Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Laikas
Lietuva
Ora et labora
Pasaulis
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Didysis rūpestis – lietuvių bendruomenė ir Lietuva

Publicisto, prozininko, visuomenininko Vytauto Prano Volerto (1921–2012) pirmosioms mirties metinėms

Prieš metus, 2012 m. gruodžio 2 d., Jungtinėse Amerikos Valstijose, Floridoje, mirė inžinierius Vytautas Pranas Volertas – publicistas, prozininkas, visuomenininkas. Jis, pelnytai tapęs Lietuvos rašytojų sąjungos nariu, reiškėsi įvairialypėje išeivijos veikloje ir  nemažai nuveikė JAV lietuvių bendruomenės labui, o ypač kurdamas jos ideologinius pagrindus. Tai ryškiai atsispindi V. Volerto parašytuose straipsniuose, kurie paskelbti gausioje išeivijos periodikoje. Pirmųjų V. P. Volerto mirties metinių proga supažindiname su jo mintimis apie lietuvių bendruomenės paskirtį, jos pagrindinę politinę veiklą, siekiant Lietuvos laisvės, bei įžvalgomis apie Lietuvos valstybės perspektyvą.

Juozas Banionis

Biografijos vingiai

Vytautas Pranas Volertas – užatlantėje gyvenęs inžinierius, Lietuvos rašytojų sąjungos narys, publicistas, prozininkas, vertėjas, visuomenininkas – buvo Dzūkijos sūnus. Jis gimė Noragėliuose (tuomet Seirijų valsčius, Alytaus apskritis), kaimo amatininkų (siuvėjos ir kalvio) šeimoje 1921 m. rugpjūčio 22 d. Štai kokie Noragėliai išliko V. Volerto atmintyje: „Mažas Noragėlių kaimas. Abiejose pusėse apstojęs, saugojo tą kryžmai įsidriekusį vieškelį vieškelėlį. Akimis visai neįdomus kaimas, beveik nuobodus, lyginant su Dzūkijos vaizdais. Iš tikrųjų nuobodus. Seni trobesiai, menki sodeliai, nei miško, nei gojelio. Bet vienkiemių nesiaurųjų rėžių kaimas. Lankavos upelis, nuo saulės krūmokšniais prisidengęs ir iki Sagavo klenkąs, buvo vienintelė įvairenybė“. Nors iš Noragėlių šeima persikraustė į Juozapavičių (seniau jis vadintas Raskaučizna) kaimą, bet pradžios mokyklą baigė Noragėliuose. Iš tų vaikystės metų atminty išsaugotas ir Seirijų miestelio vaizdas: „Seirijai turėjo vieną ilgą gatvę ir turgaus aikštę, abi grįstas apvaliais akmenimis, maždaug arklio galvos dydžio. Turėjo ir kelias negrįstas gatveles. Ir valsčiaus buveinę su dviem policininkais, vaistine, dvi lentpjūves, malūną, vilnų karšyklą, žemės ūkio mašinų fabrikėlį, amatų mokyklą, aliejaus spaudyklą. Ir šventos Agnetės statulą, ir katalikų bažnyčią žalia metalo tvora, dvi kažkokių kitokių krikščionių kirches, ir vaistinę, ir gydytoją. Tikras didmiestis be dangoraižių. O žydų... Rudos barzdos, juodos barzdos, žilos barzdos. Silkių kvapas pasiekdavo net Alytų...“¹

Ten, Alytuje, lankydamas gimnaziją tapo tryliktos laidos absolventu. Kaip prisimena rašytojas, nuo pat mokyklinių metų teko prasimanyti pinigų – po pamokų jam tekdavo mokyti kitus – jaunesnių klasių mokinį ar silpniau besimokantį gimnazistą, ar net valdininką, besiruošiantį egzaminams. „Ir taip bėgiodavau, – anot autoriaus, – po Alytaus didelį miestą iki dvidešimt pirmos valandos. Reikėdavo pinigų šeimininkei atsilyginti, drabužiams nusipirkti, studijoms taupyti. Mažažemė tėviškėlė litų rinkti nepajėgė“. 1939 metais gavęs brandos atestatą ir neturėjęs „kuriai nors studijai ypatingos traukos“ pasirinko VDU Technikos fakulteto Statybos inžinerijos studijas. Tačiau prasidėjus Lietuvoje sovietinei okupacijai, o po to atūžus karui, mokslai nutrūko. Tuomet teko imtis mokytojo kelio ir Kauno VIII gimnazijoje dėstyti matematiką ir fiziką, o Kauno konservatorijoje – vokiečių kalbą. Šitaip jam laviruojant pavyko išvengti „nelemtų tarnybų“ vokiečių kariuomenėje. 1944 metais artėjant Raudonajai armijai prie Kauno, V. Volertas, atsiminęs neseniai patirtus „sąlyčius su komunistais“, prisijungė prie besitraukiančiųjų į Vakarus. Kelias į ten driekėsi per Rytų Prūsiją, Vieną, Gracą, Berlyną... Pagaliau atsidūrė Švabijos Kempteno mieste ir įsikūrė lietuvių tremtinių stovykloje. Čia ketverius metus (iki 1949-ųjų) išdirbo Maironio lietuvių gimnazijoje, dėstydamas vėlgi matematiką, fiziką ir vokiečių kalbą.

