Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Lietuvoje klesti sovietinio KGB provokacijų metodai

Neleistinus VSD ir prokuratūros veiksmus atskleidusios teroriste paskelbtos Eglės Kusaitės kalba Vilniaus apygardos teisme gegužės 6-ąją

Garsioji „teroristė“ Eglė Kusaitė, per savo jaunatvišką idealizmą, pasitikėjimą žmonėmis patekusi į laisvės siekiančiais čečėnais apsimetusių VSD provokatorių pinkles, dabar kenčia fizines ir dvasines kančias

Eglė Kusaitė, kaltinama parengusi teroro aktą Rusijos karinėje bazėje ir tariamai tik Valstybės saugumo departamento (VSD) pareigūnų pastangomis sustabdyta nuo šių nusikalstamų veiksmų, savo baigiamojoje kalboje įrodė prieš ją jau seniai regztas VSD provokacijas ir neteisėtu pagrindu prokuratūros surinktą tariamai ją inkriminuojančią medžiagą. Provokacijos buvo ne tik neteisėtos, bet ir savo prasme ypatingai šlykščios ir antihumaniškos, tad  mąstančiai visuomenei sveiku protu nesuvokiamos bei visiškai nepriimtinos. Kaltinamoji savo kalboje parodė, kad jos atžvilgiu vykdytos sekimo ir provokavimo priemonės buvo daromos neteisėtai. Deja, į sunkiais nusikaltinimais apkaltintos E. Kusaitės argumentus prokurorai vėl nepateikė jokių naujų savo motyvų, tik kartojo tuos pačius, jau žinomus, bet neįrodytus „įkalčius“, seniai paneigtus tiek pačios kaltinamosios, tiek jos advokato Kęstučio Stungio, tiek visuomenės atstovų, pasiaukojančiai ginančių ją. Pateikiame E. Kusaitės kalbos santrauką. Kalbos stilistika beveik netaisyta. Teismas nuosprendį E. Kusaitės byloje žada skelbti gegužės 30-ąją.

VSD provokacijos

Eglė Kusaitė savo baigiamojoje kalboje faktine medžiaga įrodė prieš ją jau seniai regztas VSD provokacijas. Jos yra ne tik neteisėtos, bet ir savo prasme ypatingai šlykščios ir antihumaniškos. Kaltinamoji įrodė, kad jos atžvilgiu vykdytos sekimo ir provokavimo priemonės buvo neteisėtos. Pateikiame E. Kusaitės kalbos santrauką.

Teismo posėdyje 2012 11 08 prokuroras M. Dūda teismo pirmininkei V. Švedienei įteikė medžiagą, kurios anksčiau byloje nebuvo, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, yra gauta iš Vokietijos Kalsrūhės apylinkės teismo pagal Lietuvos teisinės pagalbos prašymą. Susipažinimo su byla laikotarpiu ši iš Vokietijos gauta medžiaga į bylą įdėta nebuvo. Nuslėpus šią medžiagą nuo manęs, aš negalėjau deramai gintis. Mano manymu, ši medžiaga nebuvo pateikta man susipažinti tik todėl, kad reikalavo papildomų procesinių veiksmų – mano ir mano šeimos narių akistatos su Batašjevais. Prokurorai nenorėjo, kad šių akistatų metu išaiškėtų, kas yra Arnas Baranauskas, kuris veikė mane nepilnametystės laikotarpiu ir bendravo su Vokietijoje gyvenančia Aiša Batašjeva internetu ir telefonu. Taip prokurorai siekė nuslėpti faktą, kad VSD užsiėmė antiįstatymine veikla provokuodami nepilnametį asmenį nuo 13 metų, t. y. mane. Medžiaga į bylą dirbtinai atrinkta, slepiant Arno ryšius su Batašjeva. 2013 02 08 teismo posėdžio metu aš norėjau padaryti pareiškimą dėl šių aplinkybių, tačiau teismas neleido. Todėl šį pareiškimą aš perdaviau į teismo sekretoriatą ir Lietuvos generaliniam prokurorui.

