Kurianti
Lietuva

2013 metai

Atmintis

Kryptingas žvilgsnis į Lietuvos ateitį

Minint publicisto antikomunisto ir antiglobalisto Viliaus Bražėno 100-ąsias gimimo metines

Prof. Ona Voverienė

Vilius Bražėnas Ričardo Šaknio nuotrauka

Vilius Bražėnas – visa XX amžiaus epocha: gimęs amžiaus pradžioje, gyvenęs po dvylika vėliavų, patyręs, ką tos vėliavos reiškia, ir saulėlydyje prigludęs prie lietuviškos Trispalvės. Tėvynė jį priglaudė prie savo širdies, buvo jam dosni, skatino jo darbingumą ir kūrybingumą, jo politikos apžvalgininko talento visapusišką atsiskleidimą, nutiesė jam kelią į Amžinybę Lietuvos istorijoje, kultūroje. Kol Lietuvoje bus nors vienas nenutautėjęs ir svetimiesiems neparsidavęs lietuvis, tol Viliaus Bražėno vardas bus minimas kaip mūsų epochos vieno žymiausių Lietuvos laisvės kovotojų, daug padariusio, vaduojant tautiečius iš pavergto proto vergijos.

Vilius Bražėnas gimė 1913 m. balandžio 6 d. Rygoje patriotiškoje katalikiškoje lietuvių šeimoje. 1922 metais šeima persikėlė gyventi į Kauną. Vilius Bražėnas VDU studijavo elektrotechniką. 1937 metais baigė Kauno karo mokyklą. Baigęs VDU dirbo Energijos ir Verslų ūkio valdybose. Dar studijuodamas pradėjo rašyti. Jo rašytus feljetonus, net ir politinius, mielai publikavo humoro leidinys „Kuntaplis“, „Lietuvos aidas“, kiti to meto laikraščiai. 1944 metais Vilius Bražėnas – Lietuvos kariuomenės leitenantas – vadovavo savanorių būriui Sedos kautynėse. Tada nuo Lietuvą okupuojančių rusų tankų žuvo 104 savanoriai, Lietuvos didvyriai. V. Bražėnui nebuvo lemta žūti. Pasitraukė į Vokietiją, o 1949 metais – į JAV. 1952 metais baigė Bridgeporto inžinerijos institutą. Iki 1976 metų dirbo įvairiose elektronikos įstaigose. Nuo 1951 metų iki pat atvykimo į Lietuvą bendradarbiavo su Amerikos lietuvių bendruomene, 1969–1971 metais vadovavo lietuvių bendruomenės Konektikuto skyriui. Nuo 1974 iki 1983 metų vadovavo Lietuvos laisvės forumui Floridoje. 1988–1991 metais buvo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK-o) vicepirmininkas informacijai. Nuo 1955 metų įsijungė į visuomeninių organizacijų ir į antikomunistinio Amerikos visuomeninio judėjimo John Birch Society veiklą. Su paskaitomis apie komunistinį genocidą Sovietų Sąjungos okupuotose kraštuose, ypač Lietuvoje, kelis kartus apvažinėjo visą Ameriką. Buvo laukiamas ne tik lietuviškose bendruomenėse, skaitė paskaitas ir Amerikos jaunimui. Į Lietuvą V. Bražėnas grįžo 2002 metais. Čia iki paskutinio savo atodūsio intensyviai dirbo, publikavo kelis šimtus straipsnių antikomunizmo, antiglobalizmo ir tautos dvasinio atgimimo tematika.