Tolesnis jo gyvenimo kelias, kaip ir daugelio tokio likimo karo pabėgėlių, vedė į užatlantę, į JAV. 1949 metų vasarį po vienuolikos dienų supimosi laive ir žavėjimosi dideliais vandenimis, įsikūrė Filadelfijoje. Ten, pradėdamas darbinę veiklą, sumąstė tęsti studijas Pensilvanijoje, bet rinkosi kitą kryptį – matematiką, nes tai „dirbant buvo patogesnė sritis. Einant į darbą, o iš jo bėgant į universitetą užteko neštis vieną ar dvi knygas, nereikėjo tampytis braižybos įrankių, popieriaus ritinių ir t.t.“ Kita vertus, matematika jį viliojo „savo logiškumu“.

1955 metais baigęs matematikos studijas, netrukus nesunkiai įsidarbino Baltimorėje, elektronikos bendrovėje, nes „tuo metu Amerika alpo dėl matematikų stokos“.² Įsidarbinęs perspektyvoje elektronikos srityje, išliko ištikimas šiam darbui iki pat išėjimo į pensiją. Sėkmę darbuotis šioje srityje laidavo studijų tąsa. Todėl 1961 metais Merilendo universitete baigė Elektronikos inžinerijos studijas, o 1971 metais Filadelfijos universitete – Sistemų inžinerijos magistrantūrą. Nuo 1974 metų jis įsijungė (tiksliau grįžo) į pedagoginį darbą. Blekvudo (Blackwood) koledže dėstė matematiką ir pelnė profesoriaus asistento vardą. Tuo metu, 1957–1976 metais, paskelbė šešis mokslinius darbus iš elektronikos srities.

Tokie būtų bendrieji V. Volerto profesinės biografijos bruožai, žymintys pasiektas karjeros aukštumas. Tačiau jis – dar ir neeilinis lietuvis išeivijoje, pasižymėjęs plačiašake veikla visuomeniniame, kultūriniame ir kūrybiniame gyvenime. Jau būdamas lietuvių tremtinių stovykloje, jis ėmėsi spektaklių kūrimo ir subūrė lietuvių jaunimą į teatrą, reiškėsi ateitininkų veikloje. Įsikūręs Amerikoje, 1963 metais sėkmingai debiutavęs romanu „Upė teka vingiais“, įsitvirtino Amerikos lietuvių rašytojų gretose. Jis parašė dar aštuonis romanus: „Gyvenimas yra dailus“ (1964), „Sąmokslas“ (1968), „Pragaro vyresnysis“ (1971), „Greitkelis“ (1981), „Jaučio ragai“ (1985), „Vilkas iš Galų“ (1991), „Baubonys“ (2000), „Pranyko ir tiek“ (2002). Be to, jis – apsakymų novelių autorius.³

Lietuvių bendruomenės reikalai

V. Volerto veikla neapsiribojo literatūra. Jam rūpėjo lietuvių reikalai. Amerikoje jis suorganizavo kuriamos Lietuvių bendruomenės (LB) apylinkes, nes sakė: „Lietuvių bendruomenės svarba tikėjau ir tikiu“.⁴ Gabus organizatorius netrukus buvo pastebėtas. Jis tapo JAV LB Tarybos prezidiumo, ketvirtojo iš eilės, pirmininku (1964–1967). Vėliau (1971–1973) buvo renkamas kito bendruomenės struktūrinio vieneto – Centro valdybos – pirmininku. Čia jis buvo šeštuoju iš eilės struktūros, kuri rūpinosi LB veikla, vykdė Tarybos nutarimus, vadovu.⁵ Tačiau, svarbiausia, kad jis ne tik buvo lietuvių bendruomenės kūrėjas, puoselėtojas, bet ir savotiškas šio gyvybiškai reikalingo lietuvių sambūrio ideologas. V. Volertas, turėdamas platų akiratį, pasižymėdamas gilia įžvalga ir jausdamas publicisto pašaukimą, aiškiai deklaravo: „Lietuvių bendruomenė, sukaupusi lietuvių išeivijos jėgą, gali tapti ereliu. Tačiau ji nėra abstrakti sąvoka, bet vienos prigimties, vieno tikslo žmonių junginys. Pašaipa LB – pašaipa lietuviškai prigimčiai. Priekaištai LB – priekaištai mūsų išeivijai. Reikalavimai LB – reikalavimai mūsų visuomenei. Pasitikėjimas LB – pasitikėjimas savimi“.⁶ Tokie ir panašūs žodžiai, pradedant šeštuoju praėjusio amžiaus dešimtmečiu, lydėjo lietuvių išeiviją per visą okupuotos Lietuvos laikotarpį. Tai nebuvo nuolatinis tų pačių tiesų kartojimas. Slenkant metams, keitėsi tarptautinės ir lietuvių gyvenamųjų kraštų aplinkybės, vyko mūsų tautiečių kartų kaita. Lietuviškosios išeivijos aktualijos – jungimasis į lietuvių bendruomenę, šio darinio tvirtinimas ir puoselėjimas, lietuvybės išlaikymas, Lietuvos laisvės bylos palaikymas, Lietuvos nepriklausomybės atstatymas – atsispindi turtingoje tiek kiekybe, tiek turiniu V. Volerto publicistikoje. Ji daugiausiai išsibarsčiusi po „Aidų“, „Pasaulio lietuvio“, „Į Laisvę“, „Draugo“ antrosios XX amžiaus pusės numerius. Ypatingi ryšiai jį sieja su „Draugu“, su kuriuo bendradarbiauti pradėjo nuo 1949 metų, iš pradžių pasirašydamas Vytauto Seirijo slapyvardžiu. Tuomet jį ir patraukė besikurianti LB. Kaip prisipažino pats rašytojas, „LB patraukė jau gimdama. Išlaikyti savo kilmę, krūvoje susiburti kunigus pakenčiantiems ir jų nemėgstantiems, žodžiu, visiems lietuviams – koks logiškas tikslas“.⁷

