Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Šventoji Dvasia teikia gyvenimą

Popiežiaus Pranciškaus mokymas apie Švč. Trejybės trečiojo Asmens veikimą

Mindaugas BUIKA

Šventasis Tėvas pabrėžia Šventosios Dvasios vaidmenį išganymui

Tikėjimo svarba

Pasitinkant ateinantį sekmadienį švenčiamą didžiąją liturginę Šventosios Dvasios atėjimo šventę – Sekmines, – norisi priminti aktualų popiežiaus Pranciškaus mokymą apie Švč. Trejybės trečiąjį Asmenį ir jo nuolatinį veikimą Bažnyčioje. Kaip tik šiai temai buvo skirta gegužės 8 dieną vykusios Šventojo Tėvo bendrosios trečiadienio audiencijos katechezė, tęsiant dar jo pirmtako popiežiaus emerito Benedikto XVI pradėtą pokalbių ciklą apie Tikėjimo išpažinimą (Credo). Iš tikrųjų Šventosios Dvasios pažinimui ir jos veikimo malonės priėmimui tikėjimas yra išskirtinai svarbus, kaip ir pasirėmimas Evangelijos žinia. Tai prasmingai akcentavo popiežius Pranciškus, kreipdamasis į Šv. Petro aikštėje susirinkusią bei jį džiugiai pasitikusią net 80000 tikinčių klausytojų auditoriją. Tokiomis progomis tapo įprasta, kad prieš renginio pradžią lėtai atviru automobiliu vežamas Šventasis Tėvas ne kartą prašo sustoti ir apsikeičia sveikinimais bei trumpais pokalbiais su jo laukiančiais entuziastingais piligrimais, pabučiuoja ir laimina jų kūdikius, rodo švelnų dėmesį invalidų rateliuose esantiems neįgaliesiems ir jų globėjams.

Pradėdamas pokalbį popiežius Pranciškus paminėjo, kad visas džiugiai švenčiamas Velykų liturginis laikotarpis, kuris užbaigiamas būsimuoju Sekminių šventimu, iš esmės yra Šventosios Dvasios metas, nes per nukryžiuotą ir prisikėlusį Jėzų ta Dvasia mums duota be saiko (plg. Jn. 3, 34) ir įspūdingai paskleidžiama tarp paskutinės vakarienės menėje maldai susirinkusių apaštalų kartu esant Marijai. Aptardamas Tikėjimo išpažinimo patvirtinimą – „Tikiu į Šventąją Dvasią, kuri yra Viešpats ir teikia gyvenimą“, – Šventasis Tėvas paaiškino, kad sampratos „Viešpats“ vartojimas rodo, kad ją priimame, kaip Dievą, kuris yra Tėvas ir Sūnus, taigi, Dvasia yra tokio pat šlovinimo ir garbinimo objektas. „Šventoji Dvasia yra trečiasis Palaimintosios Trejybės asmuo, prisikėlusio Kristaus didžioji dovana, kuri atveria mūsų protą ir širdis tikėjimui į Jėzų, kaip į Tėvo pasiųstą Sūnų, kuris veda mus draugystėje ir bendrystėje su Dievu“, – pabrėžė popiežius Pranciškus. Taigi, Šventoji Dvasia nėra dovana tik atskiriems, ypatingai išrinktiems žmonėms, bet duodama visiems Jėzaus išpažinėjams.

Neišsenkantis gyvybės vanduo

Nurodydamas, kad Šventoji Dvasia yra neišsenkanti Dievo gyvenimo mumyse versmė, Šventasis Tėvas pastebėjo, jog tai yra dieviškasis atsakas į prigimtinį visų epochų žmogaus ilgesį pilnatviško, gražaus, teisingo ir gero gyvenimo, kuriam negrėstų mirtis, kuris vis bręstų iki visiško išsipildymo. „Žmogus yra tarsi keliauninkas, kertantis gyvenimo dykumas, ir jaučia troškulį sraunaus ir gaivaus gyvojo vandens, kuris galėtų numalšinti jo gilų šviesos, meilės, grožio ir ramybės siekį“, – sakė Popiežius. Ir būtent Jėzus duoda šį gyvąjį vandenį – iš Tėvo kylančią Šventąją Dvasią, – kuris išliejamas į visų mūsų širdis. Tai – jo, kaip Gerojo Ganytojo, kuris į pasaulį atėjo, „kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10) veikimo Dvasia. Priminęs šį Šv. Jono evangelijos pasakojimą apie Jėzaus susitikimą su samariete moterimi prie Jokūbo šulinio (Jn 4, 5–26), Šventasis Tėvas tvirtino, kad pats Atpirkėjas ne kartą davė pažadą dovanoti niekad neišsenkančio gyvybės vandens tiems, kurie pripažįsta jį kaip Dievo Sūnų, kurį dangiškasis Tėvas siunčia mūsų gelbėti.