Kaltinimų nepagrįstumas

Tai, kas yra kaltinimo tekste, yra Lietuvos VSD nusikalstamo veikimo prieš mane nuo 13 metų ir tokio pat prokuratūros pareigūnų veikimo bei jų „išmąstymų“, tiksliau, fantazijų rinkinys. Tvirtai sakau, jog aš jokių nusikaltimų prieš kurią nors valstybę, o tuo labiau prieš savo Tėvynę Lietuvą nepadariau ir daryti nesiruošiau. Rusijos prokuratūra, su kuria Lietuvos teisėsauga glaudžiai bendradarbiauja teisdama Magmadovus, jokios organizuotos grupės su mano dalyvavimu nenustatė, nes jos niekada nebuvo. Terorizmo niekada nepateisinau ir tokių veiksmų neplanavau, nors prokurorai ir siekia mane padaryti pasaulinio masto teroriste. Jokių kovos veiksmų atlikti nesiruošiau. Į Maskvą važiavau tik aplankyti savo draugės, čečėnų tautybės mergaitės Aišos Magmadovos. Juk ir ne teisininkui aišku, jog jei būtų kam nors Rusijoje realus pavojus, Lietuvos VSD, kuris ilgą laiką mane provokavo ir persekiojo, kuris, kaip pasirodė, dirba ranka rankon su Rusijos FSB, turėjo galimybę mane ir mistinę organizuotą grupę toliau kontroliuoti. Jie to nedarė, nes suprato, jog su drauge Maskvoje jokių nusikaltimų daryti nesiruošiame, o visa „teroristinė“ frazeologija yra išprovokuota VSD bendradarbių ir agentų, kuriais aš buvau apstatyta.

Man yra tekę bendrauti su Lietuvos pasipriešinimo okupaciniam režimui nariais. Jie pasakojo, jog KGB prieš juos dažnai naudojo veikimo rūšį, kurią jie vadindavo rusiškai „v tiomnuju“. Tai buvo manipuliavimas auka, kada žmogus galvodavo, jog veikia savarankiškai, o realiai jis darydavo tai, ką agentų įtaiga, melu, aplinkinių terorizavimu jam primesdavo KGB. Šiandien aš suprantu, jog nuo 13 metų su manimi taip elgėsi Lietuvos tarnybos. Dabar jiems baisiausia prisipažinti taip veikus prieš mane, dar mažametę, ir mano artimuosius. Toks jų sumanymas turėjo labai neigiamai paveikti Lietuvos valstybės tarptautinį įvaizdį.

Vaiko teisių apsaugos konvencija ir VSD veiksmai iki mano pilnametystės

Lietuvos Respublika Vaiko teisių apsaugos konvenciją ratifikavo 1995 07 03. Ši konvencija mano atžvilgiu buvo šiurkščiai pažeista, nes nuo ankstyvos paauglystės, t. y. nuo 2003-iųjų, buvau įtraukta į VSD provokacijų tinklą. Savo veiklos objektu saugumiečiai pasirinko mane, galbūt kaip labiau pažeidžiamą, silpnesnės fizinės sveikatos paauglę. Pasirinkimas nebuvo atsitiktinis. Kaip spėju, mane VSD parinko žmogus iš mūsų šeimos pažįstamų rato. Jis, kaip vėliau paaiškėjo, buvo ir slaptasis policijos agentas, turėjo draugų VSD. Tokiu būdu nuo 13 metų buvau įtraukta į VSD aferų tinklą, pati to nesuvokdama. Iki mano pilnametystės VSD savo nusikalstamus veiksmus slėpė, veikė nelegaliai, todėl ir ignoruojamas ankstyvasis laikotarpis nuo 2003 iki 2007 metų. Teismas turėtų įvertinti tą faktą, jog mano atveju buvo pažeista ne tik Vaiko teisių apsaugos konvencija, bet ir Neįgaliųjų teisių konvencija, nes man tuo metu buvo pripažintas cerebrinis paralyžius. Teisinėje demokratinėje valstybėje tokie asmenys yra ginami įstatymo, o mūsų valstybės VSD pareigūnai pasinaudojo mano pažeidžiamumu ir pradėjo kurti iš manęs teroristę man to nežinant, kad gautų didžiulį finansavimą už savo paruoštos „teroristės“ sugavimą ir pakiltų karjeros laiptais.

