parapijos įkūrimo, iš Paberžės ten buvo paskirtas kunigas Petras Tarvydas.

Pastatęs bažnyčią Visagine ir paskirtas į Vilniaus Visų Šventųjų parapiją kun. V. Rapalis išgarsėjo savo dvasingais ir nuotaikingais pamokslais, parapijoje vykdomais unikaliais darbais – parapijos vaikų globos namais, anoniminių alkoholikų ir narkomanų grupėmis ir kt. Kunigas pasiruošęs kiekvieną išklausyti, jam padėti.

Klebono dvasinis palaikymas ir parama buvo svarbūs bažnyčios vargonininkei, mišraus choro vadovei Aidai Baliukevičienei 2012 m. pabaigoje išleidžiant knygą „Su šventa Kalėdų dvasia...“ (su kompaktine plokštele). Šią knygą galima įvardyti kaip naują evangelizacijos formą Visų Šventųjų bažnyčioje, kuria turėtų pasekti ir kitos Lietuvos bažnyčios.

Be veiklos parapijoje, kun. V. Rapalis paskirtas Lietuvių katalikų moterų sąjungos bei LEU Istorijos fakulteto Tikybos katedros dvasios vadu, turi dar ir kitų įvairių įsipareigojimų... Klebonas jau yra dalyvavęs „Marijos radijo“ laidoje, pristatant habilituoto dr. prof. A. Motuzo knygą „Šermeniniai Kalvarijų kalnai“. Knygos „Žemaičių Kalvarijos Kalnai. Maldynas ir giesmynas“ pristatyme kun. V. Rapalis kalbėjo apie Evangelijoje minimą pasakojimą, kaip skirtingu laiku pasamdytieji, bet nevienodą laiką ten dirbusieji, visvien gauna tokio paties dydžio užmokestį. Tad ir lietuviai, paskutinieji Europoje įsijungę į krikščionišką šeimą, vėliausiai pakrikštyti, nepraranda galimybių sulaukti tokių pačių Dievo malonių. Primindamas Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejų, klebonas pateikė keletą svarbių su krikščionybe ir krikštu susijusių akcentų. Į krikščionybę įveda trys sakramentai: Krikštas, kuris yra naujo gyvenimo pradžia; Sutvirtinimas, kuris tą gyvenimą sustiprina; ir Eucharistija, kuri maitina mokinį Kristaus Kūnu ir Krauju, kad jis taptų kaip Kristus. Krikštas gimdo naujam gyvenimui Kristuje. Pagal Viešpaties valią Krikštas yra būtinas išganymui kaip ir pati Bažnyčia, į kurią Krikštas įveda. Šventasis Krikštas yra viso krikščioniškojo gyvenimo pamatas, prieangis į gyvenimą Dvasioje, vartai į kitus sakramentus. Krikštu mes esame išlaisvinami iš nuodėmės ir atgimstame kaip Dievo vaikai, įsijungiame į Bažnyčią kaip jos pasiuntinybės dalyviai. Krikštas yra atgimimo per vandenį ir žodį sakramentas. Krikšto pavadinimas yra kilęs iš esminės jo atlikimo apeigos: krikštyti – „panardinti“, „panerti“. Krikštas yra gražiausia ir brangiausia iš visų Dievo dovanų. Mes jį vadiname dovana, malone, krikštu, patepimu, apšvietimu, negendamumo drabužiu, atgimdančia maudykle, antspaudu, pagaliau viskuo, kas tik yra vertingiausia, dovana, nes jis suteikiamas tiems, kurie nieko neatsineša, malone, nes jį gauna ir kaltieji, krikštu, nes nuodėmė palaidojama vandenyje; patepimu, nes krikštas šventas ir karališkas (tokie yra pateptieji); apšvietimu, nes jis yra spindinti šviesa, drabužiu, nes uždengia mūsų gėdą, maudykle, nes nuplauna, antspaudu, nes jis yra mūsų apsauga ir Dievo viešpatavimo ženklas.

Kun. V. Rapalis linkėjo kiekvienam suprasti, kad esame pašaukti į šį pasaulį dalinti palaimą kitiems, kenčiantiems ir vargstantiems, kurti gražesnį pasaulį, siekti kilnių tikslų ir prašyti Dievo malonės jų įvykdymui.

*   *   *

Renginį užbaigė prof. A. Motuzas, džiaugdamasis, kad pristatomas mokslo šaltinis „Žemaičių Kalvarijos Kalnai. Maldynas ir giesmynas“ išleistas Vilniaus Edukologijos universiteto leidyklos, tad nuoširdžiai dėkojo jos direktoriui Jonui Balčiūnui, redaktorei Kristinai Noreikienei, maketuotojai Laurai Petrauskienei, dailininkei Daliai Racevičiūtei, natų redaktoriui Ipolitui Petrošiui, garso režisieriui Tadui Dailydai ir recenzentams – Lietuvos edukologijos universiteto Istorijos fakulteto Visuotinės istorijos ir Katalikų tikybos katedrų bei Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto dėstytojams bei prelatui, prof. dr. Vytautui Steponui Vaičiūnui OFS, prof. habil. dr. Irenai Reginai Merkienei, doc. dr. Vidai Kniūraitei, doc. dr. Danutei Kalavinskaitei – bei Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai, parėmusiai knygos leidybą. Dėkojo Vilniaus Arkikatedros Senųjų giesmių giesmininkams ir jų vadovei Janinai Bukantaitei, kun. Vytautui Rapaliui, doc. dr. Vidai Kniūraitei, dr. Dariui Liutikui, renginio vedėjai šių eilučių autorei dr. Aldonai Vasiliauskienei ir visiems atvykusiems į šį renginį.

Prof. A. Motuzo knygos „Žemaičių Kalvarijos Kalnai. Maldynas ir giesmynas“ pristatymas Signatarų namuose įprasmino Gavėnios susikaupimą.

© 2013 „XXI amžius“