100-ųjų V. Bražėno gimimo metinių proga laukiame pasirodant paskutiniosios jo knygos – „Kova dar nebaigta“, sudarytos jau po jo mirties. Tai – jau septintoji knyga po feljetonų rinkinio „Normuotos šypsenos“ (1949, Vokietija), „Kalorijos ir doleriai“ (1952, JAV), „Sąmokslas prieš žmoniją“ (1975, JAV; 1997, Lietuva), „Nauja pasaulio santvarka? Lietuva ir pasaulis iš JAV dešinės žiūrint“ (2000, 2002, Kaunas), „Po dvylika vėliavų: tarp tironijos ir laisvės“ (Klaipėda, 2005), „Priminimai bendražygiams“ (V., 2009). Liko ne tik knygos. Liko jų skaitytojai, mokiniai, tęsiantys jo kovos žygdarbį, vaduojantys tautiečius iš pavergto proto vergijos. Viliaus Bražėno ir jo mokinių pasėtos sėklos jau spėjo sudygti, tik tie daigeliai dar silpni, naikinami pavasario šalnų, tačiau gyvybingi.

Kas norės, jas susiras net ir tuo atveju, jeigu pakilus pūgai ir užpusčius visus takus į Lietuvos nepriklausomybę, iš bibliotekų tos knygos bus išimtos, kaip jau buvo prieš 50 metų, jos liks asmeninėse Lietuvos patriotų bibliotekose, nupirktos, padovanotos...

Vilius Bražėnas, vaikystėje ir jaunystėje buvęs skautininkas laužavedys ir prisiekęs tarnauti Dievui, Artimui ir Tėvynei, savo priesaikai liko ištikimas visą gyvenimą. Kai tėvynė buvo pavojuje ir reikėjo ją ginti nuo bolševikinio maro, jaunas Lietuvos kariuomenės leitenantas kartu su savo kovotojų būriu ryžosi stoti į mūšį prieš bolševikų tankus prie Sedos, aukščiausiems Lietuvos kariuomenės vadams išdavus Lietuvą. Jauni Lietuvos patriotai buvo pasiryžę mirti už tėvynę ir jos garbę. Tada žuvo 104 Lietuvos patriotai. Viliui Bražėnui Dievas išsaugojo gyvybę, matyt, skyręs jam kitą misiją – būti garsiai gaudžiančiu Varpu padangėje, skelbiančiu pasauliui apie visai žmonijai gresiantį didžiausią pavojų – komunizmą ir globalizmą. Vėliau, jau emigravęs iš Vokietijos į JAV, nuo 1955 metų, kai dar visas pasaulis žavėjosi Stalino ir komunistų pergale prieš nacistinę Vokietiją, Japoniją ir fašistinę Italiją, jis vienas pirmųjų Amerikoje išdrįso eiti prieš srovę ir skelbti tiesą apie kraugerišką komunizmo prigimtį Amerikos tautoms, ne tik lietuviams, apie jo tautiečių lietuvių masinį bolševikinį genocidą, rusams okupavus Lietuvą 1940–1941 metais ir po karo. Kelis kartus apvažiavo visą Ameriką su paskaitomis apie komunizmo neapykantos savo artimui žudikišką ideologiją ir komunistų partiją, tos ideologijos vykdytoją, masines pavergtų tautų ir žmonių žudynes, rašė straipsnius į viešąją lietuvių ir amerikiečių spaudą, dirbo keliose antikomunistinėse organizacijose, daug kartų kalbėjo apie komunizmo grėsmę Amerikai televizijos ir radijo laidose.

1975 metais išleista V. Bražėno knyga „Sąmokslas prieš žmoniją“, kurioje jis paskelbė, kad jau tuo metu rusiškasis komunistinis vėžys Amerikoje pradėjo mutuoti į amerikietiškąją metastazę – globalizmą, Džordžo Bušo (vyresniojo) pavadintą „naująja pasaulio santvarka“, kurios pamatas – rusiškasis komunizmas, papuoštas globalizacija. Savo knygose „Sąmokslas prieš žmoniją“ ir „Nauja pasaulio santvarka“ Vilius Bražėnas, remdamasis žymiausių pasaulio istorikų ir politologų tyrimais, komunizmo ir globalizmo genetinę giminystę argumentuotai ir įtikinamai įrodo, akcentuodamas, kad blogio vaikai visada būna žymiai blogesni už jų tėvus, o globalizmo atveju gali būti baisesni netgi ir už komunizmą.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Vilius Bražėnas, Sedos kautynių kovotojas, grįžo į Lietuvą, šį kartą ne kovai prieš okupanto tankus, bet prieš savuosius, pardavusius sąžinę ir išvariusius trečdalį tautos į platų pasaulį duoneliauti.

