Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Ar ne Dievas klykė balsu tos, kurią išnešė simboliškai sukryžiuotomis kojomis?..

2012 m. gegužės 17-osios rytas, Klonio gatvė. Su Trispalve rankoje – Neris Karpuškaitė-Akelaitienė

Sunku buvo suderinti laiką susitikti su Nerimi Karpuškaite-Akelaitiene – ji yra labai užsiėmusi. Tačiau prisimenant prieš metus įvykusius tragiškus įvykius Garliavoje, prie Kauno, buvo būtina pasikalbėti. Nors ji turi daug ką papasakoti ir apie savo įtemptą, bet mylimą darbą, tačiau mūsų pokalbis sukosi apie panaudotą prievartą prieš mergaitę – tiek seksualinę, tiek teisinę, tiek fizinę – ir prieš ją gynusius žmones – „kedvenckius“, „patvorinius“ – taip paniekinamai juos pavadino ir valdžios kėdžių įsikibę žmogystos, ir abejingieji, prisisotinę geru, be didelių rūpesčių gyvenimu. Pradėjau nuo paprasto klausimo – apie Neries darbą, tačiau nejučia perėjome ir prie svarbiausio klausimo, kuris nėra toks paprastas, kaip galvotų įstatymų popierėliais apsikarstęs valdžios žmogus ar pragyvenimą savo šeimai sunkiai uždirbantis, bet viskam abejingas inteligentas net ir turintis mokslų daktaro laipsnį.

Taigi pirmiausia papasakokite apie savo darbą. Ar jis kelia Jums problemų? Ar lengva tas problemas spręsti?

Mano profesija – dramos režisierė. Nors dabar esu įvardijama kaip žemo intelekto patvorinė, turiu prisipažinti, kad esu įgijusi aukšto lygio išsilavinimą dabartinėje Sankt Peterburgo Teatro meno akademijoje ir pastačiusi ne vieną spektaklį Lietuvoje bei už jos ribų. Bene trys mano spektakliai Kauno dramos teatro scenoje sėkmingai buvo vaidinami po daugiau nei dešimt metų. „Didysis geismas“, žiūrovų vadintas „spektakliu apie vėžį“, kadaise pelnęs visus įmanomus apdovanojimus, „Kauno dienos“ organizuotoje apklausoje, netgi praėjus penkiolikai metų po paskutinio spektaklio, pelnė įsimintiniausio spektaklio vardą.

Be kita ko, dirbu ir su paaugliais Moksleivių techninės kūrybos centre. Būtent paaugliams yra atitekusi mano širdis. Dirbdama su vaikais, jaučiuosi tikrai reikalinga. Bėda, kad su paaugliais mažai kas užsiima, mažai kas gilinasi į jų sudėtingą pasaulėvoką. Jeigu teatre siekiamas darbo rezultatas yra spektaklis, tai dirbdama su vaikais, aš regimo rezultato nesiekiu. Tai – kūrybinės improvizacijos studija – etiudai, improvizuoti dialogai. Rezultatas – nepilnavertiškumo jausmo atsikratymas, saviugda, saviaukla. Man įdomu bendrauti su paaugliais, aš juos suprantu ir myliu. Aš meldžiuosi už kiekvieną mokinį kaip už savo vaiką. Jie tai žino ir vertina.

Valandų valandas galėčiau aukoti tam, kad vaikų problemos spręstųsi iš esmės. Deja, tos problemos turbūt slegia tik pačius paauglius, jų tėvelius ir pavienius donkichotiškus mokytojus. Tarp paauglių egzistuoja piktžaizdė – patyčios... Galiu pasakyti, kad tokie projektai, kaip „Savaitė be patyčių“ ar panašūs, yra pasityčiojimas iš pačios problemos. Tai ne tik mano nuomonė patys paaugliai taip mano. Su jais pačiais niekas nepasikalba, neaptaria šio renginio efektyvumo. Ką reiškia „savaitė be patyčių“? Žinote, jie sako: „Savaitė – be patyčių, o po jos – visi metai – su patyčiomis“... Bet argi kam nors įdomu, kaip jie patys reaguoja, ką apie tai mano jų tėvai?.. Tai juk ne problemos sprendimas, o tik eilinė biurokratinė fikcija – padeda paukščiuką, kad jau įvykdyta ir toliau ramiai vegetuoja iki kitų metų savaitės „be“ ko nors...