Neatsitiktinai vienu didžiųjų V. Volerto rūpesčių tapo lietuvių bendruomenė. Tai atsiskleidžia publicistikos puslapiuose. Dar 1949 m. birželio 14 d. paskelbta Lietuvių Charta paklojo būsimos politiškai aktyvios išeivijos ideologijos pamatus. Tai – lietuvius dvasiniais ryšiais saistantis dokumentas, „tautinis katekizmas“, paskelbtas „lietuvių tautos amžinųjų siekimų vardan“.⁸ Jis paskelbtas labai svarbiu lietuviams metu – aiškėjant, kad Lietuvos sovietinė okupacija užsitęs, ir lietuvių politiniams tremtiniams, tuo metu dar esantiems Vakarų Vokietijoje, teksią papildyti senosios emigracijos gretas, todėl baigiantis penktajam dešimtmečiui kilo idėja įkurti Pasaulio lietuvių bendruomenę (PLB), platesnės apimties organizaciją – visų už „geležinės uždangos“ atsidūrusių lietuvių junginį. Jis turėjo laiduoti lietuvybės išlaikymą ir išreikšti lietuvių tautos siekius Vakaruose. Taigi, būrimasis iš pradžių į kraštų lietuvių bendruomenes, o paskui jų sujungimas į vieningą junginį (PLB) tapo bene svarbiausiu lietuvių išeivijos organizavimosi reiškiniu. Būtent šeštajame dešimtmetyje, kai kūrėsi lietuvių bendruomenės, jų siekius V. Volertas labai taikliai apibūdino. „Vargu kita tauta turi tiek daug rūpesčių kaip mes. Vienas iš jų, lyg milžiniškas kalnas, užgriozdinęs visą mūsų gyvenimą, užstojęs saulę. Tai – nepriklausomybės atgavimo ir tautinių nuotaikų puoselėjimo rūpestis. Visa jėga ir energija, atlikusios nuo fizinės ir dvasinės gyvybės išlaikymo, turi būti sukoncentruotos šiai uolai skaldyti“.⁹

Plėtodamas lietuvių bendruomenės viziją, jis nustatė šešias būtinas žymes, kurios reikalingos tam, kad sudaryta bendruomenė ar, jo žodžiais tariant, sambūris, galėtų atlikti pareigas. Štai tos žymės. Pirma, „sambūrio dėmesys turi būti ne viename taške sukoncentruotas, bet išplėstas po visą lietuviškąjį gyvenimą“. Antra, šis darinys „privalo apimti įvairių sričių ir sugebėjimų žmones“. Trečia, bendruomenė turi būti visuotina ir jungti visus geros valios lietuvius. Ketvirta, jos veikla privalo būti universali, „neatremta į vienos kolonijos ar vieno krašto sąlygas“. Penkta, pelnytas didelis pasitikėjimas iš tautinės šeimos pusės. Šešta, bendruomenės tikslai turi būti ilgalaikiai, t.y. „nebaigiamai išsitęsti į begalybę.“¹⁰

Tačiau, svarbiausia pastebėti, jog, anot Volerto, lietuvių veikla išeivijoje turi būti visuotinė. Jis yra sakęs: „Ji (veikla – J.B.) privalo tapti gyvenimo dalimi, lygia su duonos parūpinimu sau ir šeimai, nes lietuviškumo žymė taip pat yra gyvenimo dalis“.¹¹ Iš tikrųjų, lietuviams, atsidūrusiems Vakaruose, teko įsisąmoninti, jog jų siekiai turi būti platesni nei gyvenant savoje „normalioje valstybinėje santvarkoje“. Savo valstybėje politika, kultūra, tautiškumo vystymas, pagaliau šalpa – sferos, kuriomis rūpinasi profesionalios institucijos. Kiek kitaip atsitiko su lietuviais išeiviais. Tam pasitarnavo bendruomenė, kurios rėmuose teko plėtoti išvardintas gyvenimo sferas. Vien paprasto narių telkimo į bendruomenę nepakako. Būtina veikiančios JAV LB augimą paspartinti, todėl raginama rengti „gerokai daugiau akcijos ir mažiau pasišnekėjimo“. LB nariai „turi būti gyvi ir laisvi žmonės. Gyvi energija ir patvarumu. Laisvi mintijime ir rankose.“¹² Tokiu būdu buvo išryškinta lietuvių bendruomenės svarba ir atsakomybė intensyvinant veiklą stiprinant gretas.

