Kurianti
Lietuva

2013 metai

1863 metų sukilimo metai

Europos paveldo dieną pagerbti sukilėliai

Rūta Averkienė

Grupė renginio dalyvių prie paminklo 1863 metų sukilėliams Dubičiuose

Prie kryžiaus sukilėlių žūties vietoje

Rugsėjo 13–15 dienomis visoje Lietuvoje vyko Europos paveldo dienos renginiai, kurių tema – „Epochų ženklai“. Jais siekta atkreipti dėmesį į 1863 metų sukilimo, Žemaitijos krikšto ir kitų svarbių istorinių įvykių pėdsakus, atsispindinčius įvairiuose kultūros paveldo objektuose: dvaruose, istoriniuose parkuose, bažnyčiose, medinėje architektūroje bei daugelyje kitų kultūros paveldo vertybių.

Europos paveldo diena Varėnos rajone prasmingai paminėta 1863 metų sukilėlių ir jų vado Liudviko Narbuto atminimą pagarbiai saugančiuose Dubičiuose. Renginyje dalyvavo Kultūros paveldo departamento prie kultūros ministerijos Alytaus padalinio specialistės Dalia Lungevičienė ir Aušra Vidūnaitė, Varėnos rajono savivaldybės mero pavaduotojas Alvydas Valeiša, Kaniavos seniūnė Janina Pavilionienė, Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato darbuotojai, Varėnos „Ąžuolo“ gimnazijos ir Panočių vidurinės mokyklos mokytojai bei mokiniai.

Renginio dalyviai pirmiausia susirinko keletą kilometrų už Dubičių, kur prieš 150 metų vyko aršios sukilėlių kovos ir žuvo dvylika sukilėlių bei jų vadas Liudvikas Narbutas. Kautynių ir žūties vietą žymi 1988 metais pastatytas geležinis kryžius bei mediniai koplytstulpiai. Prie kryžiaus buvo uždegtos atminimo žvakutės, kovotojai pagerbti tylos minute.

Savivaldybės administracijos Architektūros ir kraštotvarkos skyriaus vyr. specialistas Saulius Korocejus priminė apie 1863 metais Dubičių apylinkėse vykusias kautynes bei sukilėlių vadą Liudviką Narbutą. Jis buvo istoriko Teodoro Narbuto sūnus, vienas pirmųjų sukilimo organizatorių Vilniaus gubernijoje. Už dalyvavimą slaptoje jaunimo organizacijoje ir rastus pas jį nelegalius raštus dar aštuoniolikmetis L. Narbutas buvo suimtas, nubaustas rykštėmis ir atiduotas į kareivius. Tarnavo Kaukaze, o po caro Nikolajaus I mirties buvo amnestuotas ir 1859 metais grįžo į tėvynę. Lietuvos komitetas jį paskyrė Lydos apskrities kariniu viršininku. Jis turėjo organizuoti ginkluotą sukilimą apskrityje ir vadovauti vienam iš būrių. L. Narbutas savo būrį formavo Rodūnios valsčiuje, pirmą kartą jo būrys su baudžiamąja kariuomene kovėsi prie Rūdininkų. Po sėkmingų kautynių šis būrys vyko į Nočios girią. Norėdamas suklaidinti priešą, būrio vadas dažnai keitė vietą, sunaikino tiltą per Katros upę. Štabo kapitono Timofejevo dviejų kuopų pėstininkų ir 50 kazokų dalinys išvyko ieškoti L. Narbuto vadovaujamų sukilėlių. Balandžio 11 dieną prie Dubičių įvyko kautynės. L. Narbutas, turėdamas 150 žmonių ir nežinodamas priešo jėgų, po susirėmimo pasitraukė. Iš Gardino pasiųstas pulkininkas Verneris su trimis kuopomis pėstininkų ir eskadronu dragūnų aptiko L. Narbuto būrį prie Lakštutėnų dvaro, netoli Kalvių kaimo. Nors padėtis buvo nepatogi, sukilėliai balandžio 20 dieną  buvo priversti stoti į kautynes. Priešo gretose buvo 42 nukauti ir daug sužeistų, o sukilėlių – keliolika sužeistų ir septyni žuvę.

L. Narbuto būrys vėl susirinko prie Dubičių. Žinodamas apie dideles priešo jėgas, kurios jį persekiojo, vadas keisdamas vietą ir visaip klaidindamas priešą parinko būriui nuošalią vietą miškuose tarp balų. Savo brolį Boleslovą jis nusiuntė į Trakų apskritį pas sukilėlių būrio vadą Feliksą Vislouchą, prašydamas pagalbos. Be to, jis tikėjosi pagalbos ir iš Lydos. Už L. Narbuto galvą Vilniaus generalgubernatorius V. Nazimovas buvo pažadėjęs 1000 rublių. Tokiais pinigais susigundė miško sargas Bazilis Karpovičius ir pasisiūlė Timofejevui parodyti sukilėlių stovyklą. Timofejevas, tiksliai sužinojęs, kur yra sukilėliai, persikėlė per Katros upę. L. Narbuto būrys buvo užpultas krūmingose balose gegužės 4 dieną už 4 km nuo Dubičių kaimo. Per kautynes L. Narbutas buvo pašautas į koją, o nešamas draugų iš kovos vietos buvo sužeistas į kaklą. Mirdamas pasakė: „Mirštu už Tėvynę“. Dalis būrio išsiblaškė po mišką. Sukilėliai neteko būrio vėliavos, daugumos ginklų, šovinių, drabužių, medicinos priemonių ir maisto. Kautynėse kartu su vadu žuvo 13 sukilėlių.

Žuvusiųjų atminimą Dubičių etnografinis ansamblis pagerbė gražiomis liaudies dainomis.

Vėliau renginio dalyviai susirinko Dubičiuose prie paminklo. Čia sukilėliai palaidoti bendrame kape. 1933 metais pastatytas paminklas, kurio paminklinėje lentoje įrašytos pavardės ir sukilėlių šūkis „Už jūsų ir mūsų laisvę“. Vėliau įrengtas ir medžio skulptūrų skveras, skirtas 1863 metų sukilimo dalyviams.

Varėnos rajono savivaldybės mero pavaduotojas Alvydas Valeiša paminėjo, jog to meto tautinis judėjimas ir 1863 metų sukilimas atvedė ir į šių dienų nepriklausomybę. „Nors šiandien sienos tarp valstybių tarsi ištirpo, tačiau mes turime saugoti savo lietuvybę, nes niekam nebūsime įdomūs be savo kalbos, savo kultūros ir savo papročių“, – kalbėjo vicemeras.

Kaniavos seniūnė J. Pavilionienė sakė, jog senosios kartos dubičiškiai dar prisimena šio paminklo statybą. Dubičių kaimo gyventojams ši vieta yra šventa. Čia visuomet tvarkoma aplinka, prižiūrimas paminklas. Ji dėkojo už Dubičių apylinkių ir atmintinų vietų puoselėjimą, o jaunimui linkėjo tęsti šias gražias tradicijas.

Pagerbdami sukilimo dalyvių atminimą, renginio dalyviai drauge su Dubičių kaimo etnografiniu ansambliu ir jaunimu dainavo liaudies, pokario, partizanų dainas, mokiniai deklamavo eiles.

Varėnos rajonas
Autorės nuotraukos

© 2013 „XXI amžius“