Nuo 2003 metų prasidėjo ištisinės daugybinės provokacijos mano atžvilgiu, naudojamas psichologinis ir medikamentinis apdorojimas. Visa tai tęsėsi iki pat mano išvykimo į Maskvą, iki 2009 m. spalio 24 d. VSD provokatorių apsuptyje buvau apie septynerius metus, pradedant nuo paauglių Ali ir Toitos Saidulajevų, man prisistačiusių čečėnais ir užmezgusių su manimi kontaktus, toliau buvo tęsiami gausaus VSD agentų ir operatyvinių darbuotojų būrio. Maždaug nuo 13 metų su manimi bendrauti pradėjo paaugliai Ali ir Toita Saidulajevai, jie prisistatė kaip čečėnų pabėgėliai. Per juos susipažinau su Arnoldu (Arnu) Baranausku, jų tariamu globėju. Apie tai plačiai kalbėjau savo parodymuose. Manau, jog Saidulajevai nebuvo čečėnai, o saugumo žmonės, parinkti tam, kad per juos užmegzčiau kontaktus su saugumiečiu Arnu, kuris darė įtaką mano pasaulėžiūros formavimuisi, susidomėjimui čečėnų išsivadavimo kova, bruko radikalias pažiūras, kurstė neapykantą kitatikiams. Jis internetu supažindino mane, 16 metų paauglę, su 39 metų Aiša Batašjeva iš Vokietijos, pas ją mane ir išsiuntė 2007 metų spalį. Tiek Arnas, tiek A. Batašjeva veikė mane psichotropinėmis medžiagomis, kad slopintų mano mąstymą ir valią. Tai pastebėjo su manimi bendravę žmonės: mano mama, teta, policijos tyrėja R. Bružinskienė, psichologė Inesa Balsevič-Kuzmina, kai kurios mokytojos. Iš Vokietijos prokuratūros gauta medžiaga atskleidė, kad Aiša Batašjeva yra žinoma ir kaip Isabela Jelenkinova, bet Lietuvos prokuratūra sąmoningai nesiaiškino, kas ji ir kas Arnoldas Baranauskas, ir jų neieškojo. Į kaltinamąjį aktą įdėtas Arno tekstas (kaltinamasis aktas, psl. 12; 2007 07 09) pridengtas kitu asmeniu: „pašnekovas pažada ją įregistruoti „tame forume apie džihadą“, „nes tai būtų tau naudinga“ (...), duoda nuorodas, iš kur parsisiųsti knygas apie karinį pasirengimą“ ir t. t. Tai – Arno žodžiai, įterpti į kitos pašnekovės tekstą. Prokuratūra teigia, jog Arnas neegzistuoja, bet mano susirašinėjimas su juo buvo likęs namų kompiuteryje, kurį per kratą paėmė D. Noreika. Apie Arną dar man būnant paaugle žinojo mano mama ir teta ir apie tai liudijo teisme. Tai nėra išgalvotas asmuo, bet vienas pagrindinių šios bylos dalyvių. Taigi, saugumo agentai (arba darbuotojai) Arnas ir Batašjeva tiesiogiai užsiėmė nusikalstama veika mano, nepilnametės, atžvilgiu, tuo padarydami mano nesusiformavusiai pasaulėžiūrai didžiulę žalą. VSD, prokuratūros ir teismų nenoras tirti viso to, kas buvo iki mano pilnametystės, verčia galvoti, jog tiesa sąmoningai slepiama, o mane siekiama nuteisti bendru susitarimu.