Ne tokia paprasta pasirodė buvusi LB veikla išeivijoje. Tautinis sąmoningumas ar solidarumas nebūtinai siejosi su išsilavinimu ar įsitikinimais. Kaip pastebi V. Volertas, „vargdienis darbininkas atidavęs Balfui dolerį ir vakarais dar po namus renkąs drabužius už jį vargingesniems, nelengvai išsiaiškina, kodėl vertesniu laikomas gydytojas ar advokatas, iš savojo už patarnavimą tiek imąs, kiek iš kitų. Ne tik tai: jei jo į duris pabeldžia žydų, masonų ar arabų rinkėjai, jiems be žodžio duoda auką, o lietuviškai dolerio prašančiam iškalba“.¹³ Todėl reiškiama viltis, jog bus siekiama visuomeninio teisingumo, kurio siekia visas Vakarų pasaulis, ir „nuoširdi pastarojo laikysena“ bendruomenės neliks nepastebėta bei taps vertinama kaip ir „asmens išsilavinimas“.

Aštuntojo dešimtmečio pradžioje buvo minimas JAV LB dvidešimtmetis. Tai buvo proga iš laiko perspektyvos vertinti pastarąjį lietuvių darinį. „Žlugus valstybei, tauta išlieka kiekviename jos individe, nors pavojus gerokai padidėja. Jį augina fizinis išsiblaškymas ir vidinės – daugiausia nervingumo – ydos. LB turėjo ir turi būti gydomoji jėga, besiremianti mūsų tikėjimo lietuviškumu.“¹⁴ Priskyręs LB reikšmingumą lietuvybės išeivijos išlaikymui, V. Volertas nepamiršta įvardinti ir neigiamybių. „Būtiną, gyvybę nešančią kritiką pas mus lydi ir laiką vagią, energiją bei pasitikėjimą žudą ginčai. Jie kyla ir dėl faktų nežinojimo, ir dėl vengimo juos žinoti.“¹⁵ Tokius beatodairiškai ginčus keliančius autorius prilygino statybininkui, kuris „metų metais ruošiąs medžiagą, bet niekada jos nepanaudojąs“. Kaip svarbiausi aštuntojo dešimtmečio LB darbai V. Volerto įvardijami lituanistinis jaunimo ir visuomenės auklėjimas, visuomeninė veikla ir kultūrinio gyvenimo organizavimas. Ypatingą dėmesį siūloma skirti lituanistiniam švietimui, kuris „nėra tik kalbos mokymas“. Akcentuojama, jog tai „tautinės gyvybės tąsa, gal kada būsianti reikalinga ar bent naudinga Lietuvai.“¹⁶

LB gretose buvo suburta aktyvi ir gausi lietuvių išeivijos dalis. V. Volertas pastebėjo, jog „pasiruošimas ir auklėjimasis baigėsi, būsimus eksperimentus pateisins ir derliaus vertės arba jo gausos didinimas, bet ne mokymasis.“¹⁷ Užfiksuotas naujas LB veiklos kokybiškumo etapas ir siūloma labiau įtraukti į darbą jaunimą. Čia atsiskleidžia V. Volerto novatoriškumas, kurį jis ragina įdiegti ir į bendruomenės organizaciją. Siūloma ieškoti „naujo kelio į lituanistinį švietimą“ – diegti naujus modernius svetimų kalbų metodus, ruošti naujas mokymo priemones, pertvarkyti programas.

Įpusėjant devintajam dešimtmečiui JAV LB pastebėtas nelinksmas faktas – lituanistinių mokyklų mokinių skaičiaus mažėjimas. Priežastis – tėvų nutautėjimas arba aplaidumas. Nors „pati LB vaikų neaugina ir mokyklų pripildyti negali“, V. Volertas pastebi, kad mokyklose „šiandien turi sėdėti LB kūrėjų ir jos puoselėtojų – VLIK’o, ALT’o, šaulių, skautų, ateitininkų veikėjų, laikraščių redaktorių ir bendradarbių –vaikaičiai, augę minėtų didelio garso žmonių sūnų ir dukterų namuose“.¹⁸  Žinodamas, kad lituanistinių mokyklų auklėtiniai yra būsimas LB pagrindas, autorius kviečia nepasiduoti rutinai ir ryžtingai veikti, peržiūrėti savo veiklos metodus. Visai kitokios nuotaikos LB lydėjo laukiant septintojo PLB seimo ir devintajam dešimtmečiui einant į pabaigą. Nors LB „aptirpo“, bet neišnyko, ir „pavojaus dingti dar bent šimtmečiui nėra“. Viltis – jauni lietuviai, įsijungiantys į LB, todėl dabar siūloma, „nesišokant tuojau ką nors dirbtinai naujovinti, o be ašarų ir nuogąstavimų leisti keisti, kai ateina laikas“.¹⁹

Siekiant Lietuvos laisvės

Greta LB kultūros ir švietimo darbų neturėtų likti nuošalyje politinė veikla. V. Volertas laiko nepamatuotais kai kurių lietuvių „kultūrininkų“ svarstymus, jog „kieno vardas buvo ar yra susietas su pasisakymais politiniais klausimais, tas laikomas suteptu ir menkesniu“. Toliau jis samprotavo, „kad išliktume gyvi ir sveiki, neturime nuvertinti politinių svarstymų, kurių tikslas yra kraštui laisvės atstatymas. Laisva šalis tautos gyvybei yra lygiai svarbi kaip kiti reikalai“.²⁰