Kitą savaitę Seime ruošiamasi svarstyti įstatymą, kuris galimai įneš sumaišties auklėjimo sistemoje. Ką manote apie juvenalinę justiciją?

Taip, jeigu šis įstatymas bus priimtas, jis ne tik pokyčių įneš, bet padarys nepataisomos žalos. Vadinkime daiktus tikraisiais vardais – dabar JIE susiruošė vaikus iš tėvų atiminėti.... Reikia ne vaikus atiminėti, kaip siūlo kažkuo labai jau suinteresuotos seimūnės, o auklėti šeimas. Su paaugliais dirbu dešimt metų nenuilstamai ir nuolatos. Esu traukusi juos iš po tiltų, kai jie akimirksniu užsiplieskę susipykdavo su tėvais, esu juos taikiusi su motinomis ir patėviais. Paauglystė yra labai audringas amžius, ir labai mažai kas nuoširdžiai ir produktyviai dirba su šia jaunimo kategorija. Negalima pas mus įvesti juvenalinės justicijos. Tai sukeltų tragediją. Mums ne įstatymų trūksta, o padorumo ir meilės.

Ką šiuo įstatymu norima padaryti, kam norima atverti duris, gal sąskaitų tarp kaimynų suvedinėjimui, skundžiant neįtikusius?.. Tėvų diskriminacijai?.. Šeimų griūčių tragedijoms?.. Kaip tikintis žmogus galiu pasakyti, kad tai yra šėtono išmislas. Tai yra ciniškiausias šeimų ardymo būdas. Jaunas nesubrendęs žmogus dažnai yra egoistiškas, kadangi tiek ankstyvoji, tiek vėlyvoji paauglystė – maištingiausias amžius, kai tėvų elgesys yra vertinamas neadekvačiai. Kas bus, jei vaikai, savanaudiškų paskatų vedini, ims skųsti sau neįtikusius tėvus?.. Ko gi susilauksime, gal judų kartos?.. Tėvų ir vaikų problema – amžina. Jaunam, nesusiformavusiam žmogui gali atrodyti: „Jei mama jau trečią kartą manęs neleidžia su draugais į kiną, gal aš jai nieko nereiškiu, gal aš net nesu jos vaikas? Gal mama mane paėmė iš vaikų namų, gal esu įvaikintas, gal..., gal..., gal...?“