Su žmona Eda, ištikima bendražyge ir pagalbininke, atvykęs pasidairyti po Lietuvą 1994 metais, o vėliau, jau po jos mirties, 2002 metais sugrįžęs į Lietuvą, suvokė, kad čia jau mažai belikę lietuvių idealistų, kuriems svarbios jų tėvų ir protėvių šimtmečiais puoselėtos tautinės vertybės. Kaip ir rašytoja Birutė Pūkelevičiūtė, grįžęs į Lietuvą, pamatė savo Tėvynę „gražią ir gimtą, tik sergančią, bjauriai sužalotu veidu, komunistų sutryptą ir paniekintą, iki šiol dar vis trypiamą“. Patyręs politologas puikiai suprato visų mūsų didžiausią bėdą: „Lietuviai laisvės kovoje pasirodė galintys stebuklingai vaikščioti vandeniu, bet pamiršo (...), kaip plaukti laisvės vandenyne. Laikas juos gelbėti“, tik, deja, nebuvo kam, o skandinti visi buvo greiti: ir rusai, ir ypač lenkai. Mūsų tautiečiai pamatę sergančią savo Tėvynę stengėsi išsivaduoti nuo pareigos ją slaugyti ir kuo greičiau pasislėpti klestinčios gerovės valstybėse. Tai buvo visiškai nepriimtina Viliui Bražėnui. Jis suprato, kad dabar svarbiausia Lietuvoje – atgaivinti tautiečių prarastą sąžinę, tautos dvasią, sugrąžinti pasitikėjimą savo jėgomis ir suvokimą, kad tauta yra savo valstybės kūrėja ir tikroji šeimininkė.

Savo aštria plunksna V. Bražėnas pirmiausia deklaravo, kad jo tauta – pati ištvermingiausia ir narsiausia, gebėjusi sugriauti Blogio imperiją, taigi, gebės atgauti dvasinę pusiausvyrą ir suklupusi atsikelti. Savo tautą jis vadino auksine ir deimantine, kuria galime pagrįstai didžiuotis, nes ji yra įrodžiusi savo žmogiškąją vertę, 1990 metais paskelbusi neprikausomybę ir pasaulį pasukusi laisvės kryptimi. Dabar svarbiausia Lietuvoje žadinti tautinę savigarbą ir patriotizmą. Stalinas – kruviniausias Rytų tironas ir globalistas – skelbė: „Jeigu sugebėsime sunaikinti bent vienos kartos tautinę savigarbą ir patriotizmą, mes būsime nužudę tautą“. V. Bražėnas drąsiai ir ryžtingai pasisakė prieš nepriklausomybės niekintojus ir niurgzlius, kurie stengiasi vaizduoti šalį pačiomis juodžiausiomis spalvomis. Apie Tomą Venclovą, begėdiškiausią kosmopolitą, bandantį „vesti lietuvių tautą į globalinį aptvarą“, Vilius Bražėnas rašė: „Išsiritęs iš sovietinio globalizmo privilegijuotos klasės, tad jam ir Vakaruose nereikia griovių kasti; užtars Vakarų globalizmo nomenklatūra“. Jo nuomone, ir kalbos apie kraštutinį skurdą Lietuvoje yra perdėtos, daugiausia rėkia tie, kurie „nori visą kaltę suversti Lietuvos nepriklausomybei“ ir nemato tų, kurie stengiasi daryti kažką pozityvaus, kad gyvenimas kryptų laisvės, gerovės ir žmogiškųjų vertybių gaivinimo pusėn. Dėl visų mūsų tautos bėdų, jos politinio neraštingumo ir parsidavinėjimo rinkimuose be gėdos ir sąžinės už alaus „bambalį“ ir jau išbrokuotos sriubytės pakelį, už svetimtaučio organizuojamus „mėsytės degustacijos vakarėlius“ ir net už suremontuotą bažnyčios stogą Vilius Bražėnas kaltino Lietuvos intelektualus, masiškai sergančius trijų beždžionių sindromu: viena – nieko nemato, antroji – nieko negirdi, o trečioji ir pikčiausią blogį matydama – tyli. Tauta visą laiką turi būti pasirengusi kovai už savo teises, nes demokratinėje valstybėje, kai žmogus nustoja veikti ir kovoti, miršta. Iš čia ir Viliaus Bražėno posakis: „Mirė 30 metų, palaidotas 70 metų“. Inteligentų pareiga ir šventa misija – šviesti ir vesti savo tautą.