Todėl neatsitiktinai Lietuvos laisvės siekimas įvardintas kaip svarbus V. Volerto rūpestis. 1951 m. lapkričio 18 d. Niujorke buvo paskelbtas JAV lietuvių solidarumo aktas, kuriame įrašytas siekis „pareigingai remti Lietuvos laisvinimo kovą ir lietuvių tautos gelbėjimo pastangas“.²¹ Šis dokumentas klojo pagrindus organizuojamai JAV LB ir rodė politinės veiklos neatmetimą.

Vėliau, 1958 m. rugpjūčio 28 d., jau vienijantis įvairių kraštų lietuvių bendruomenėms, panaši nuostata buvo užfiksuota PLB konstitucijoje. Ten, mintyse turint Lietuvių Chartos nuostatas, įrašyta: „Lietuvos valstybės nepriklausomybė yra tautinės lietuvių kultūros ugdymo ir išlikimo būtinoji sąlyga“.²² Todėl LB „nėra atleista nuo pareigos žvalgytis ir politinės veiklos pusėn. Ir ne tik, jei rytoj sušlubuotų VLIK’as ar ALT’as, jei Balfas taptų neefektyvus, šių institucijų darbo parėmimas būtų neišvengiama LB prievolė“.²³ Pripažindamas, „kad mūsų yra nedaug, kad visi visur esame reikalingi ir kad tautos sukurti kultūriniai turtai buvo pagrindinis ginklas kovoje už nepriklausomybės atgavimą bei jos išlaikymą“²⁴, jis vaizdžiai kultūrininką prilygina karių kuopai šioje kovoje. Čia turėtume bent iš dalies suvokti jo, kaip mokslo ir kultūros žmogaus, pasiaukojimą politiniam darbui. V. Volerto tikėjimas Lietuvos ateitimi tvirtas. Tai liudija įžvalgos, fiksuojamos straipsniuose. Štai pora jų: „Negalime niekam primesti, kad būtų ieškoma ko nors kito, kaip savarankiškai besitvarkančios Lietuvos laisvų Europos kraštų tarpe arba Jungtinių Europos valstybių šeimoje“²⁵ (1963) arba kita: „Ateis diena ir paskandins Lietuva graužiantį Rusijos primestą smurtą. Ne vien dėl mūsų tautos vertės, bet ir dėl Tobulos Tiesos. Tiesos data mums nėra atskleista. Bet vasario šešioliktoji liko gerai žinoma. Atsiradusi aukų dėka, inspiruota žmonių tautinio supratimo, remiama idealizmo su romantizmu, ji tvirtan vienetan suspietė, užgrūdino ir apšvietė kraštą“²⁶ (1985). Plečiantis SSRS ir JAV, Rytų ir Vakarų kultūriniams mainams šešto ir septinto dešimtmečio sandūroje lietuvių išeivijai iškilo bendradarbiavimo su okupuota tėvyne ir jos žmonėmis problema. Pagrindinės Lietuvos laisvinime dalyvaujančios organizacijos pasisakė tik už bendradarbiavimą privačioje plotmėje, o visa kita yra atmestina, nes kenktų Lietuvos Respublikos tęstinumui ir talkintų okupacijos įteisinimui²⁷. Šiuo klausimu savo požiūrį išreiškė ir V. Volertas: „Kai keli ekstremistai griebėsi propaguoti bendradarbiavimą su Lietuvos okupantu, kietai pakaltino politikus, kaip didžiausią kliūtį jų užsibrėžimuose, nors patys neapsižiūrėjo, kad jų siekiamas bendradarbiavimas būtų turėjęs daugiau politinės (ir tai neigiamos) negu kultūrinės reikšmės.“²⁸ Septintajame dešimtmetyje Lietuvos laisvinimo veikloje buvo siekiama vienyti visas lietuvių išeivijos politines organizacijas po VLIK’o vėliava arba net kurti visai naują junginį – Lietuvių vienybės sąjūdį.²⁹ Ta proga V. Volertas pateikė savo projektą. Anot jo, reformuojant lietuvių išeivijos politinį darbą ir siekiant jo vieningos vadovybės, VLIK’as „galėtų likti, gal net su dauguma tų pačių pajėgių žmonių, tačiau jį sudarytų ne politiniai susigrupavimai, bet PLB, asmenis išrenkant visuotiniu balsavimu arba Pasaulio lietuvių seimo metu. ALT priklausytų JAV LB, renkamai visuotinai arba JAV LB Tarybos.