Kurianti
Lietuva

2013 metai

Penktadienio pokalbiai

Senolė puoselėja tautos tradicijas

Kultūros ministerijos premijos laureatė Janina Bikinienė

Janinos Bikinienės mezginiai

Kulbių kaimo gyventoja Janina BIKINIENĖ gavo Kultūros ministerijos premiją už tradicinės kultūros puoselėjimą ir skleidimą. Pirmąkart tokia premija atkeliavo į Panevėžio rajoną. Su kovo 21-ąją 85 metų sukaktį minėjusia sodiete kalbasi žurnalistas Bronius VERTELKA.

Kada ir kaip susidomėjote tradicinės kultūros puoselėjimu ir skleidimu?

Su muziejininkėmis iš Panevėžio Daina Snicoriūte ir Lina Viliene esame senos pažįstamos. Mūsų draugystė užsimezgė bene prieš porą dešimtmečių, kada jos buvo visai jaunos. Atvažiavusios prašydavo manęs ką nors pašnekėti. Atsakydavau, ko klausdavo. Negalvojau, kad iš to išeis kažkas rimta, nes laukė dar ir darbas kolūkyje. O maždaug prieš 10 metų pradėjo lankytis labai dažnai – tai pasakok apie Sekmines, tai apie Velykas ar Kalėdas. Filmavo Užgavėnes. Kaimynės Anelė Kulbienė, Valė Lukoševičienė ir aš apsitaisydavome Trim Karaliais ir eidavome per kaimą. Jau dainavau Trakiškio moterų folkloro ansamblyje „Margutis“.

Iš kur tokia pagarba praeičiai, menui? Iš kur tas potraukis grožiui, sugebėjimas, noras išjudinti veiklai kitus? Juk sunkiai dirbote kolūkyje...

Turbūt iš Dievulio. Neturėjau tokių minčių, kada vaikai augo. O dabar mintys užplūsta apie pusiaunaktį. Kad aš užmigčiau. Imu galvoti: gal aš taip, o gal kitaip padaryčiau? Pradėjau visokius mezginius megzti. Dar iš mamos ir senelės prisiminimų. Mačiau, kaip senelė mezgė. Niekas man neparodė, kaip megzti karakulines apykakles. Vaikystėje ir jaunystėje aš tokias nešiojau. Ėmiau tai atkurti iš prisiminimų.

Kas buvo jūsų senelė – mamos mama?

Našle ji liko turėdama penkis vaikus. Dirbo Raguvėlės dvare. Tebestovi keli stulpai iš plytų – tai senelės rankomis maišytas žvyras. Pasakodavo, kaip būdavo sunku. Šiaip ji megzdavo ūkininkams. Anksti vaikai išėjo tarnauti svetimiems. Mano mama buvo audėja, verpėja, daugiau prie ūkio darbų linkusi.

Dabar pasakokite apie savo gabumus. Ką sugebate padaryti tokio, už ką esate labiausiai vertinama?

Mezgu lovatieses. Esu numezgusi 40. Vienai reikėjo atiduoti visą mėnesį. Nemažai dovanojau, turiu ir namuose. Atsidėkoju geriems žmonėms, kurie nuveža į Trakiškį ar pas daktarus. Anksčiau dar ausdavau. Pirmą audeklą užsitaisiau mamos pamokyta būdama keturiolikos metų. Rankšluosčius, paskui keturnyčius audžiau. Mama pamokė, kaip riesti, verti į nytis. Tai buvo vaikystėje, jaunystėje ir sukūrus šeimą. Paskutinis audimas buvo, tada kai nebeturėjau lininių siūlų ir nebebuvo kuo apmesti. Kolūkio laikais nei verpiau, nei audžiau. Kai draugavau su būsimu vyru, jam numezgiau kaklaraištį. Dukrai numegzdavau apykaklaites mokyklinei uniformai. Tai buvo nedideli rankdarbiai. Išėjus į pensiją prasidėjo mano tikrieji darbai. Atsirado megztos kapos (lovatiesės). Prieš kokius trejus metus ėmiau megzti karakulines apykakles. Jomis apdovanojau dukrą, anūkes. Audžiau ir juostas, bet dabar jau nebeaudžiu. Regėjimas nebeleidžia, juk siūlai įvairių spalvų.

O kaip jūsų sodyboje atsirado muziejus?

