Kurianti
Lietuva

2013 metai

Etnografija

Ar dar šiemet sugiedosime sutartinę?

Dr. Daiva Vyčinienė Evgenios Levin (Bernardinai.lt) nuotrauka

Sutartinių giedotojų grupė „Trys keturiose“. Trečia iš kairės – jos vadovė dr. Daiva Vyčinienė

Neseniai praėjo vasara – folkloro festivalių metas. Beveik visuose jų skamba sutartinės, kurios įtrauktos į UNESCO reprezentatyvaus žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Tai – žinia pasauliui ir mums patiems: sutartinės – unikalus lietuvių tradicinės muzikos fenomenas. Ar daug mes patys žinome apie sutartines, jų išskirtinumą, prasmę bendruomenės ir žmogaus gyvenime? Apie tai kalbėjomės su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikos fakulteto Etnomuzikologijos katedros vedėja, profesore, Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureate, sutartinių giedotojų grupės „Trys keturiose“ vadove habil. dr. Daiva Vyčiniene.

Kaip manoma, nuo kurių laikų gyvuoja sutartinės?

Šiuo klausimu yra labai įvairių nuomonių. Kartais tūlas užsienio klausytojas po koncerto pasako, kad sutartinės panašios į viduramžių ar renesanso muziką. Iš tiesų, kai kurių jų labai ištobulinta forma, pavyzdžiui, trejinių su intarpais. Sutartinių struktūra labai įdomi, rodo ilgo tobulinimo žymes, jos gali būti labai senos. Vienas iš žymiųjų sutartinių tyrinėtų – Zenonas Slaviūnas – kėlė mintį, kad jos – net iš Akmens amžiaus. Aš irgi linkusi manyti, kad sutartinės yra labai senos, tai rodo daug bruožų. Yra labai senų choreografijos elementų, žingsniai su pašlubčiojimu, specialiai pavelkant vieną koją, tarsi imituojant gyvūną. Be galo seni yra sutartinių priegiesmiai – refrenai. Dalis žodžių sutartinėse mums yra visai nesuprantami. Tiesa, dalį galime atsekti, numanyti, ką jie gali reikšti (ratilio galbūt siejamas su ratu ar ratilėliu – augalu), bet yra visokių tatato, tūto, titity, sadūto. Tai – garsažodinės kilmės refrenai, kurių prasmės dabar negalime atsekti. Sakome, kad sutartines sudaro prasminis ir beprasmis tekstai. Iš tiesų gali būti priešingai: tas, kurį dabar vadiname beprasmiu, galėjo būti senesnis ir semantiškai prasmingesnis. Galbūt kaip tik tuose refrenuose ir užkoduota pagrindinė mintis, tik paskui išsiplėtojo tas turinį nusakantis tekstas? Vis dėlto pagrindinis dalykas, kuris leidžia sutartines sieti su labai senais laikais, yra visai kitokia skambesio grožio samprata. Jei naujesnės aukštaičių dainos yra pagrįstos išraiškinga melodija, yra pakilimai, nusileidimai, kulminacija, daina tarsi subanguoja, tai sutartinėse nuolat skamba tas pat ir tas pat, nėra jokių emocijų proveržių. Ir tarp balsų dažniausiai skamba vadinamieji nedarnūs intervalai – sekundos. Europietiškoje muzikos teorijoje teigiama, kad sekunda yra pats negražiausias intervalas, disonansas, o sutartinėse tai yra pats grožis – dainininkės sakydavo, kad balsus reikia „sumušti“, „sudaužti“, kad jie suvirpėtų tarpusavyje. Taigi, daug bruožų leidžia manyti, kad tai senosios Europos palikimas.

Koks yra lietuviškų sutartinių palikimas, kiek jų žinoma, atliekama?