“³⁰ Siūlydamas naują Lietuvos laisvinimo Vakaruose modelį, V. Volertas tai grindė siekiu „ieškoti būdų atjaunėti, atgimti, kad pagrindiniam tikslui neleistume akyse užgesti“.³¹ Jis, pripažindamas, kad „VLIK’as ir ALT’as simbolizuoja spontanišką mūsų tautos pasipriešinimą okupacijai, privalo išlikti tol, kol okupacija tęsis“, pabrėžia, kad „perrikiuotini tik institucijų santykiai su visuomene (...) VLIK’as su ALT’a turi būti laikomi mūsų visų rankomis“.³² Nors Lietuvos laisvės siekiančios vieningos vadovybės ar vienintelės organizacijos taip ir nebuvo pasiekta, bet pasiektas pagrindinių politinių organizacijų darbų koordinavimas. V. Volertas pripažįsta: „Jei atsirastų sąjūdis, daugiau žadąs pavergtai Lietuvai ir išeivijai, kaip tikimės iš LB, ties juo privalėtume telkti savo dėmesį (...). Tačiau kol nėra geresnio pakaitalo, jai (LB – J.B.) turime skirti visuomenės rūpesčius“.³³ Didelio atgarsio Vakaruose sulaukė 1970 m. lapkričio 23 d. nesėkmingas lietuvio jūreivio Simo Kudirkos bandymas siekti laisvės. Jis, patekęs į JAV laivą, prašėsi politinio prieglobsčio, bet buvo sugrąžintas atgal. Lietuvių išeivija tokiu JAV pareigūnų elgesiu buvo pasipiktinusi ir pradėjo žygius išlaisvinti lietuvį iš sovietų kalėjimo. Buvo garsinama Lietuvos laisvės byla Vakaruose. V. Volertas, tuo metu JAV LB CV pirmininkas, reikšdamas griežtą protestą dėl tokio pareigūnų elgesio, 1971 m. kovo 30 d. su pareiškimu kreipėsi į JAV Valstybės sekretorių W. P. Rogersą. Jame išreiškiama tvirta pozicija ir teigiama, kad šis incidentas liudija, kad „iš vienos pusės, JAV nuolat kartoja savo atsisakymą pripažinti Estijos, Latvijos ir Lietuvos aneksiją, bet, iš kitos pusės, tyliai sutinka su Pabaltijo valstybių okupacija, net leisdama pagriebti lietuvį JAV teritoriniuose vandenyse“. Konstatavęs tokią dviprasmybę, LB pirmininkas lietuvių, JAV piliečių, vardu prašo „skubių diplomatinių pastangų Simui Kudirkai ir jo šeimai iš okupuotos Lietuvos išleisti...“³⁴ Palaikydamas Lietuvos laisvinimo darbo gyvastingumą, V. Volertas, pastebėjęs, kad „tarp ALT ir LB pasitaikančią bepriekaištinio bendradarbiavimo stoką kelia ne esminiai prieštaravimai, bet laikas, įvykiai, veiklos metodas ir žmogiškųjų silpnybių elementai“, primena JAV LB įsipareigojimą „kovoti dėl Lietuvos nepriklausomybės“.³⁵ LB, patyrusi susidūrimų su kitomis politinėmis organizacijomis (VLIK, ALT) kartėlį, reiškė įsitikinimą neatsisakyti Lietuvos laisvės siekimo veiklos. Po Antrojo pasaulinio karo pasaulyje tapo „užmaskuotas Lietuvos ir lietuvių vardas visai kartai“, todėl LB tenka „ne tik dėl Lietuvos padėties kalbėti, bet ir tautinę egzistenciją pabrėžti“. Negalima nesutikti su V. Volertu, kad „ilgai ignoruoto vardo sugrąžinimas į žmonių sąmonę nėra lengvas uždavinys“. Vienas tokių didžių renginių, padėjusių garsinti Lietuvos vardą pasaulyje, tapo 1984 metais Vatikane paminėtos 500-osios šv. Kazimiero mirties metinės. V. Volertas, kaip tvirtų įsitikinimų katalikas, buvo PLB komiteto šv. Kazimiero jubiliejui rengti pirmininkas, paminėjo, kad šios iškilmės Vatikane – „didelis garsas, pasiekęs okupuotą kraštą, sudarė paguodą tikintiesiems ir netikintiesiems, kad jie nėra nuo pasaulio visiškai atskirti“.³⁶

