Kurianti
Lietuva

2013 metai

Išnašos

Kelionė žemaičių pasakorių takais

„Žemaičių kultūros savastys: nuo Vilniaus kalvų prie baublio slenksčio“

Dr. Egidijus Mažintas

Knygos viršelis

Lankydamasis Žemaitijoje aplankai viską, kas buvo susieta su tėvų ir protėvių gyvenimu, vaikyste, jaunyste, su iškiliais šio regiono žmonėmis. Žemaičių sueigos namuose negali atsistebėti susirenkančių žmonių iniciatyvomis. Ilgametė Vilniaus Žemaičių pirmininkė Dalia Dirgelienė sugeba rasti kiekvienam žemaičiui valandėlę, per kurią asmuo gali pristatyti savo kūrybinius sumanymus, supažindinti ir praturtinti žemaičių kultūrą ne tik raiška, bet ir spaudiniais. Tarp žemaičių renginių nuolat galima sutikti leidinio „Žemaičių kultūros savastys: nuo Vilniaus kalvų prie Baublio slenksčio“ (sudarytojas dr. V. Jocys) autorių kolektyvą. Perskaitęs šią knygą pagalvojau, kad galėtų ši ilgai ir kruopščiai apmąstyta knyga tapti tradicine. Ateityje praplėtus leidinio „Žemaičių savastys...“ autorių kolektyvą būtų galima supažindinti su dar nežinomomis žemaičių kraštotyros, menotyros, istorijos, kalbotyros, architektūros, tautodailės, filosofijos, prigimtinio tikėjimo raiškos bei raidos faktais ir jų tyrinėjimu atidengti vis naujus žemaičių savasties klodus. Autoriui linkėjau atkreipti dėmesį į ypatingą žemaičių klojimo teatro istoriją, ypač Plungėje, Raseiniuose, Telšiuose. Kaimo klojime, paskendusiame gūdžios girios vienkiemyje, skambėjusi daina, šokis, vaidinimas padėjo išugdyti lietuvininkus, kurie tapo tėvynės gynėjais, padėjo savo galvas kovose dėl krašto laisvės, išugdė nuostabius menininkus, mokslininkus, artojus ir audėjas, kalvius ir mąstytojus, agronomus ir inžinierius. Vaidinimo tradicija skaičiuoja šimtmečius. Džiugu, kad Klaipėdos universiteto prof. Petras Bielskis pateisino leidinio sudarytojų lūkesčius ir straipsnyje pateikia senuosius bei naujuosius žemaičių vaidintojų darbus, kurie vienaip ar kitaip susiję su Žemaitijos kultūriniu kaimo tradicijos paveldu, turėjusiu milžiniškos įtakos gyvajai dvasinei tautos raidai.

Knygoje kompleksiškai, nuosekliai su atsakomybe apmąstoma paskutinių dešimtmečių Žemaitijos kultūros situacija, susidariusi po virsmų, norima pasakyti, kad menas ir mokslas niekada nebus užbaigtas kaip ir knygos gyvenimas. Jis tęsiasi ir keičia mus. Ir ta pati knyga po kelių metų jau atrodo pakitusi. Ši knyga padeda užpildyti išsilavinimo spragas. Aš su dideliu apmaudu apgailestauju, kad tautinė švietimo reforma nepriklausomoje tėvynėje nebuvo įgyvendinta. Mokiniai daugiau buvo supažindinami su kitų šalių gyvenimu, žmonėmis, šalia esantys kultūros klodai liko nežinomi ir nesuprantami, nes šalies švietimo institucijų skiepytas nepasitikėjimas lietuviškuoju paveldu, orientuojant jaunimą mokytis iš Vakarų, davė savo dividendus. Dr. V. Jocio knyga, tikimės, užpildys ugdymo spragas. Knygynuose skaitytojas gali sprandą nusisukti nuo užsienyje leidžiamų ir verčiamų knygų gausos. Ypač brangintina, kad knygoje „Žemaičių savastys...“ siekiama nustatyti esamas regioninės kultūros saviraiškos formas. Skyriuose „Žemaičių kultūros tyrimai“ bei „Žemaičių folkloras ir originalioji kūryba“ yra gvildenamos istorijos, kalbotyros, knygotyros, folkloristikos, muzikologijos ir kt. etninės kultūros problemos. Skaitytojas čia ras žinių apie sukaktis, buvusius ir būsimus Žemaitijos regiono renginius, naujausius leidinius bei kitas naujienas.

Kiekvienas keliaujantis Senuoju Žemaičių plentu ar greitkeliu galės aplankyti pasirinktinai didžiuosius ar mažuosius pakelės muziejus, pasigrožėti K. K. Šiaulyčio akvarelės darbais, klausytis prie leidinio pridedamų kompaktinių garso plokštelių (CD): „Žemaičiuose“ (Povilo Girdenio įdainuotos tėvo Alekso Girdenio žemaitiškos eilės) bei „Raseinių krašto dainos: 1 rinkinys“ (atliekamos „Visi“ folkloro ansamblio). Dauguma Raseiniuose skambėjusių dainų yra unikalios ir seka Maironio skiepyta tradicija: gyvenkime ir mylėkime savo kraštą bei gerbkime senąją savo protėvių dainuojamąją tradiciją. Joje ir yra mūsų istorija.