Ar žinote, kiek 12–13 metų vaikai kelia tokius klausimus? O jeigu atsiras vaikų teisių „gynėjai“ ir pasiūlys greitą problemų sprendimo būdą, kodėl gi nepasinaudojus pasiūlymu ir nepasiskundus savo tėvais? Bet juk vaikų ir tėvų susipykimai yra trumpalaikiai, momentiniai dalykai, jie turi išsispręsti savaime, niekam nesikišant į šeimą. Tarpusavio ginčų sprendimas tik tvirtina, brandina ir augina šeimą. Juvenalinės justicijos įstatymas – dirbtinis. Tai – kišimasis į šeimos reikalus negailestingai šaltomis replėmis, tai – šeimos draskymas. Tai – tragedija, netgi šeimų abortavimas. Manau, kad pasekmės to, kas dabar ateina, bus klaikios. Neabejotina, jog vaikui, paimtam jėga, patekus į kitą terpę, kai jo net nebuvo atsiklausta, ar jis nori ten patekti, tolimesnė pilnaverčio vystymosi prognozė – labai liūdna. Aš nekalbu apie sadistinių polinkių turinčių asmenų šeimas, kur vyksta nusikaltimai prieš žmogiškumą, bet juk tokius nusikaltimus kontroliuoja LR veikiantys įstatymai. Aš nepasisakau už fizines bausmes. Aš pasisakau už auklėjimą, už konkrečių ribų nustatymą ir už galimybę išsireikalauti, kad tos tėvų nustatomos ribos nebūtų peržengtos. Kas čia per prievarta? Kas per valstybės savivalė prieš žmogų? Tas dviejų ar trijų Seimo narių įstatymo projektas, manau, yra kažkokių suinteresuotų asmenų tikslų įgyvendinimas globalizmo užmojų apraiška. Kaip įvardinti reiškinį, kai vaikas perduodamas kitiems ir nutraukiamos giminės šaknys? Taip įteisinamas visiškas mankurtizmas, kai jauną žmogų palieka be šeimos, be dvasinių relikvijų, kai išrauna kaip išraunamos gėlės, kaip lieka be kvapo, tampa daržove (pomidoru). Pamenu, kažkurioje televizijos laidoje rodė devynių vaikučių mamą, moterį švytinčiu veidu, aplipusią mažiukais vaikais, o kažkokie vaikų reikalų išmanytojai ėmė komentuoti, kad esą surado devynis vaikus susivėlusius, nustatė, kad gyvenamas plotas per mažas, šaldytuvas per tuščias, kad indai nesuplauti... Taip ir norisi pasakyti: „Ponai, dvasios skurdžiai, ką jūs suprantate – jums toli, toli iki tos motinos aukščio“. Argi fizinis sotumas ir šeimos puodų blizgėjimas – vaiko užauginimo žmogumi paslaptis? Aš visada, visomis savo ląstelėmis, šauksiu, kad juvenalinė justicija – slaptas ginklas, netgi Trojos arklys...

Artėja gegužės 17-oji, kai prieš metus tą dieną įvyko kraupus įvykis. Neva vykdydami teismo sprendimą į Garliavoje, Klonio gatvėje, esančius namus nusileido tarsi iš dangaus karinis desantas ir pradėjo vykdyti „teismo sprendimą“, t.y. tariamą teisingumą. Bet pagal tai, kaip elgėsi karinio desanto dalyviai – su policijos uniformomis, kaukėmis, šaunamaisiais ginklais, dujomis, elektros šokais ginkluoti kariškiai – tai buvo desantas ne iš dangaus, bet iš paties pragaro. Ir jums teko ten būti, patirti ne vieną skausmo valandą ir dieną. Koks buvo jūsų kelias į gegužės 17-ąją? Ar tai buvo atsitiktinumas, ar kažkoks dėsningas ėjimas, kažkokių tragiškų mūsų tautai ir valstybei pasekmių pildymasis?

(Sunkiai atsidūsta). Man sunku net kalbėti. Ši diena įsirėžė pačiais baisiausiais randais į mano gyvenimą. Net neįsivaizdavau, kad man teks tokį pragarą išgyventi. Neįsivaizdavau, kad mūsų civilizuotoje valstybėje, mat, tokia visada laikiau Lietuvą, galimas šitoks vandalizmas visomis prasmėmis. Aš visada į aplinką stengiuosi žvelgti per dvasinę prizmę. Ta diena buvo absoliutus dvasinis nihilizmas, pabrėžiu: absoliutus dvasinis nihilizmas.

