2013 m. gegužės 17 d.    
Nr. 20
(2044)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Šventosios Dvasios ugnis – užsiliepsnojimui

Kun. Vytenis Vaškelis

Sekminių dienos stebuklas – netikėtas, stulbinantis, neturintis žmonijos istorijoje analogų ir žmogaus prigimtį išaukštinantis įvykis. Tiesa, iki didingojo Šventosios Dvasios atėjimo izraelitai Sekmines šventė kaip Derliaus ir Įstatymo dovanos šventę, prisimindami, kaip Dievas ant Sinajaus kalno per Mozę sudarė sandorą su savo tauta. Bet ši Senojo Testamento šventė nė iš tolo neprilygsta krikščioniškoms Sekminėms.

Pasigirdus garsams, panašiems į stipriausio vėjo ūžesį, Šventosios Dvasios meilės jūra išsiliejo ant apaštalų bei Viešpaties Motinos Marijos, kuri buvo drauge su jais, ir jų vidus buvo taip perkeistas, kad jie pradėjo kalbėti tokiomis kalbomis, kurių niekada nesimokė. Atskubėję Jeruzalės žydai ir kitų tautybių pagonys buvo sukrėsti, nes išgirdo savo kalbomis šlovinamus Aukščiausiojo darbus. Atrodė, kad visagalis Dievas ruošiasi visiems suteikti skirtingų kalbų suvokimo dovaną, kuri būtų ženklas, jog Jis nori visus žmonijos vaikus įkvėpti iš naujo mokytis kalbėti viena visiems suprantama Jo bei artimo meilės darbų kalba. Kadangi Jeruzalės gyventojai nebuvo pasirengę ir verti priimti tai, ką gavo artimiausi Jėzaus mokiniai, jie negalėjo suprasti, kad, atėjus maloningajam Dievui Globėjui, užgimė nauja dieviško gyvenimo – Bažnyčios narių vienybės Kristuje – era.

Sekminėse įvyko pirmųjų tėvų slapčiausio lūkesčio „būsime kaip dievai“ dalinis išsipildymas, nes tik Šventoji Dvasia kiekvienam asmeniui gali grąžinti dėl pirmapradės kaltės prarastą vienybės su Dievu artumo džiaugsmą, kuris be mažiausios puikybės mus drąsintų tarti: „Nors nė vienas kūrinys savo būtimi negali prilygti Dievui, bet siekti Jį mylinčių bei klusnių vaikų išaukštinimo titulo yra kilniausias užsiėmimas“.

Per Dievo žodžio apmąstymą, Sakramentų priėmimą, ypač, kai kreipiamės į Dvasią, kad Ji taip pateptų mūsų protus ir širdis, idant per Sutvirtinimą atgytų gautos dovanos, mes ne tik stengiamės laikytis asmeniniame gyvenime Kristaus ištikimybės kelio, bet išgirstame bei veiksmu atsiliepiame į Jos kvietimą padėti tiems, kurie pirmiausia dėl įvairių problemų jaučiasi taip, tarsi juos apleido Dievas, ir nusivylę gyvenimu, atmeta bet kokį vilties pragiedrulį...

Thomas Mertonas taikliai pastebi, kad kartais net kontempliaciją pamėgęs žmogus, „kuris siekia išlaikyti Dievą, įkalintą savo širdyje, tampa kaliniu siaurose savo širdies ribose, o Viešpats nepasiduoda jam ir palieka jį jo kalėjime, jo ribose ir negyvame jo susitelkime“. Todėl visų krikščionių pašaukimas yra, užuot gesinus Šventosios Dvasios įkvėpimus, maldoje įsiklausyti, kaip vaisingiau iš savo dvasinio gyvenimo puoselėjimo pereiti prie konkrečių veiksmų, kurie teiktų didesnę garbę Dievui ir skatintų aplinkinius drąsiau gręžtis veidu į Jį.

Rašytojas Osvaldas Chambersas rašė: „Neklausk kelio, kai pats jį puikiai žinai. Imkis iniciatyvos, liaukis dvejojęs ir ženk pirmą žingsnį. Būk pasiryžęs tuojau pat veikti, tikėdamas tuo, ką Dievas sako, ir niekuomet nekeisk savo pirminių sprendimų. Jei dvejoji, gavęs Dievo nurodymą ką nors padaryti, elgiesi lengvabūdiškai, atstumdamas Jo malonę. Imkis iniciatyvos pats, dabar pat priimk sprendimą, o apsisprendęs nesigręžiok atgal. Degink tiltus paskui save, tardamas: „Aš parašysiu tą laišką“, arba „Aš sumokėsiu tą skolą“, o tada taip ir padaryk! Tavo sprendimai turi būti neatšaukiami“.

Tad turime pakilti iš kartais susikurto per daug ramaus bei jaukaus pamaldumo guolio, išsilaisvinti iš menkavertiškumo komplekso, galvojant, kad esame tik eiliniai žmogeliai, neverti priimti malonę įsipareigoti ir veikti. Beje, neretai toks ir panašus atsikalbinėjimas bei teisinimasis slepiasi po tinginystės kauke. Gera žinia tiems, kurie ruošiasi pradėti daryti gerą darbą ir kuriems tereikia mažo postūmio. Apaštalas Paulius byloja: „Dievas pasirinko, kas pasauliui atrodo kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus“ (1 Kor 1, 27).

Ne visada pasaulio akyse dėl ištikimybės Kristui krikščionys atrodys kvaili ir išsišokėliai, kurie blogiui, kai reikia, ir viešai sakys „ne“, o dėl Gerosios Naujienos skelbimo įsišaknijimo žmonių sąmonėje ir jų poelgiuose yra pasiryžę, kai reikės, dar daugiau, Dvasiai veikiant, jėgų skirti bei įvairius sunkumus pakelti. Aplinkiniai keisis, jei mes nesiliausime keitęsi. Jei leisime Šventajai Dvasiai mus pakylėti aukščiau kasdienės buities rūpesčių, per mus stipriau veiks Ta, kuri pajėgi sugėdinti, atversti ir ant tiesos bėgių pastatyti tuos, kurie dabar vaikšto melo šalikėlėse.

Širdimi pritariu vieno teologo žodžiams: „Kad Dievo žinia galėtų išlaisvinti kitus žmones, pirmiau jūs patys turite išgyventi šį išlaisvinimą. Klausykitės ir mokykitės, o tada leiskite Dievui „uždegti jūsų žodžius“ Jo šlovei“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija