Kurianti
Lietuva

2013 metai

Atmintis

Nežinomas ir žinomas menininkas

Benjaminas ŽULYS

Stasys Sčesnulevičius Nuotrauka iš menotyrininkės K. Endriukaitytės parengto kūrinių reprodukcijų katalogo

S. Sčesnulevičius. Miesčionkos pievose. 1972. Pop., temp., 43x53

S. Sčesnulevičius. Trejybės vartai. 1976. Pop., temp., 56x72

S. Sčesnulevičius. Korliškis žiemą. 1964. Drb., kart., al., 50,5x64,5

S. Sčesnulevičius. Vakaras Korliškėj. 1970. Kart., temp., al., 49,6x64,5

S. Sčesnulevičius. Daugų bobinčiuje. 1976. Pop., temp., al., 36,2x46,7

Dailininkas Stasys Sčesnulevičius (1905–1979) – ypatingo likimo meno žmogus, nūnai – jau šviesios atminties. Nors jis nutapė gerokai per tūkstantį įvairių žanrų darbų, tačiau per visą savo gyvenimą nesurengė nė vienos autorinės parodos. Kiek žinoma, dalyvavo tik grupinėje parodoje apie 1975 metus Vytauto Didžiojo karo muziejuje. Jis nė nebuvo Dailininkų sąjungos narys, nors juo tapti ragino bičiuliai žymūs dailininkai – Antanas Žmuidzinavičius, Rimtas Kalpokas, Stasys Ušinskas. Kaip dailininkas jis niekur oficialiai nefigūravo... Tiesa, 1939 metais jis ėmė mokytis Kauno meno mokykloje, bet prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas mokslus nutraukė. Vis dėlto Stasys Sčesnulevičius visą gyvenimą tapė. Jo kūryboje – portretai, figūrinės kompozicijos, ypač – daug peizažų.

Lemties klaida pagaliau buvo ištaisyta. Neseniai Kauno galerijoje „Aukso pjūvis“ buvo surengta jo tapybos darbų paroda „Dailininkas Stasys Sčesnulevičius: šešėlyje palikta kūryba“. Čia pristatyta apie 40 paveikslų – mažytė jo palikimo dalis. Jo kūrybinis palikimas visuomenei pristatomas pirmąjį kartą, todėl šį įvykį galima pavadinti atradimu XX amžiaus vidurio lietuvių dailės kontekste. Apie dailininko nueitą sudėtingą gyvenimo kelią, kūrybą papasakojo galerijos vadovė Lolita Vyžintienė, menotyrininkė Kristina Endriukaitytė, dailininko sūnus Kazimieras Sčesnulevičius, kiti lankytojai, meno žinovai.

Dailininkas ypatingas tuo, kad jis gimė 1905 metais kovo pabaigoje Rusijoje, Voroneže. Tėvas – Kazimieras Sčesnulevičius – carinės administracijos buvo paskirtas eiti buhalterio pareigas valstybiniame Žemės ūkio banke. Dailininko motina buvo bajoriškos kilmės lenkaitė Elena Kaminskaitė-Kaminska. Voronežo realinėje mokykloje Stasys Sčesnulevičius baigė keturias klases ir 1918 metais su šeima grįžo į Lietuvą. Vilniuje jis baigė gimnaziją, o Kaune – Vytauto Didžiojo universitetą ir įgijo inžinieriaus statybininko profesiją. Buvo Architektūros fakulteto dekanas, ėjo kitas pareigas.

Įdomu, kad S. Sčesnulevičius visuomenėje buvo gerai žinomas ne kaip dailininkas, o kaip techninės krypties specialistas. Jo pastangomis tuometiniame Kauno politechnikos institute (KPI) pradėti rengti statybinių gaminių ir konstrukcijų gamybos inžinieriai. Jam vadovaujant, pradėti KPI miestelio kūrimo darbai, tam gautas leidimas iš Maskvos. Jis buvo vienas iš komisijos narių, tvirtinusių Rumšiškių etnografinio muziejaus projektą. Jam buvo suteiktas technikos mokslų kandidato (dabar – daktaro) laipsnis, buvo docentas. Atgaivą nuo darbo, organizacinės veiklos įtampos S. Sčesnulevičius patyrė tapyboje. Tai, beje, irgi pareikalavo nemažai dvasinių jėgų. Tačiau jam tai teikė ir dvasinio pasitenkinimo, išsiliejo į meilę žmogui, gamtai, šeimai.

S. Sčesnulevičiaus tapyba daugiasluoksnė, todėl įdomi įvairiais aspektais. Vienas tokių – kūrybos ir žmogaus bendrystė, santykis, atsiveriąs kaip meno ir kultūros filosofija. Kūrybos ir dailininko biografijos santykis visuomet yra subtilus reiškinys. S. Sčesnulevičiui būdinga keliskart tapyti tuos pačius objektus, vietoves, pavyzdžiui, Suvingio ežerą ir kt. Tokie paveikslai, kaip „Nemunas ties Alytum“, perteikia įspūdingą tapybinės erdvės pojūtį. Sukurti stambaus plano peizažai rodo, kad dailininkas turėjo profesionalų landšafto proporcijų ir aplinkos mastelio suvokimą. Labai ryškūs dailininko gabumai techninių mokslų srityje bei geras architektūros teorijos išmanymas. Paveiksluose „Katedros apsida“ (arka, skliautas) ir „Trejybės vartai“ subtiliai atsiskleidžia dailininko racionalus, techniškas ir jausminis, estetinis pradai. Paveiksluose Kauno pastatų formas dailininkas kuria žaisdamas jausminga spalvų ir potėpių derme, detalių tūrius perteikia geometrinėmis formomis, o peizažuose vaizduoja skirtingus metų laikus (žiemą, vasarą), paros dalis (dieną ir naktį) gamtą (apniukusį dangų, saulės žaismą kviečių laukuose ar jos atspindžius laukuose). Dažniausias tapybos objektas – kaimo žmogus. Priešingai nei būtų reikalavusi sovietinė ideologija, S. Sčesnulevičius kaimo žmoguje matė jausmingumą, neatskleistą poetinį mąstymą. Žmonės paveiksluose vaizduojami iš nugaros, palenkę galvas, dengiantys veidus, pasvirusiais siluetais („Sužeistas vadas“, „Pavartėnų kelias“).

Didžiąją S. Sčesnulevičiaus darbų dalį išsaugojo sūnus Kazimieras. Dalis jų pasklidę tarp kitų šeimos narių, kiti – autoriaus padovanoti bičiuliams, kolegoms, kitiems menininkams. Kai kuriuos darbus yra įsigiję meno mėgėjai ir ekspertai.

Dailininkas palaidotas Kaune, Seniavos kapinėse.

S. Sčesnulevičiaus tapybos paroda neseniai veikė Kaune, galerijoje „Aukso pjūvis“ (Verslo lyderių centras (BLC), K. Donelaičio g. 62).

© 2013 „XXI amžius“