Įvairiausių daiktų turėjau, ir visi – ant trobos aukšto. Paskui, kai vaikai mokėsi, labai daug ką išdalinau. Kai vaikai sukūrė šeimas ir aš likau viena, jau jų ėmiau prašyti, kad jie kažką nebereikalingo atvežtų. Galvojau: klėtis tuščia, grūdų nebepilsiu. Ėmiau į ją po truputį nešti. Susinešiau savo siuvinėtus daiktus, mergautines pagalvėles. Ten tiko ir vyro senelio benzininis žiebtuvėlis, kuriam daugiau nei 200 metų. Kišeninio laikrodžio futliarui – tikrai dar 100 metų daugiau. Klėtyje sudėjau vyro ir jo senelio medžio apdorojimo įrankius. Joje rasi labai seną barzdaskutę (britvą), pipirų malimo malūnėlį. Po truputį vis daugėjo muziejinių eksponatų.

Jūsų sodyboje vyksta bulvių kasimo pabaigtuvių, arba kulinarinio paveldo šventė „Bulvė – ir maistas, ir vaistas“. Pernykštį rudenį tokia šventė pas jus vyko jau dešimtą kartą. O kaip tai prasidėjo?

Buvo toks Trakiškio bendruomenės namų meno vadovės Danutės Kirsnienės prašymas prieš 10 metų. Kai nebelaikiau jokių gyvulių, klojimas stovėjo tuščias. Niekas ten tvarkos nedarė. Kas buvo nebereikalinga, aš karučiais per dvejus metus išvežiau. Tada pasakiau, jog galiu priimti šventės dalyvius . Visoms patiko bulvių šventė. Paskui pačiai labai malonu tapo. Lauki tos dienos, ruošiesi, tvarkaisi, kad bus šventė. Nuo manęs ji ir prasidėjo.

Susirenka gausybė žmonių, reikia juos kažkaip užimti. Turi būti kažkoks scenarijus, vykti veiksmas...

Esu viso to iniciatorė. Gal jau 40 metų tokią bulvių košę dariau. Vaišindavau ja baigus kasti bulves. Girdavo mano košę, teiraudavosi, kaip ją iškepu. Prašydavo parodyti, kaip tai darau. Dar kolūkių laikais prašydavo. Ta vadinama tarkienė košė daroma pagal senovinį receptą. Atvykusieji dalinasi savo patirtimi.

Ko mokote kitus tokios šventės metu?

Pernai šventė vyko rugsėjo pabaigoje. Mūsų moterys susinešė vadinamos tarkienės košės ir blynų. Aš dariau grūstinę košę, anūkės – bulvinę sriubą. Kas norėjo, košę su grietine, kas – su rūgščiu pienu valgė. Šventėje dalyvavo Panevėžio ūkininkių draugijos atstovės, Trakiškio ūkininkių būrelio narės. Sulaukėme pažįstamų iš Miežiškių kultūros centro ir iš „Nevėžio“ bendruomenės. Buvo svečių iš Rokiškio rajono Kriaunų.

Per 20 metų dainuojate Trakiškio moterų folkloro ansamblyje „Margutis“. Kita tokio amžiaus sėdėtų namuose.

Į repeticijas važiuoju antradieniais ir penktadieniais. Važinėju maršrutiniu autobusiuku, nors jis retokai kursuoja. Kartais šiaip kas nors paveža, žiemą nuo kelio sniegą nuvalo net neprašomas čia ūkininkaujantis Petras Nevulis, rajono Tarybos narys, labai geras žmogus. Kviečia mūsų ansamblį į seniūnijų, rajono šventes. Kai nedainuojame, siūlome įvairių vaistažolių, pasakojame apie jų gydomąsias savybes. Pati žolelių prisirenku aplinkui savo sodybą. Nepykstu, jeigu kas mane pavadina raganaujančia. Viskam norą reikia turėti. Norisi prasiblaškyti, išeiti.

Užauginote du sūnus, dukrą, sulaukėte šešių anūkų ir tiek pat proanūkių. Būdama garbaus amžiaus pelnėte didelį savo darbo įvertinimą – Kultūros ministerijos premiją. Ar to tikėjotės?