Klonio gatvėje atsidūriau kaip žmogus, kaip pilietė. Praėjusią žiemą teismas nusprendė grąžinti mergaitę motinai. Tada pagalvojau: „Argi normalu, kad administracinei teisei, kurios priedermė – nustatyti vaiko gyvenamąją vietą, suteiktas pirmumas prieš baudžiamąją teisę, privalančią argumentuotai konstatuoti, ar toje vietoje nebuvo su vaiku nusikalstamai elgiamasi?.. Apsispręsti padėjo profesoriaus Gedimino Merkio straipsnis. Man viskas „apsivertė“. Aš sugebėjau išgirsti šio gilaus žmogaus, skaudančią dėl Vaiko, dėl Tėvynės, dėl Žmogaus širdį. Asmeniškai mane jo stulbinanti logika ir stiprus moralinis pamatas pažadino iš iliuzijų sapno ir privertė atsigręžti į realybę. Būtent jo dėka aš savo noru palikau pakankamai respektabilią terpę ir išėjau į LIETUVOS PATVORĮ... Nuvažiavau. Buvo labai šalta. Stovėjau susigūžusi. Ir žmonės buvo susigūžę. Manęs niekas nepažįsta. Nieko nepažinodama, atvažiuodavau ir tyliai stovėdavau prie tvoros kasdien iki pat Naujųjų Metų... Tuo metu su niekuo nebendravau, stovėdavome tiesiog tylėdami. Paskui, man pasirodė, kad viskas pritilo, visur buvo paskelbta, kad mergaitė atsisako gyventi su motina. Susidarė įspūdis, kad niekas per prievartą jos iš gimtųjų namų neišveš. Bet štai kovo 23-iąją įsijungusi televizijos žinių laidą, matau ir savo akimis netikiu: vyksta absoliutus vandalizmas, nesuvokiamas smurtas prieš vaiką, prieš to vaiko senelius, artimiausius žmones... Man suskaudėjo kiekvieną ląstelę... Gal todėl, kad dirbu su vaikais, aš esu apskritai liguistai jautri smurtui prieš vaikus, puikiai žinau, kokios būna šio reiškinio pasekmės. Nejaugi manote, kad po šio, ką tik matyto šiurpaus vaizdo, galėjau toliau ramiai gyventi savo įprastą gyvenimą?

Kai jau antrą sykį nuvykau į Klonio gatvelę, pamačiau daugybę geraširdžių šviesių veidų. Ką tik įvykęs beprecedentinis smurto ir prievartos prieš mažą vaiką aktas žmones suvienijo tobuliausioje emocijoje – gailestingume... Šįkart vieni žmonės skausmingai vaikščiojo, nerasdami sau vietos, kiti emocingai bendravo, dar kiti verkė, meldėsi... Tai buvo žmonės, atsiliepę į mažos širdelės riksmą, atvykę iš visų Lietuvos vietovių – tie, kurie netrukus užsakomosios žiniasklaidos bus paskelbti „nenormaliais garliaviniais“, „violetine gauja“ „žemo intelekto patvoriniais“... O iš tiktųjų ten buvo tiek gyvų širdžių, tiek nesuvaidintų žvilgsnių... Gyvenime nesu sutikusi tiek gerų žmonių vienoje vietoje. Būdavo, kantriai stovime bet kokiu oru, kada ir kiek kas galime... Tai buvo kažkas fenomenalaus. Šiandien dažnai savęs klausiu: „Kodėl mane Dievas į šią terpę atsiuntė?“ Matyt, tai buvo ypatinga Jo užduotis, kad kažko išmokčiau... Tiek daug vienu ritmu plakančių širdžių prie vieno kiemo tvoros – štai toks XXI amžiaus žmogiškumo manifestas...