Sutartinės yra sudėtos į tris didelius tomus, parengtus Zenono Slaviūno ir išleistus 1958–1959 metais. Jie jau tapę bibliografine retenybe. Juose yra beveik 2000 tekstų, melodijų. Daugumos sutartinių užrašyta po kelis teksto ir melodijos variantus. Šiais laikais beveik nieko naujo negalime užrašyti. Kai rašiau diplominį darbą apie sutartines, 1984 metais važiavau į Švenčionių rajoną, Adutiškio apylinkes, vaikščiojau pas seniausias moteriškes. Dar pavyko aptikti pasakojimų apie sutartinių giedojimą ir užrašyti jų nuotrupų, nors tik pavieniui moterys giedodavo. Taip buvo ir vėlesnėse ekspedicijose, maždaug iki 1990 metų. Manau, kad seniausių žmonių atmintyje kažkokios nuotrupos tebėra užsilikusios, tik nebėra kolektyvinio giedojimo. Taigi, Z. Slaviūno palikimo nebepapildysime. Jame sudėta viskas, kas kažkada buvo skelbta, bei paimta iš rankraščių Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Dar esama mįslingų Julijaus Kuznecovo rankraščių Peterburge, Rusijos geografijos draugijos archyve. Z. Slaviūnas jų nesudėjo. Mes bandėme pasiekti, bet kol kas nesėkmingai, net neaišku, ar ten tik tekstai, ar yra ir melodijų nuotrupų.

Ar sutartinės, kurias girdime dabar, panašiai skambėdavo ir mūsų senuosiuose kaimuose prieš 100 metų ir žymiai anksčiau, ikikrikščioniškais laikais?

Tikrai ne. Didžiulių skirtumų galima pastebėti klausantis, pavyzdžiui, didelę patirtį turinčios sutartinių giedotojų grupės „Trys keturiose“ giedojimo, pastarąjį lyginant su archyviniais įrašais – dabar kaip tik Lietuvių tautosakos ir literatūros institutas išleido archyvinių sutartinių garso įrašus. Juose girdime kiek traškantį garsą, nes įrašai daryti į fonografo plokšteles, senoviniu būdu. Mes esame jau šių laikų žmonės, ragavę muzikos mokslo. Vis dėlto šiek tiek perpratome sutartinių giedojimo manierą – mūsų balsai, giedant sutartines, yra kitaip formuojami, ypatingai įveržiamos gerklos, kitaip nei paprastose dainose, artikuliuojami balsiai a, o, e, tuomet skirtinguose balsuose jie iš tiesų savotiškai susimuša. Mes nieko specialiai lyg ir nedarome, bet pačios sutartinės siūlo tam tikras atlikimo galimybes, jauti, kad gerklėje kitaip formuojamas garsas. Bet mūsų giedojimas lyginant su archyviniais įrašais skiriasi kaip diena ir naktis. Ten yra, kaip dabar sakytume, netikslaus ar „nešvaraus“ intonavimo – to meto žmonėms tai buvo natūralu, tai vadinamasis natūralusis derinimas. Yra tam tikrų „įšliaužimų“ į garsą – jis paimamas ne tiesiai, o tarsi atsargiai į jį „įvažiuojama“. Jeigu šiandien tik kopijuotume, bandytume tiksliai atkartoti tuos archyvinius 1935–1939 metų įrašus, būtų savotiška parodija. Ir prieš mūsų šiandieninę sutartinių sampratą jaustųsi, kad giedame dirbtinai. Kai kurie atlikimo niuansai išryškėjo per daugelį metų. Pavyzdžiui tik prieš dešimt metų aiškiai suvokiau, kad mūsų giedojimas negali nesiskirti nuo užrašytų natų. Jei bandytume tiksliai pakartoti natas, tarp balsų nesusidarytų tas susimušimas. Giedodama sutartinę bandai ne tiek atkartoti intonaciją, o klausytis kito balso, derintis prie jo. Taip lyg nuklysti nuo užrašytų natų, bet priartėji prie archyvinių įrašų – natūralaus derinimo. O jei pabandytume „persikelti“ į priešistorinius laikus, turbūt būtų vėl kitoks giedojimas, kurio net negalime įsivaizduoti.

Ar galima kalbėti, kur ir kokiomis progomis sutartinės skambėjo, kas jas atlikdavo?