Įstojus Lietuvai į NATO ir Europos Sąjungą Vilius Bražėnas akino savo tautą džiaugtis tuo, kad „virš Lietuvos nebekabo surūdijęs maskvinis „Damoklo kardas“, ir skatino būti labai atidiems. „Kaip besiorganizuotume viduje, turėtume dalyvauti naujų ES struktūrų diegime, ES politinės struktūros formavime ir tobulinime, kad ES būtų laisvai apsisprendusių, nors dalies savo suvereniteto atsisakiusių valstybių bendrija, o ne kokių nors „didžiųjų brolių“ valdoma supervalstybė, kaip vienas globalinio pasaulio formuotės rajoninis padalinys“ (Vilius Bražėnas. NATO, ES ir globalizmas // Lietuvos Aidas. – 2004, birž. 8).

Reikšdamas didžiulį susižavėjimą ir padėką Lietuvos partizanams, jų kovai ir aukai ant Lietuvos nepriklausomybės aukuro, jis objektyviai vertino situaciją, kad Lietuvos partizanai „nesuspėjo pastatyti užkardų dvasinei kolonizacijai. Tas uždavinys tenka šių dienų mūsų tautiečiams“.

Straipsnyje „Lietuva ties dvejais globalizmo vartais“ Vilius Bražėnas rašo, kad šiuo metu geopolitinėje sistemoje yra trys ryškiausios globalizmo erdvės su dar nenusistovėjusiais, o gal tik nepakankamai išryškintais globalizmo centrais – Vakarų, Rytų ir islamo. Islamo globalizmas su atgimstančia Mahometo imperija yra „toli“ nuo Lietuvos, kuri dėl savo geografinės padėties dabar stovi prie Rytų ir Vakarų globalizmo vartų. Tarp jų, deja, neutralumui nėra erdvės... Ką reiškia Lietuvai Rytų globalizmas, tie, kurie gyveno sovietinės okupacijos metais, ypač pokaryje, gerai žino. Vakaruose „mes ilgiau turėsime galimybę būti laisvi ir prisidėti prie tų vakariečių, ypač amerikiečių, kurie priešinasi pasaulinės tironijos kūrimui. Tie iš mūsų, kurie vengdami komunizmo, gardžiuojasi utopiniu globalizmo „tvarkos pasaulyje“ idealu, turėtų suprasti, kad jis neįmanomas be komunizmo, kuris yra moderniosios tironijos esencija“. Džordžas Orvelas apie globalistų kuriamą ateitį rašė: „Jeigu nori pamatyti ateities vaizdą, įsivaizduok batą, trypiantį žmogaus veidą“. Mes, okupuotos Lietuvos vaikai, įsivaizdavome, kad šie žodžiai yra skirti tik komunizmui apibūdinti. Vilius Bražėnas įtikinamai ir vienareikšmiškai savo knygose įrodė, kad komunizmas ir globalizmas – ta pati ideologija, tik skirtingomis sąvokomis vadinama.