Mes iš žvilgsnio vieni kitus supratome. Kelis kartus buvo, kad mus supo, iškart visi sustojome lyg stygos, visi, nerimo kupinais žvilgsniais žiūrėjome vienas į kitą... Nebuvo jokių suokalbių, mes nežinojome vieni kitų vardų ir pavardžių, nė užimamų pareigų... Po visko aš rašiau: „Štai tokie mes tenai stovėjome, nesiskirstę kastomis ir rasėmis...“ Nieko nesitarėme ir nesiskirstėme. Nebuvo jokių „budėjimo“ grafikų. Mes stovėdavome sušalę, sužvarbę, kada kas galėjome. Buvome apsirengę šiltais drabužiais, nes atvažiuodavau 6 valandą ryto, kad pastovėčiau iki darbo, o paskui – vakare. Kiti aukojo bent jau savo pietų pertraukas. Ten buvo ne proto, o širdies reikalai... O kuo mes esame paskelbti šiandien – ogi nusikalstama grupuote... Turbūt sovietmečio stribai apie miško brolius mažiau melo privėlė negu nepriklausomos Lietuvos Tiesos duobkasiai apie mus. Ko mes tenai stovėjome? Mes buvome stebėtojai – siekėme, kad „teisėsaugininkai“ civilizuotai elgtųsi su vaiku, kad netraumuotų. Mergaitė juk buvo pradėjusi blogai miegoti, atsirado įtampa, baimės jausmas – taip sunkiai ji jautėsi po pirmojo – kovo 23-osios kaukėto „ėmimo“. Kartą buvo toks atvejis. Pasklido informacija, jog blokuoja kelius. Per 7 minutes subėgo, suvažiavo iš Kauno daugybė gerų žmonių. Atvažiavo policijos automobilis, žmonės susijaudinę gyva grandine apjuosė namą. Ir tada paaiškėjo, kad su policijos palyda atvažiavo tik psichologė. Netrukus kažkas pasakė, jog jokio pavojaus mergaitės ramybei nėra, žmonės atsitraukė, ketindami apleisti kiemą. Ir staiga riksmas: „Kur jie eina?! Tegul būna kieme – aš bijau!“ Mat, mes pradėjome trauktis. O ji klykia, ko mes išeiname... Susigraudino net vyrai. Tada supratome: kai žmonės arčiau namo, vaikui yra saugu. Ji pati sakė: „Žinok, kai daug žmonių, man tada visai nebaisu“. Nuo tos dienos žmonės jau ėmė būriuotis kieme. Mergaitė pati išprovokavo mus ne tik priartėti, bet ir susidraugauti su ja. Iki tol mes neperžengdavome tvoros ribos. Gatvėje stovėjo šildoma statinė, kad žmonės galėtų pasišildyti. Vieni atgabendavo malkų, kiti – arbatos, kavos, cukraus, sumuštinių. Šilutiškiai atveždavo šviežių stintų. Būdavo, kas meldžiasi, kas kažką dainuoja, kas gitara groja... O už šito mažo pasaulėlio ribų iš mūsų buvo tyčiojamasi – „patvoriniai“, gauja. Aš savęs klausdavau: „Kas mane ten laiko, kas traukia?“ Užuot po darbo važiavę su vyru ramiai į namus, mes atvykdavome ten pastovėti, atlikti kažkokią svarbią pareigą. Galbūt pavargusioje nuo falšo ir tariamų vertybių Lietuvoje natūraliu būdu netyčia susiformavo neįtikėtina sielos gydykla...