Yra nemažai Z. Slaviūno užrašytų giedotojų pastabų, kada jos giedotos. Žinoma, negalima sakyti, kad tai – jau visos progos. Labai daug yra užrašyta vestuvinių – ne vien tik iškilmingų, kaip kad mes įpratę, kad tai – kažkokia meditacija, bet ir žaismingų, net humoristinių, skirtų svočiai, jaunajai, piršliui aplojoti. Labai daug ir darbo sutartinių: rugiapjūtės, avižapjūtės, linų darbų. Galima manyti, kad jos buvo atliekamos ne tiek dirbant, o kaip tam tikros apeigų giesmės, padedančios darbą atlikti arba net prieš jį, kaip kai kurios dzūkų prapjovų giesmės. Tarkime, rugiapjūtės giesmės: ateidavo moterys į lauką, sugiedodavo rytinę rugių giesmę ir tik tada pradėdavo pjauti. Yra ir keli platūs aprašai, pasakojantys, kad iš ryto, kai saulė pradeda kilti, moteris nusilenkdama saulei gieda kažkokią giesmę, arba, kai vakare pavargusios baigia rugius pjauti, sudeda pjautuvus pėdan ir nusilenkdamos saulei giesme dėkoja už derlių. Kiekviena proga galima rasti aprašų, iš kurių aiškėja, kad ta giesmė palydėdavo darbą, yra kaip tam tikras darbo kontekstas. Labai įdomios ir mažai pasaulyje išlikusios yra paruginės giesmės, užrašytos daugiausia Rytų Aukštaitijoje, Ignalinos, Zarasų apylinkėse, kai moterys eidavo dviem būriais aplink pasėlių lauką. Manyta, kad apėjimas ratu ir garsas apsaugo derlių, yra magiški. Buvo ir specialių ritualinių veiksmų, pavyzdžiui, maisto produktų užkasimas kaip auka dirvai, bendros ritualinės vaišės – vadinamieji sambariai. Labai didelė grupė darbo sutartinių yra apie linus. Galima manyti, kad tai – ne atsitiktinumas. Linarūtė, linų karšimas, verpimas, audimas – labai reikšmingi moterų darbai. Daug užrašyta ir karinių istorinių sutartinių. Jose beveik neminimi konkretūs įvykiai, yra vos keletas užuominų apie juos. Pavyzdžiui, vienoje minimi kryžiokai, t.y. kryžiuočiai, kitos pabaigoje – turkelių žemelė, gal tai užuomina į Rusijos – Turkijos karus. Dažniausiai pasakojama labai abstrakčiai, metaforomis: motinėlė ar mergelė išlydi bernelį, laukia pargrįžtant, karys žūsta.

Sutartinių giedojimas susijęs su moterų pasauliu, laikytas kone tik moterų reikalu ar net raganavimu?

Tai – vienas iš tų klausimų, kuris man pačiai vis neduoda ramybės ir kurio dažnai sulaukiu per seminarus. Ar vyrai negiedodavo? Negalėčiau to griežtai teigti. Jei skaičiuotume nuošimčiais, tai apie penkis sudarytų vyrų pateiktos sutartinės. Kai kurie jų buvo puikūs muzikantai, dainininkai. Pavyzdžiui, kai fonografu įrašinėjo Biržų krašto sutartines, giedotojų grupėje nebuvo trečios moters, tad Z. Slaviūnas kaip grupės narį paėmė Petrą Lapienę, kuris ir  skudučiavo, ir kankliavo, ir giedojo. Ar tai – tradiciška, gyvavo kaip norma, dabar negalime pasakyti. Kai to paklausėme Puponių kaimo dainininkių E. Karužienės, V. Masilionienės ir M. Dūdienės, viena iškart atsakė: „Aišku, kad ne – kur tau vyrai giedos...“, suprask, kokia nesąmonė. Galbūt labai ankstyvame etape sutartinės galėjo būti giedamos didesniais būriais, o jų giedojimas mažesnėmis grupėmis po du, tris ar keturis išsikristalizavo kaip tam tikrų išrinktųjų – šventikų ar žynių – sluoksnio? Net kiek baisu kalbėti tokiais skambiais žodžiais, kai nieko konkretaus nežinome. Pagal svarbą apeigose galima spręsti, kad jas giedoti ir kurti galėjo ne bet kas. Be to, ir pati sutartinių forma yra labai tobula, tarsi kompozitoriaus ranka pridėta. Matyt, jas kūrė tam tikromis galiomis apdovanoti žmonės. O turint galvoje, kad sutartinės gali būti kilusios iš senosios Europos (Marija Gimbutienė ir kiti pabrėžė tuo metu vyravus moteriškąjį pradą, moteriškas dievybes), tai gali būti stiprios moteriškos kultūros liekana.