Tolesni VSD provokaciniai veiksmai

Turiu pabrėžti, kad ne visiems VSD atliktiems provokaciniams veiksmams vykdant nusikaltimo imitavimo modelį buvo gautos teisėjo sankcijos. Būtent: neįvardinti asmenys, kurie pateks į butą, nenumatyta, kas kokius konkrečius veiksmus atliks; nėra leidimo bendradarbiaujančiam su saugumu asmeniui, žinomam kaip Abdul-Hafizas, provokavimo tikslais bendrauti su manimi, nenurodytas to bendravimo laikotarpis, siekiami tikslai; nėra leidimo apgyvendinti mane VSD konspiraciniame bute Ryšininkų g. 8–114 Klaipėdoje, nenumatyti tikslai; nėra leidimo Abdul-Hafizui mokėti už šio konspiracinio buto nuomą; nėra leidimo drauge su manimi apgyvendinti šiame bute operatyvinę saugumo darbuotoją Serriną; nenurodyti siekiami tikslai; nėra leidimo saugumo pareigūnui Abdul-Hafizui finansuoti mano pragyvenimo išlaidas, mokėti už telefoninių kortelių papildymus, apmokėti mano sąskaitas.

BPK 158, 159 str. nurodo, kaip turi būti įforminti visi savo tapatybės neatskleidžiančių pareigūnų veiksmai, ir asmenų, kuriems suteiktas leidimas atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus. Mano išvardinti pažeidimai rodo, kad buvo nesilaikoma BPK 158 ir 159 straipsniuose išvardintų reikalavimų. Kadangi teismo sankcijos minėtiems veiksmams atlikti nėra, juos ir šiuo būdu surinktą medžiagą reikia atitinkamai įvertinti.

Be to, BPK aiškiai pasakyta, jog draudžiama provokuoti asmenį padaryti nusikalstamą veiką. Mano atžvilgiu pareigūnai ištisai vykdė provokacijas. Apie tai plačiai kalbėjau savo parodymuose. Apie tai teisme liudijo mano mama V. Kusienė ir teta I. Jeleniauskaitė. Pareigūnai R. Bružinskienė ir D. Noreika jas klaidino, nuteikinėjo prieš mane, o mane – prieš jas. D. Noreika visą laiką joms teigė, jog aš nieko nusikalstamo nedarau, paragino leisti man gyventi atskirai su „musulmonais“, t. y. su saugumo provokatoriais. O joms siūlė tapti musulmonėmis. Tai – irgi provokacijos, kurių tikslas – atriboti mane nuo artimųjų, daryti man įtaką siekiant įstumti į nusikaltimą. Tik savo artimųjų dėka pajėgiau nuo jų atsiriboti ir grįžti į normalų gyvenimą. Tada prasidėjo grasinimai man, gąsdinimas, kad man bus blogai, o mano mama „ilgai negyvens“. Nenuostabu, kad siekiau nuo jų šantažo bent laikinai pailsėti pas Aišą Magmadovą. Dabar viskas išverčiama atvirkščiai. Ieškoma tariamų įkalčių man, galbūt naikinant VSD provokatorių neteisėtų veiksmų įrodymus.

Išsišifravusios VSD agentės „Aiša“ Jelena Baltrušytė-Koševaja ir Aiša (Isabela) Batašjeva parodomos kaip paprastos Islamą priėmusios konvertitės, o ne saugumietės, nors visi faktai liudija, kad jos abi – VSD agentės arba kadrinės darbuotojos.