Ką jūs, juokaujate? Net sapne neregėjau. Apie tai pranešė iš savivaldybės. Labai nenorėjau važiuoti į Vilnių, kojas skaudėjo. Iš namų kaip kokią ponią Miežiškių seniūnas Albinas Jacevičius paėmė, į Vilnių vežė. Kaip į kokį kalėjimą patekau, jaučiausi labai bailiai. O galėjo iš anksto pasakyti, būčiau pasiruošusi. Ten ir savų klausimų turėjau.

Su folkloro ansambliu „Margutis“ dalyvavote keturiose dainų šventėse, tad sostinė jums nėra klaidus miestas.

Su Vilniumi susipažinau 1948 metais, kada tėvelis sėdėjo kalėjime. Aš jam veždavau maisto produktų, važiuodavau į pasimatymus. Pirmą kartą važiavau traukiniu ir nežinojau net, kaip nueiti, bet susiradau Lukiškių kalėjimą.

Su savo megztais dirbiniais dalyvaujate parodose, esate pripažinta kūrėja...

Galiu pasidžiaugti: kur benuvažiuoju, esu visur įvertinta. Mano moterys stebisi, kodėl prie manęs visi eina, kalbina, kodėl su visais turiu kalbos. Sakau: ir jūs kalbinkite. Vilniuje priėjo dvi moterys, sveikino su gauta premija, nors jų nepažinojau. Pasirodo, kai kažkada  prie mano namų stabtelėjo siauruoju geležinkeliu važiavęs traukinukas, aš joms dovanojau megztas šlepetes. Jeigu nedirbčiau, būtų liūdna žiūrėti pro langą. Šiaip aš neturiu laisvo laiko, vis imuosi kažką dirbti. Daugiausia mezgu. Dukra irgi turi meninių gabumų. Anūkė kuria gražias puokštes iš popieriaus, labai domisi mezgimu.

Metai bėga labai greitai, nors nesinori prisipažinti, kad sensti. Nesiskundžiate sveikata?

Kas iš to, jei imsi dejuoti! Mėgstu ir pasportuoti, pasilankstyti. Taip sąnarius, pečius pramankštinu. Masažuoju kojas, kad pagerėtų kraujotaka.

Gyventi pas dukrą Panevėžyje netraukia?

Vadina ir sūnūs, daugiau – dukra. Aš jiems tik trukdyčiau. Būtų, jie keliasi darban, ir aš nebemiegu. Prisiminusi kokį senovinį žodį, šoku iš lovos užsirašyti. Kartą naktį, kai kamavo nemiga, prisiminiau, kaip vieną dainą dainuodavo mano senelė. Jeigu nebūčiau užsirašiusi, nežinočiau ir jos žodžių. Kaime turiu labai gerus kaimynus. Kūčias ir Kalėdas praleidau namuose. Suvažiavo vaikai su savo atžalomis, proanūkiai. Buvo labai linksma. Sakiau, kad tokias puikias Kalėdas vargu ar dar kada beturėsiu. Nepaprastai pasiilgstu savo vaikų. Ypač sunku atsisveikinti su išvažiuojančiais.

Miežiškių kultūros centro surengtoje rajono moterų pasakotojų šventėje „Pilimutės šposai 2011“ pelnėte pasakotojų pasakotojos ir žiūrovų numylėtinės nominacijas. Iš kur šie gabumai?

Į šią šventę pakvietė Trakiškio bendruomenės namų vadovė Vilija Šaparnienė. Norėjo, kad kažką papasakočiau. Pasakojau gyvenimo nutikimus. Kai kur reikėjo ir pavaidinti. Tai buvo ne mano kūriniai, aš pati tai kažkada girdėjau. Vaikystėje turėjau labai artimą kaimyną Mataušą. Buvo jis tikras kaimo šviesuolis, puikus pasakorius.

Turite sukaupusi didelę gyvenimo patirtį. Kas, jūsų nuomone, laukia kaimo?

Manau, kad jo nebeliks. Jaunimas dirbti žemės nebenori, o dykaduoniams duodamos pašalpos. Kai vokiečiai ir sovietai buvo užėję, nieko dykai nedalino. Dabar duoda visiems. O man būtų gėda prašyti. Jeigu aš dar galiu užsidirbti, tai kam eiti prašyti? Turėtų būti gėda jaunam žmogui, jeigu pats savęs neišlaiko.

Dėkoju už Jūsų pasakojimą.

Kulbių kaimas,
Panevėžio rajonas
Autoriaus nuotraukos

© 2013 „XXI amžius“