Ateities Lietuvos vizija

1987-aisiais, iki Lietuvos Atgimimo belikus vos metams, V. Volertas samprotavo: „Manau, kad mūsų, t.y. Lietuvos ir lietuvių tautos, ateitis priklausys kaip tik nuo tų atsitiktinumų, katastrofinių ar gerų ir pageidaujamų, liečiančių visą pasaulį, ypač JAV ir Sovietiją, iššauktų vidinių slėgimų, nebūtinai blogą lemiančių“. Pastebėjęs, kad LB įsijungimas į politinę veiklą paskatino aktyvumą tiek VLIK’o, tiek ALT’o laisvinimo darbuose, toliau brėžė lietuvių išeivijai ir visai tautai siekį – „Lietuvos nepriklausomybę, o ne kokią nors autonomiją Sovietijos ribose ar satelito pažabojimus. Jei nebūtų įmanomas visiškas tautinės valstybės savarankiškumas, geriau stengtis peršokti į Jungtinių Europos Valstybių ribas negu murgdytis rytinių slavų nepastovioje ir pavojingoje aplinkoje“.³⁷

V. Volerto publicistiniuose svarstymuose prasismelkia svyravimai dėl tautinės valstybės ateities, „nes ji gali virsti tik bendro intereso valstybe, kaip šiandien yra su JAV ir iš dalies su Anglija. O gal bus ideologinė, kaip SSRS... Gal feministų, gal maskulistų?“ Tačiau ten pat dar neišblėsusi viltis regėti Lietuvą kaip tautinę valstybę. „Jei ji bus, norime matyti kultūringą, tvarkingą, su kuria kaimynai skaitosi“.³⁸

Po 1990-ųjų, kai buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė, V. Volertas tęsė savo įvairialypę veiklą. Šįkart įžvalgus publicisto žvilgsnis krypo į laisvos Lietuvos Respublikos kūrimo procesą. Jis gilinosi į lietuvių išeivijos paskirtį, kaip pats įvardija, įvykus „staigmenai“ – Lietuvai atkovojus nepriklausomybę. Anot publicisto, išeivijai drauge su tautiečiais Tėvynėje tiktų svarstyti, „kaip būtų lengviausia, Lietuvai išsivadavus iš autoritarinio kelio, įprasti demokratinėje sistemoje ir įsisąmoninti, kad kiekviena tauta yra žmonių bendruomenės narė, savitai gyvenanti ir kurianti, kad kiekvienas žmogus turi ne tik pareigas, bet ir asmens teises, taip pat ir teisę sočiai gyventi?“³⁹ Praslinkus bemaž penkeriems metams ir nepasiteisinus lūkesčiams, jog „Lietuva vikriai šoktels į priekį, pralenks savo kaimynus ir atsidurs Vakarų Europos globoje“, ėmus ryškėti kai kurioms ydoms pertvarkant ūkį, V. Volertas tyrė ir rizikingai klausė, ar demokratija tinka mažai tautai. Tuomet priėjo prie išvados, kad „lietuvių mažą tautą demokratijos drugys sukrėtė labai staigiai. Visi piliečiai šokosi valdžią grobstyti, visi piliečiai susipolitikavo. Neliko energijos ir išminties darbui, kūrybai“.⁴⁰ Todėl siūlytina išeitis – paieškoti tautoje daugiau dirbančiųjų ir kuriančiųjų, kurie, pasinaudoję rinkimų demokratija, atvestų į Lietuvą tinkamą Seimą, Prezidentą. Tiktai atsisakius „oficialaus egoizmo“ ir tampant šalimi, kurioje „mažiau komercinio pelno, daugiau idealizmo“, V. Volerto įsitikinimu, „neturėtų baigtis mūsų valstybės ir tautos istorija“.⁴¹ Tikėdamas lietuvių tautos pajėgomis ir išsakydamas gilias įžvalgas, jis prognozavo ir vylėsi: „Lietuvai reikia tvarkos ir protingos administracijos. Tik tokia Lietuva ves į santaiką. Esame tikri, kad Lietuvoje proto užtenka., tik šiuo metu jis yra sukrėstas sunkių gyvenimo smūgių“.⁴²

Apmąstydamas Lietuvos Katalikų Bažnyčios ateitį laisvoje Lietuvoje, V. Volertas pripažįsta, kad tiek Bažnyčia, tiek jos nariai neturėtų atsilikti nuo Vakarų standartų, tačiau iškart primena, jog „Vakarų standartais laikome tik tai, kas yra susiję su atsakomybe ir dora“ ir paaiškina, jog tikintis žmogus „nei vagystės, nei abortų, nei svetimmoterystės kol kas atskiromis laisvėmis nelaiko.“⁴³ Be to, iškeliama pasauliečių gilinimosi į teologiją būtinybė, o tai prisidėtų prie tobulesnės dvasininkų ir tikinčiųjų pasauliečių sandoros, nusakančios, „ar Lietuvoje turėsime matomo ar užslėpto Dievo visuomenę.“⁴⁴ Pagaliau tai sąlygotų tikinčiųjų intelektualų gretų plėtimąsi. Kita vertus, kaip prognozavo autorius, Lietuvos visuomenėje, viešpataujant liberalioms nuostatoms, „šiltėtų“ lietuvių liberalų požiūris į tikinčiuosius.

Vytautas Pranas Volertas, būdamas plačios erudicijos žmogus, paliko ženklius darbus įvairiose srityse. Jis reiškėsi kaip inžinierius, Lietuvos rašytojų sąjungos narys, publicistas, prozininkas, vertėjas, visuomenininkas, bet svarbiausia, buvo patriotas, lietuvis ir katalikas. Pasisakydamas už pagrindinių Lietuvos laisvinime Vakaruose dalyvaujančių išeivių politinių organizacijų vienybę ir palaikydamas šios veiklos gyvastingumą, aktyviai pats reiškėsi politinėje veikloje, garsino Lietuvą. Jo vizijose Lietuva regima kaip savarankiškai besitvarkanti tarp laisvų Europos kraštų valstybė, kurioje klesti „matomo Dievo“ visuomenė.

Redakcijos prierašas. Vytautas Pranas Volertas buvo ilgametis „XXI amžiaus“ prenumeratorius, rašęs laikraščiui politiniais ir visuomeniniais Lietuvos klausimais.

¹ V. Volertas. Angelams vedant, velniams painiojant, Kaunas, 1995, p. 8, 10.