Platus VSD „auklėtojų“-provokatorių tinklas:

1) Arnas-Arnoldas Baranauskas. 2003–2004 metais „globojo“ tariamus čečėnus, nepilnamečius Ali ir Toitą Saidulajevus. Pastarųjų niekas Lietuvoje nebeieškojo. Galimai tai – VSD užduotį atlikę žmonės. Arnas propagavo radikalų „islamą“, apsimetinėjo pusiau čečėnu, buvo pažįstamas su saugumiečiu, įslaptintu liudytoju Nr. 2 Abdul-Hafizu.

2) Aiša (Isabela) Batašjeva. Su ja mane per internetą supažindino Arnoldas Baranauskas. Apnuodijęs medikamentais, 2007 m. spalio 24 d. išsiuntė mane į Vokietiją pas Aišą Batašjevą. Tai, manau, kelių valstybių agentė, radikali „musulmonė“, kelių skirtingų pasų savininkė. Davė melagingus parodymus Vokietijos teisme.

3) „Aiša“ Jelena Baltrušytė-Koševaja. Buvo supažindinta su manimi Klaipėdos VSD patalpose ir iš karto ėmė mane aktyviai „šefuoti“. Supažindino su saugumiečiais Abdul-Hafizu ir Serrina. Pasižymėjo provokacinėmis kalbomis.

4) Abdul-Hafizas. VSD pareigūnas, kurio tikroji pavardė man nežinoma. Apgyvendino mane saugumo konspiraciniame bute Ryšininkų g. 8–114. Jis mokėjo už šį butą nuomos mokestį ir duodavo lėšų mano pragyvenimui. Kurstė radikalias kalbas Islamo tema, bandė išprovokuoti mane pasisakyti. Apsimetinėjo musulmonu. Pažįstamas su Arnu. Naudojosi tuo pačiu kompiuteriu Ryšininkų gatvėje, kaip ir aš. Kompiuteris priklausė Hafizui. Internete Hafizas pasirašinėjo Zaratustros slapyvardžiu. Pagal Rytų filosofiją Zaratustra – išminčius, aiškinęs, jog gėrį reikia „sėti“ su ginklu rankose. Toks slapyvardžio pasirinkimas rodo VSD agento Hafizo radikalumą.

5) Serrina. Kaip paaiškėjo, operatyvinė VSD darbuotoja, kurią Koševaja ir Abdul-Hafizas apgyvendino su manimi tame pačiame konspiraciniame bute Ryšininkų g. 8–114. Ji su manimi gyveno apie 4–5 mėnesius. Kurstė kalbas Islamo tema, apsimetinėjo musulmone čečėne. Palaikė ryšius tik su Abdul-Hafizu. Naudojomės bendru Hafizo kompiuteriu.

6) Arūnas Paukštė. Vilniaus VSD pareigūnas, prisistatinėjęs Nerijaus Daud vardu. Apsimetinėjo musulmonu. Lankydavosi saugumo konspiraciniame bute Ryšininkų gatvėje, naudojosi tuo pačiu Hafizo kompiuteriu kaip ir aš. Kaip musulmonų bendruomenės atstovas aplankė mane areštinėje drauge su S. Stasyčiu, perdavė saldainių, jais jis mane apnuodijo, nuo jų vėmiau krauju. Melagingi A. Paukštės parodymai apibūdina jį kaip nesąžiningą ir nurodo tikruosius VSD siekius. Jam teismo leidimas atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus išduotas nebuvo. Vėliau jie abu įkalbinėjo pripažinti kaltinimus, atvirai grasino.

7) Vytautas-Ugnius Stonys. Prisistatinėjo musulmonu Abdurahmanu. Ateidavo į butą Ryšininkų g. penktadieniais maldoms, skaitydavo paskaitas apie Džihadą. Naudojosi tuo pačiu Hafizo kompiuteriu kaip ir aš. Jis teismo leidimo savo imitaciniams veiksmams atlikti irgi neturėjo.