Kai mūsų visuomenė susiskaldžiusi, aplinkiniai abejingi, moraliai sergantys, pižoniški (ir menininkų terpėje, deja, taip yra), mane stebino neįtikėtinas ten susirinkusiųjų natūralumas. Kiek ten išgirdome pasakojimų! Sėdėdavome, kalbėjomės: tai tas nukentėjo nuo teisėsaugos, tai anas... Ten buvo tokių, kurie jau buvo paragavę mūsų teisėsaugos neteisingumo, suvokę melą mūsų šalies politinėje padangėje. Bet buvo ir kitokių, kurie neturėjo teisinių žinių ar nebuvo nukentėję. Mes kalbėdavome iki išnaktų apie apleistą moralę, išduotas vertybes, apie tai, kad ne dėl tokios Lietuvos buvo drebėta šaltą Sausio 13-osios naktį... Kiek tame mūsų buvime buvo tikrumo! Aš buvau pasiilgusi būtent tikrumo. Prisimenu, kartą, žurnalisto paklausta, kodėl atsiradau šiame kieme, atsakiau: kad nepavirsčiau šliužu, nesušliužėčiau.... Kad kada nors prieš mirtį būčiau rami, nes elgiausi žmoniškai – atsiliepiau į vaiko pagalbos šauksmą, o nestovėčiau, kaip gražiai pasakė Jonas Varkala ir Dalius Stancikas, „po medžiu“.. Juk šiandieninėje visuomenėje – kitokie standartai. Abejingumas plinta kaip maras. Būti dosniam tapo kvaila. Būti jautriu tapo „marginališka“... Visuomenės standartus atitinka tik tie, kurie iš esmės yra dvasiškai neproduktyvūs... Mus norėta padaryti tokiais. Ir mes pasidavėme – pasidarėme tokie!.. Mūsų šeimoje yra kitokios dorovinės nuostatos ir, matyt, paprastesnė gyvenimo filosofija: ar bėdžius katinas, ar šuo, ežiukas ar paukštelis – visada jaučiame pareigą jais pasirūpinti. Mums norisi įsiklausyti ir išgirsti greta esantį – galbūt esame „iš praeities“, šiam laikmečiui esame kažkokie senamadiški...

Pernai kaip tik toji šturmo ir neteisybės, pavadintos teisingumo vykdymu, diena sutapo su prieš 40 metų Kaune susideginusio Romo Kalantos laidotuvėmis. Kai kuriems mano amžiaus žmonėms (ir man pačiam) teko patirti tų laikų tragizmą, bet tai buvo mūsų kovos prieš okupacinį, svetimą režimą, prieš išorės priešą išraiška. Jums turbūt neteko patirti anų laikų tragizmo?

Neteko... Buvau dar labai vaikiška. Tačiau visa tai prisimenu. Mano tėtė buvo statybos darbų vykdytojas. Jis buvo statęs greta Miesto sodo esančios parduotuvės „Du gaideliai“ pastatą, dabar jame kavinė „Siena“, o tada jį, berods, remontavo. Mano tėtė – buvęs politinis kalinys, mama – istorijos mokytoja. Tomis dienomis jie staiga, slapčiomis nuo manęs, ėmė šnabždėtis virtuvėje (gyvenome Kulautuvoje). Šiandien suprantu – jie viską slėpė nuo manęs, matyt, saugodami mane, kad nenukentėčiau. Jie žinojo mano žingeidų charakterį, aš nuo mažumės buvau, žinote, tokia beatodairiška teisybės ieškotoja... Kas žino, kuo būtų pasibaigęs mano patekimas į tuometinį įvykių sūkurį, gal šiandien prieš Jus nebesėdėčiau... Matyt, nebuvo lemta.

Prieš 40 metų kovojome prieš išorinį priešą. Tada tie „Kauno įvykiai“ buvo mūsų kova prieš okupacinį, svetimą jungą. Bet kaip paaiškinti, kad dabar, laisvės ir demokratijos, tikriausiai, tariamos demokratijos sąlygomis, išrinkta valdžia priveda prie tragizmo? Kaip galite palyginti anų laikų ir šių dienų tragizmą? Naujajai kartai iškyla ir nauja dilema: kaip pasiekti, kad valdžia įsiklausytų į žmonių balsą, neliktų kurčia, nepersekiotų jau savaip, tariamai demokratiškai? Juk valdžia mėgsta, netgi pabrėžia, kad yra tautos išrinkti atstovai, bet dažnai matome, kaip jie ne tik neatstovauja mums, bet netgi priešinasi mūsų siekiams. Išleidžiami šimtai ir tūkstančiai įstatymų tampa beverčiais popierėliais, nes pirmiausia valdžia juos tokius padaro, o paskiau ir piliečiai. Jūs jau kalbėjote apie tuos sunkumus, bet prašyčiau dar išplėsti savo mintis...