Sakote, kad sutartinės yra senos, tobulos formos, tad koks atlikėjo vaidmuo jas giedant? Ar yra galimybės kurti, ar kūryba atliekant sutartines dabar eliminuojama?

Daugeliui atrodo, kad sutartinių giedotojos ima viską iš Z. Slaviūno tomų ir daro kopiją. Tai – nesąmonė. Jei tik pagal natas kaip solfedžio išmoksti giedoti ir kartoji, kas užrašyta, labai jaučiasi dirbtinumas, nesinori klausyti. Vieną, antrą kartą paklausęs tokio giedojimo, pajunti, kad tai – falšas. O kur kūrybiškumas giedant sutartines, jei nekuri savo melodijų? Tiesa, prisipažinsiu, kelias esu sukūrusi. Buvo labai gražūs tekstai, norėjosi juos prikelti, pabandžiau atkartoti to krašto būdingas muzikines savybes.

O kūrybingumas slypi tame, kad bandai tą muziką tarsi restauruoti. Dauguma Z. Slaviūno tomuose sudėtų natų užfiksuotos be įrašų, tik vos 80 grupinio atlikimo sutartinių yra užrašytos į fonografo plokšteles, tad jų niekad nei neišgirsime, nei atkartosime. O prikelti natas skambesiui yra kūrybiškas procesas. Nemažai jaunų žmonių sutartines giedoti mokosi ne iš Z. Slaviūno, o pasiklausę, kaip mes giedame. Mano giedotojos kartais net pyksta: „Ką, neranda jie kitų sutartinių, kad tas pačias kartoja“. Giesmę turi „perleisti“ per savo jauseną, pasaulėžiūrą, supratimą, kad ji taptų gyva, paveiki.

Mums, lietuviams, sutartinės – savos, o užsieniečiams – sunkiau priimtinos. Kaip jie priima sutartines?

Įdomiausia, kad kartais jie net giliau suvokia negu lietuviai. Mums atrodo: „Ai, sutartinės, viskas žinoma. Ką naujo beparodys?“. O užsieniečiams tai yra visai nepažintas dalykas, jie priima atvira širdimi. Kartais festivaliai pateikia kažkiek informacijos apie sutartines, dažnai pati parašau glaustą tekstuką, kas tai bus, kaip reikėtų klausytis. Neretai ir vedantysis pasako prieš koncertą, kad galite ir neploti, tiesiog klausydami medituokite, net užsimerkite. Tai paveikia, kartais tvyro mirtina tyla. Dažnai užsienio klausytojas yra smalsesnis, žiūri į mūsų kultūrą atidžiau, su didesne pagarba. Pernai turėjome labai sudėtingas gastroles Vokietijoje, Olandijoje ir Belgijoje, per dvi savaites 15 koncertų. Nuogąstavome, kaip užsieniečiai priims, pačios labai koncentravomės, stengėmės. Geras koncertas reikalauja nepaprasto nusiteikimo, daug jėgų, po jo jautiesi labai išsekęs.

Jūsų tyrinėjimai turėjo daug įtakos tam, kad sutartinės būtų įtrauktos į UNESCO žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Kokias užduotis dabar keliate sau, kaip sutartines tyrinėjančiai mokslininkei?

Nemėgstu išankstinių užduočių. Pats gyvenimas padiktuoja temas ir problematiką. 2004 metais buvau išleidusi sutartinių pradžiamokslį „Kokių giedosim, kokių sutarysim?“, nedidelę knygutę su kompaktine plokštele. Ji buvo labai paklausi, pakartota 2009 metais. Kai sutartinės buvo įtrauktos į UNESCO žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, pajutome dar padidėjusį poreikį, tad 2012 metais išleidome antrą sutartinių pradžiamokslį „Kadu buva, kadujo“. Jis sudarytas kiek kitu principu, atsižvelgiant į subregionus, įdėta ir archyvinių įrašų. Dažnai tarptautinės konferencijos pasiūlo kokią nors temą, išprovokuoja naują požiūrį. Net mane pačią stebina: tiek metų tyrinėju sutartines, jau turėtų būti viskas pasakyta, bet vis atsiranda naujų kampų, sąlyčio taškų – yra daug netyrinėtų dalykų, o juos iškėlus sutartinėmis susidomi ir užsienio mokslininkai.