Atiduodamas duoklę pozityviam globalizacijos vaidmeniui, kuris, esant dabartinei civilizacijos pažangai, yra neišvengiamas, Vilius Bražėnas aktyviai kovojo tik prieš globalizmą, bendros pasaulio valdžios piramidę, kokia buvo SSRS teritorijoje, ir naujos pasaulio santvarkos ideologiją. Todėl jis ir kvietė visus lietuvius visais įmanomais būdais kovoti ne prieš globalizaciją, bet prieš globalizmą. Europos Sąjungos ateitį jis norėjo matyti kaip tautinių valstybių sandraugą, gaivinančią ir puoselėjančią istorines europietiškąsias vertybes – tvirtą šeimą, religiją, tautą, tautinę kultūrą ir tautines valstybes, taikiai ir racionaliai bendradarbiaujančias globalizacijos procesuose. Tokia jo buvo vizija geopolitikos kontekste.

Svarbiausiu Lietuvos politikos uždaviniu jis laikė atkurti tautinę Lietuvos valstybę, puoselėti ir ginti nuo svetimybių savo kalbą, Lietuvos šviesuolius jis akino lipti nuo tvoros ir pradėti dirbti savo tautos ir savo valstybės labui, nes nuo „tvoros galima nukristi į kaimyno raudonąsias dilgėles ir rietus skaudžiai nusidilginti“, neklūpčioti prieš melo stabus, keistis, tik ne globalaus pasaulio, o savo tautos ir Valstybės naudai, neišsemti praeities stiprybės.

Testamentinėje knygoje „Priminimai bendražygiams“ jis Roberto Velčo, savo idėjos bendražygio, žodžiais perspėjo tautiečius: „Pasaulio problemos ir tragedijos pirmiausia kyla iš visuotinio amoralumo. Moraliai sugniužusi tauta neišvengiamai sužlugdo ir savo valstybę“. Savo bendražygiams – mums ir jaunosioms kartoms – priminė svarbiausias spręstinas Lietuvos problemas: užkirsti kelią mūsų istorijos klastotojams, pernelyg nepasitikėti vakariečių pažadais, aprūpinti tautą informaciniais priešnuodžiais, neutralizuoti nomenklatūrinio melo nuodus, siekti teisingumo dėl žydų žudynių nacių okupacijos metais ir lietuvių žudynių sovietinės okupacijos metais, vengti besaikio skolinimosi iš Tarptautinio valiutos fondo ir Pasaulio banko, nes tai „yra sūris spąstuose“, visur ir visada didžiuotis atgauta nepriklausomybe, nes tai yra didžiausia ir tautos, ir kiekvieno lietuvio vertybė, stengtis kuo aktyviausiai dalyvauti formuojant ir tobulinant ES valdymo struktūras, kovoti su federalistų užmačiomis kurti naują „Europos imperiją“, kurioje Lietuva gali būti nustumta į imperijos provincijos pakraščius, spręsti Karaliaučiaus problemą.

Šviesus Viliaus Bražėno atminimas mūsų, jo bendražygių ir mokinių, širdyse išliko kaip vienas ryškiausių Lietuvos politikos švyturių, rodančių mums teisingą kelio kryptį dabartinės mūsų politikos ūkuose ir sumaištyje. Horizonte liko šviesi jo asmenybės ir darbų pašvaistė, skleidžianti viltį, kad jo pribarstyti mūsų sielose kristaliukai sužėrės visomis saulės spektro spalvomis, realizuojant jo nebaigtus darbus ir viltį matyti Lietuvą dvasiškai atgimusią, dorą ir teisingą, branginančią savo žemę ir amžinąsias tautines vertybes – nepavergtą Tėvynę, tvirtą šeimą, tikėjimą, krikščioniškąją dorą, tautos kultūrą, tautinę valstybę.

© 2013 „XXI amžius“