Jūs pats aiškiai įvardijote: „Kovojome prieš išorinį priešą“. Žodis „išorinis“ viską ir pasako. Išoriniam priešui susitelkiama. Turint išorinį priešą, vystosi bendrystės jausmas, egzistuoja atjauta greta tavęs kenčiančiam nuo to, nuo ko pats rytoj gali kentėti. Išorinis priešas vienija žmones. Juk pamenate, kai dar sovietmečiu tik tik prasidėjo Sąjūdžio laikai, kokie vieningi mitinguose visi stovėjome – toks pakilimas buvo ir jaunų, ir senų... Mano a.a. tėvelis, jau senukas, visur dalyvaudavo. Prisimenu, plaukia Nemunu „Raketa“ su iškelta mažyte trispalve ir mes visi bėgame per lankas suspėti dar ir dar kartą pamatyti tą išsvajotą laisvą trispalvės plazdėjimą, džiaugiamės, mojuojame, plojame. O štai praėjus 22 nepriklausomybės metams, mūsų teisėtvarkai tarnaujantys policininkai, privačios antstolės vadovaujami, plėšys, tryps ir spardys mūsų valstybės vėliavas ir gulinčius žmones. Ir darys tai ne išoriniai priešai, o„savi“ „saviems“...

Pagal tai, kaip su turinčiu savo nuomonę žmogumi Lietuvoje elgiamasi, galima daryti prielaidą, jog mūsų Nepriklausomybė tėra užpudruota fikcija. Na, tarkime, argi normalu yra tai, kad Prezidentūra nesiteikė parodyti dėmesio ir įsigilinti į skaitlingos žemaičių bendruomenės sopulius? O kaip reaguoti, kad jau metai žmonės vienijasi ir rašo laiškus Prezidentei dėl akivaizdžiai įkalintos Garliavos mergaitės?.. Seimo narei, atsisakiusiai paimti kyšį, skiriama 1300 litų bauda, suprask: nėra ko laužyti įprastą tvarką... Manau, kalta pati susiskaldžiusi, nemąstanti visuomenė. Žmonės bus niekinami tol, kol netaps gyva, veiklia bendruomene. Dabar gi yra taip: vieni savo problemą yra susiaurinę iki „skalūnų dujų“, kiti – iki „gimdyvių persekiojimo“, treti – iki „kovos su pedofilija“ ir kiekvienas kovojame siaurai, tik už skaudžios jam srities interesus, tarsi toliau savo nosies nematytume... Tie, kam mąstantys, dori, sąžiningi piliečiai yra ne tik neparankūs, bet ir pavojingi, nes judina pūvantį liūną ir kelia drumzles, kuria baisius pavadinimus ir dalo Lietuvos žmoniją į padalinius ir „grupuotes“... Kovojantiems už švarią Tėvynės žemę klijuojamos „Gazpromo tarnų bei agentų“ etiketės, kovojantys už teisę oriai gimdyti žmogų  vadinami „sektantais“, nenurimstantieji dėl pažeistų Vaiko Teisių ir prievarta izoliuotos mažos mergaitės – „degradavusiais violetiniais“... Apie kokias viltis galime kalbėti, jeigu mes patys neturime suvokimo, jog visos šitos nežmoniškumo ir valdžios savivalės rūšys turi vieną bendrą šaknį... Taip ir norisi surikti: „Mieli žmonės, prabuskite ir susivienykite. MES GI ESAME SPECIALIAI VADINAMI SKIRTIN-GAIS EPITETAIS, KAD LIKTUME SUSISKALDĘ“. Prisiminkim: kovo 11-tą Vilniuje Trispalves nešė „radikalūs nacionalistai“... Gegužės 17-ąją Garliavoje su Trispalvėmis stovėjo „žemo intelekto patvoriniai“... Prieš ketverius metus, sausio 16-ąją, prie Seimo Trispalves kėlė „ekstremalūs riaušininkai“... Anot valdžios ir jai lojalios žiniasklaidos, visi jie – blogiečiai, nepaklusniečiai ir visokie kitokie Lietuvos Nepriklausomybės kenkėjai bei griovėjai... Visi jie labai gudriai ir apgalvotai įvardinti SKIRTINGAIS pavadinimais, nors, mano galva, atstovauja TIESOS SIEKIUI ir ŽMOGAUS ORUMUI. Man kyla naivus klausimas: „O kas yra visi kiti? Ar visus likusius galėtume vadinti vienu vardu? Tada kokiu? Gal – „gerieji Nepriklausomybės turėtojai“, gal „tvarkingieji Trispalvių prie savo brangių namų iškabintojai“? O gal „puikieji niekurnesikišėjai“? Kas jie – tie, likusieji?“