Vadovaujate sutartinių giedotojų grupei „Trys keturiose“. Kaip kilo sumanymas suburti šį kolektyvą?

Sumanymas atėjo labai natūraliai, dar dainuojant M. K. Čiurlionio meno mokyklos folkloro ansamblyje. Buvau pirmame kurse, kai dėstytoja Laima Burkšaitienė įtraukė į universiteto sutartinių giedotojų grupę: viena giedotoja susirgo, teko pakeisti. Nebuvau giedojusi sutartinių, išskyrus per solfedžio pamokas. O kai reikėjo rinktis temą kursiniam darbui, pagalvojau apie sutartines, bet nuvijau šią mintį – Z. Slaviūno viskas padaryta. Net kai dėstytoja pasiūlė imtis šios temos, paprieštaravau: „Betgi viskas padaryta“. „O tu pabandyk“, – atsakė. Berašydama šį darbą pradėjau eiti į rankraštynus, radau ir Z. Slaviūno nepastebėtų dalykų. Iš draugių čiurlioniukių giedotojas pasirinkau pagal balsus ir tai, su kuriomis gera buvo bendrauti, nes sutartinėse labai svarbu ne tik muzikalumas, bet ir žmogiško sutarimo dvasia. Jeigu nėra bendros pasaulėvokos, nieko nebus. 1986 metais išleidome mažytę plokštelę su ta seniausia kompanija. Po to kai kurios narės keitėsi, dabar iš seniausių liko tik viena, Daina Norvaišytė, o kitos prisijungė iš VISI folkloro ansamblio, priėmėme ir vieną mano buvusią studentę. Dabartine sudėtimi gyvuojame jau per 10 metų.

O ar sunku įvesti naują giedotoją į grupę?

Labai. Kažkas giedojimą mažame ratelyje lygino su styginių kvartetu. Jei jis netenka vieno nario, labai sunku rasti, kas jį pakeis, neretai išyra ir pats kvartetas. Kuo ilgiau grupė gyvuoja, tuo sunkiau tai padaryti. Mums pavyko tuos sunkius momentus įveikti, bet jie tikrai buvo keblūs.

Ar tikitės, kad sutartinių giedojimo tradicija išliks po 100 ar 500 metų? Kas labiausiai tai lems?

Sutartinės jau keletą kartų buvo laidojamos. Adolfas Sabaliauskas, vienas pirmųjų sutartinių tyrinėtojų, dar 1912 metais rašė, kad sutartinės miršta, jas gieda tik senos bobutės. Tuo metu atvažiavo į Lietuvą suomių tautosakininkas Augustas Robertas Niemis, jam specialiai buvo surengtas koncertas, kuriame pasirodė ir sutartinių giedotojos, ir skudučiuotojai, ragų pūtėjai, – tai buvo stimulas žmonėms toliau tą dalyką tęsti. Kai prireikdavo sutartines prikelti, jos atgydavo ir toliau gyvuodavo. Apie 1949 metus Jadvyga Čiurlionytė rašė, kad  sutartinės pasmerktos mirti, tai visiškai vienišas žanras. Kai Povilo Mataičio vadovaujamas Lietuvių folkloro teatras pastatė pirmą spektaklį, pagrįstą sutartinėmis, J. Čiurlionytė labai džiaugsmingai rašė, kad sutartinės apsirėdė nauju rūbu ir suskambo „naujais jaunatviškais balsais“. Tokių bangų buvo daug. Šiuo metu sutartinės išgyvena gana didelį pakilimą, prie to neabejotinai prisidėjo sutartinių įtraukimas į UNESCO žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Dėkoju už pokalbį

Kalbėjosi Daiva Červokienė

© 2013 „XXI amžius“