Visiems šiems saugumo provokatoriams vadovavo aukšti VSD pareigūnai: D. Dabašinskas, R. Vaišnoras, D. Noreika, A. Paukštė.

Visi mano išvardinti VSD sistemos žmonės vieni su kitais susiję, vieni kitus pažinojo, bendravo, veikė pagal bendrą planą:

1) apsimetė musulmonais konvertitais;

2) beveik visi apsimetė esą čečėnai arba pusiau čečėnai;

3) propagavo radikalųjį „islamą“, kurstė pasisakymus šia tema, penktadienio susirinkimuose kvietė į Džihadą, ragino neapkęsti kitatikių ir su jais kovoti;

4) bruko man lietuvių kalba leidžiamą neva musulmonų tinklalapį www.at-tauhyd.lt.

Iš tiesų tai buvo Hafizo tinklalapis, skirtas VSD priedangai ir konspiracijai. Tokie VSD agentų ir pareigūnų veiksmai yra akivaizdžiai neteisėti, provokuojantys. O provokuoti asmenį BPK draudžia. Beveik visi su manimi bendravę saugumiečiai prisistatė čečėnais. Apie juos, kaip apie čečėnus, pasakodavau artimiesiems, todėl ir jų liudijimuose eina ta pati klaida, jog bendravau su čečėnais, kurie buvo radikalūs. Iš tikrųjų jie – VSD pareigūnai ir agentai, specialiai prisistatydavę čečėnais, kad klaidintų teismą ir nuteiktų prieš šios tautybės žmones. Tikrų čečėnų Klaipėdoje nepažinojau nė vieno.

VSD mano pasaulėžiūrai formuoti ir savo daromai įtakai sustiprinti naudojo psichotropines medžiagas. Tokių medžiagų įsigyti jiems leidžia Operatyvinės veiklos įstatymo 7 str. 3 d. 6 punktas. Mane psichotropinėmis medžiagomis svaigino Arnoldas Baranauskas, Aiša Batašjeva, Abdul-Hafizas, Serrina. Kad buvau veikiama kažkokiais medikamentais, liudijo mano mama ir teta, bet jų liudijimai ignoruojami ir netikrinami. Abdul-Hafizas man nupirkdavo ir duodavo tablečių „Relanium“, parduodamų tik su receptu. Į areštinę VSD pareigūnai A. Paukštė ir S. Stasytis man atnešė saldainių, nuo jų apsinuodijau, stipriai vėmiau krauju, o naudojantis jų atneštu rankšluosčiu ėmė luptis oda ir pablogėjo savijauta. Matyt, rankšluostis buvo supurkštas kažkokiais chemikalais. Areštinėje kito rankšluosčio ir patalynės negavau. Apie tai plačiau kalbėjau duodama parodymus.

VSD reikėjo tokios bylos tam, kad pateisintų didžiules lėšas, gautas kovai su terorizmu. Didelių pinigų buvimo neneigia ir dabartinis VSD direktorius G. Grina. Norint pateisinti gaunamas lėšas, reikėjo parodyti ir šioje srityje padarytus darbus. Kadangi tikrų teroristų Lietuvoje nėra, reikėjo jų „pasigaminti“. VSD darbuotojai įnešė juodą indėlį į mano apdorojimo ir žlugdymo istoriją. Pasinaudoję mano jaunatvišku naivumu, jie nusikalstamai apraizgė savo pinklėmis ir darė karjerą traiškydami mano gyvenimą, todėl pagrįstai laikau save VSD intrigų auka. Juk ir Seimo NSGK pirmininkas A. Anušauskas, išanalizavęs VSD vidinio audito medžiagą, pripažino, kad mano atveju „buvo simuliuojama kova su terorizmu“ ( „Atgimimas“ 2012 vasario 10–16 d.). Šito fakto iki šiol nepaneigė ir VSD.

(Pabaiga kitame numeryje)

© 2013 „XXI amžius“