Leidinyje kompleksiškai apmąstoma Žemaitijos kultūros erdvė, atsižvelgiant į regionines šios kultūros saviraiškos formas. Jų įvairovė atsiskleidė ne tik Vilniuje, Žemaičių dienų renginiuose (2012 m. kovo 2–4 d.). Daugumoje žemaičių renginių stengėsi dalyvauti dažnas žemaičiu save laikantis pilietis, norintis prisidėti prie žemaitiškų tradicijų propagavimo. Apie nenutrūkstamą Vilniaus ir žemaičių krašto jungtį pratarmėje rašo Vilniaus universiteto prof. Viktorija Daujotytė. Pirmuose dviejuose skyriuose – „Žemaičių kultūros tyrimai“ bei „Žemaičių folkloras ir originalioji kūryba“ – yra gvildenamos istorijos, kalbotyros, knygotyros, folkloristikos, muzikologijos ir kitas etninės kultūros problemos. Trečiajame skyriuje – „Sukaktys, kronika, naujienos“ – pateikiama žinių apie sukaktis, buvusius ir būsimus renginius, naujausius leidinius, turistinius maršrutus bei kitas naujienas.

Juozo Pabrėžos straipsnyje „Žemaičių šnektos – bendrinės kalbos turtas“ išryškinamos tos žemaičių tarmės (kalbos) fonetikos, morfologijos, sintaksės ir leksikos ypatybės, kurios yra išskirtinės, unikalios, archajiškos ir kurių neturi lietuvių bendrinė kalba ar kitos tarmės. P. Bielskio straipsnyje „Žemaičių šnektos ir teatras“ atskleidžiamos žemaičių šnektos, jų pasaulėjautos ir teatro sąsajos, nubrėžiamos žemaičių teatro raidos gairės, plačiau užčiuopiant XX–XXI a. pradžios situaciją. Tomas Petreikis publikacijoje „Dabarties žemaitiškoji knyga“ nagrinėja paskutinių dviejų dešimtmečių žemaitiškąją knygą. Virginijus Jocys publikacijoje „Dionizo Poškos Baublys ir jo simbolinis paplitimas Lietuvoje“ nagrinėja D. Poškos 1812 metais įsteigto pirmojo viešo senienų muziejaus – Baublio – simbolinę reikšmę Lietuvoje. Plačiai paplitę jo analogai yra asociatyvinės kilmės, todėl jų kultūrinė reikšmė ne vien tik praturtina esamą aplinką, bet ir populiarina Baublį.

Dabartinė Žemaitijos folkloristikos situacija nagrinėjama Rūtos Vildžiūnienės „Folklorinio judėjimo Žemaitijoje gyvastis“ ir Loretos Sungailienės „Žemaitijos regiono folkloro ansambliai: raidos tendencijos, veiklos kryptys, nūdiena“ publikacijose. Folkloro judėjimas Žemaitijoje, kaip ir visoje Lietuvoje, devintame XX amžiaus dešimtmetyje išgyvenęs pakilimą, šiandien nebe toks masiškas. Folklorinių ansamblių išlikimui kyla vis naujų grėsmių, keičiasi jų repertuaras, bet tai nesumenkina ansamblių įtakos regioninei kultūrai. Daivos Vyčinienės ir Evaldo Vyčino straipsnyje „Raseinių krašto dainos: 1 rinkinys“ ir to paties pavadinimo kompaktinėje (CD) garso plokštelėje, pateiktoje prieduose, supažindinama su šio krašto dainomis, jų rinkimu, tyrinėjimu ir įdainavimu, „Visi“ folkloro ansamblio veikla. Originalią žemaitišką kūrybą „Apie vargstančią zylutę, nelaimingą senbernį ir vargšą studentą kaimo šventėje“ pristato Povilas Girdenis, įdainavęs tėvo Alekso Girdenio žemaitiškas eilės kompaktinėje (CD) garso plokštelėje „Žemaičiuose“, pateikiamoje priede. Pagirtina, kad kartu su knyga suteikiama unikali galimybė susipažinti su krašto dainomis, jų pasiklausyti. Važinėdamas po gimtąsias Raseinių apylinkes su „Versmės“ ekspedicijomis vis mažiau išgirstu dainuojant žemaitiškai. Šalies švietimo sistemoje neformaliajam ugdymui, deja, skiriami nepakankami tautiškumo ir patriotizmo skatinimo kriterijai, todėl neformalus ugdymas mažuose šalies miesteliuose ir kaimo vietovėse tapo subkultūromis su afrikiečių šokiais ir anglų kalba dainuojamų kūrinių epidemija, o miestelių talentų šou 95 proc. yra ne lietuviški. Tokią išvadą padariau aktyviai juose lankydamasis.

J. Pabrėžos straipsnyje „In Memoriam: Aleksas Girdenis“ atskleidžiamas žymaus žemaičių kalbininko A. Girdenio indėlis į kalbotyrą ir regioninę kultūrą. Edmundas Žalpys išryškina Žemaičių festivalio, Pasaulio žemaičių šventės ir Žemaičių Šlovės Žvaigždės apdovanojimo istoriją. Milda Ričkutė supažindina su 2012 metų Žemaičių dienų Vilniuje vykusių renginių kronika. V. Jocys straipsnyje „Su ąžuolo ženklu“ plačiau pristato Šilalės kraštiečių draugijos veiklą, Dionizo Poškos premiją ir jos laureatus. Žemaičių plento istoriją ir turistinį-muziejinį maršrutą V. Jocys pateikia publikacijoje „Muziejų kelias Žemaičių plentu“.

© 2013 „XXI amžius“