Kai visuomenė nenori pasikeitimo, atmeta moralinius imperatyvus, kai suranda įvairių pateisinimų savo dvasiniam abejingumui, atseit, bet koks prieštaravimas ar priešinimasis valdžios nuostatoms kenkia valstybei, ar yra vilties, kad išbrisime iš tos balos?

Mes negalime kalbėti, kaip galėsime išbristi iš balos, nes mes toliau į ją grimztame. Mes jau apsemti, einame dumblo link. Priežastys, manau, – mūsų netikėjimas, žema vertybių skalė, elementarus dvasinis neišprusimas.

Jei prisimenate Sąjūdžio metą... Buvo didžiulė viltis, sukėlusi bendrą tautos euforiją, teikusi stiprumą, perkeitusi energetiką, buvo pakilumas. Prisimenat Sausio 13-osios naktį – pasklido žinia „Premjeras Šimėnas dingo“. Kilo bendras nerimas, bendras drebulys, nesuprasi nuo ko – nuo įtampos ar nuo šalčio... Visi dalijomės arbata, visi buvome krūvoje, visi buvome vieningi.

Mūsų, stovėjusiųjų vardan Klonio gatvės mergaitės tikrųjų interesų išsaugojimo, dažnai klausiama: „Kaip jautėtės, kai buvote šitaip žiauriai užpulti?“ Kiti pyksta, kad kažkas spaudoje palygino su Sausio 13-ąja. Atsakau: „Sausio 13-ąją buvo daug lengviau, buvome vieningi, buvome puolami ne savų, o svetimų. Mūsų ir skausmas, ir viltis – buvo bendri. O dabar esame apšmeižti, išduoti, sumušti ir paniekinti. Čia buvo baisiau, mes buvome paneigti kaip žmonės“.

Dažnai pagalvoju: „Nejaugi Lietuva tokia akla, kad nesuvokia, kas su ja daroma? Ką daro tie, kurie nori laikyti mus savo valdžioje? Jie puikiai tuo naudojasi... Tai – saujelė labai negerų žmonių“.

Išsilakstė Lietuva, išsibarstė kaip pabirę karoliai – kas į Vakarus, kas kur, kad tik pramaitintų savo vaikus. Mes tapome pasmerkti priverstinei emigracijai... Liūdna. Daug kartų teko girdėti pasipiktinimą: „Kur žiūrėjo Dievas, kaip galėjo leisti, kad paimtų tą mažą nekaltą našlaitę?“ Kaip keistai suvokiamas Dievas. Argi Dievas nedavė mums pasirinkimo laisvės? Argi ne mes savo abejingumu paaukojome, ar ne mes patys iškišome tą vaiką į bejausmius, nežmogiškai tamsius, į koščėjiškai šaltus advokato nagus...

Kur žiūrėjo Dievas? O kas žino, ar nežiūrėjo Jis į mus šitos mažosios kankinės akimis? Kas žino, ar ne Dievas klykė balsu tos, kurią išnešė simboliškai sukryžiuotomis kojomis?

Kalbėjosi Edvardas Šiugžda

© 2013 „XXI amžius“