Iš čia kilo ir krikščionio, kaip dvasingo žmogaus, samprata, nes jis veikia ir mąsto pagal Dievą, pagal Šventąją Dvasią. Popiežius Pranciškus su jam būdingu tiesumu audiencijos dalyviams uždavė klausimus – „Ar mes veikiame pagal Dievą? O gal mes leidžiamės būti vadovaujami daugelio kitų dalykų, kurie nėra iš Dievo?“ – paragindamas juos giliai apmąstyti savo sielose. Svarbu savęs paklausti, kokiu būdu Šventosios Dvasios gyvasis vanduo gali numalšinti vidinį sielos troškulį. Pati simbolinė vandens sąvoka čia nėra atsitiktinė, žinant, jog ir gamtinis vanduo yra būtinas fizinei gyvybei, nes be jo mirštama, vanduo nuplauna, malšina troškulį, žemę padaro vaisingą. Taip ir prisikėlusiojo Jėzaus dovana – gyvasis vanduo – mus dvasiškai nuskaistina, apšviečia, atnaujina, perkeičia, nes mus padaro paties Dievo, kuris yra Meilė, gyvenimo dalinimais. Šio savo mokymo pagrindimui popiežius Pranciškus pasitelkia apaštalo šv. Pauliaus laiškų teiginius, kuriuose nurodoma, kad „Dievo meilė išliejama mūsų širdyse per Šventąją Dvasią, kuri mums duota“ (Rom 5, 5), o jos vaisiai yra „meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, maloningumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas“ (Gal 5, 22–23). Beje, apaštalas šv. Paulius toliau pabrėžia, kad tokiems dalykams nėra jokių įstatyminių normų, nes jie išugdomi ir palaikomi su dieviškosios malonės pagalba.

Klausyti ir būti paveldėtojais

Taigi, Šventoji Dvasia veda mus į dieviškąjį gyvenimą, į Viengimio Sūnaus vaikų būtį, ir tokią dvasinę įsūnystę paliudija anksčiau minėtas mūsų sielų perkeitimas. Taip būdami Dievo įsūniais, kaip patvirtina Popiežiaus cituojamas apaštalas šv. Paulius (plg. Rom 8, 14–17), drauge su Kristumi dalindamiesi Jo kentėjimais tampame ir jo garbės paveldėtojais. „Tai yra brangioji dovana, kurią Šventoji Dvasia atneša į mūsų širdis: paties Dievo gyvenimą, tikrą Jo vaikų gyvenimą šeimyniškuose santykiuose, laisvę ir pasitikėjimą Dievo meilėje ir gailestingume, – darė išvadą Šventasis Tėvas. – Toks poveikis skatina naują požiūrį į kitus, artimus ir tolimus, visada matyti juos kaip brolius ir seseris, kurie Jėzaus turi būti mylimi ir gerbiami“. Tokiu būdu Šventoji Dvasia mus moko žvelgti Kristaus akimis ir gyventi bei suprasti gyvenimą taip, kaip jį gyveno ir suprato Kristus. Baigdamas katechezę popiežius Pranciškus vėl uždavė reiklų klausimą: „Ar mes klausomės, ką mums sako Šventoji Dvasia: Dievas tave myli, o ar mes iš tikro mylime Dievą ir kitus taip, kaip Jėzus?“ Todėl tik vadovaujami Šventosios Dvasios, leisdami Jai kalbėti į mūsų širdis, galime žengti pirmyn meilės, gailestingumo ir atleidimo keliu. Šios Šventojo Tėvo mintys, kaip įprasta, buvo sutiktos pritariančiais aplodismentais.

© 2013 „XXI amžius“