² L. Peleckis-Kaktavičius, Laikas buvo ir yra žiaurus draugas (pokalbis su V. Volertu), Varpai, 2008, nr. 23, p. 230, p. 196.

³ JAV lietuviai. Biografijų žinynas, Vilnius, 2002, II tomas, p. 508–509.

⁴ L. Peleckis-Kaktavičius, Laikas buvo ir yra žiaurus draugas (pokalbis su V. Volertu), Varpai, 2008, nr. 23, p. 199.

⁵ Pasaulio lietuvių bendruomenė. Sud. V. Stravinskienė, Vilnius, 2004, p. 217.

⁶ V. Volertas. Bendruomenės mėnesio mintimis, Pasaulio lietuvis, 1965, nr. 17, p. 271.

⁷ „Draugui“ – 100. Už tikėjimą ir lietuvybę. Sud. M. Bareikaitė-Remienė, Vilnius, 2009, p. 393.

⁸ Lietuva ir VLIK’as, red. A. V. Rinkūnas, Chicago, 1984, p. 130.

⁹ V. Volertas, Mūsų svarbiausieji rūpesčiai, Aidai, 1959, nr. 2, p. 93.

¹⁰ V. Volertas, Veikla ir bendruomenė, Aidai, 1959, nr. 9, p. 369–374.

¹¹ Ibid.

¹² Ibid.

¹³ V. Volertas, Paprastas žmogus mūsų veikloje, Aidai, 1960, nr. 3, p. 135.

¹⁴ V. Volertas, JAV LB dvidešimtmetį išlydėjus, Aidai, 1972, nr. 1/2, p. 1–3.

¹⁵ Ibid.

¹⁶ V. Volertas, Vienerių metų rėmai, Aidai, 1981, nr. 1, p. 47–48.

¹⁷ V. Volertas, JAV LB sukaktis ir ateitis, Aidai, 1982, nr. 5, p. 153–155.

¹⁸ V. Volertas, JAV lietuvių bendruomenės veikiausias laikotarpis, Aidai, 1983, nr. 2, p. 141–144.

¹⁹ V. Volertas, Žvilgsnis į lietuvių bendruomenės ateitį PLB seimo išvakarėse, Pasaulio lietuvis, 1988, nr. 5, p. 8.

²⁰ V. Volertas, Veikla ir bendruomenė, Aidai, 1959, nr. 9, p. 369–374.

²¹ B. Nainys, Lietuvai ir lietuvybei, Chicago, 2001, p. 77.

²² J. Banionis, Lietuvos laisvinimas Vakaruose 1940–1975, Vilnius, 2010, p. 200.

²³ V. Volertas, Veikla ir bendruomenė, Aidai, 1959, nr. 9, p. 369–374.

²⁴ V. Volertas, Vertinimai ir pabarimai, Tėvynės sargas, 1959, nr. 2–3, p. 165.

²⁵ V. Volertas, Vieninga politinio darbo vadovybė, Į Laisvę, 1963, nr. 31, p. 34.

²⁶ V. Volertas, Ateis diena, Karys, 1985, nr. 2, p. 50.

²⁷ J. Banionis, Lietuvos laisvinimas Vakaruose 1940–1975, Vilnius, 2010, p. 270.

²⁸ V. Volertas, Veikla ir bendruomenė, Aidai, 1959, nr. 9, p. 369–374.

²⁹ J. Banionis, Lietuvos laisvinimas Vakaruose 1940–1975, Vilnius, 2010, p. 227.

³⁰ V. Volertas, Vieninga politinio darbo vadovybė, Į Laisvę, 1963, nr. 31, p. 36.

³¹ V. Volertas, Reikalingas Pasaulio lietuvių Seimo žodis, Į Laisvę, 1963, nr. 32, p. 50.

³² Ibid., p. 49.

³³ V. Volertas, JAV lietuvių bendruomenės veikiausias laikotarpis, Aidai, 1983, nr. 2, p. 141.

³⁴ Kietai klausiama... Todėl išsamiai atsakoma, Akiračiai, 1971, nr. 7, p. 1, 3.

³⁵ V. Volertas, Lietuvių bendruomenė Lietuvos laisvinimo darbe, Į Laisvę, 1971, nr. 52, p. 26, 28.

³⁶ V. Volertas, Panašaus įvykio nėra buvę. Šv. Kazimiero iškilmės Romoje, Aidai, 1984, nr. 2, p. 65–71.

³⁷ V. Volertas, Prielaidos ir tikrovė, Aidai, 1987, nr. 4, p. 265–267.

³⁸ V. Volertas, Klausimai sau ir patiems, Į Laisvę, 1987, nr. 100, p. 36.

³⁹ V Volertas, Brangioji Tėvynė aukai, geroji Tėvynė naudai. Draugas, 1991, spalio 19, p.3.

⁴⁰ V. Volertas, Ar demokratija tinka mažai lietuvių tautai? Draugas, 1994, spalio 1, p.3.

⁴¹ V. Volertas, Mūsų Lietuva, o mūsų valstybė?, Draugas, 1993, kovo 23, p.3.

⁴² V. Volertas, Lietuvos demokratijos kryptis. Draugas, 1995, lapkričio 1, p.3.

⁴³ V. Volertas, Užslėpto Dievo liberalizmas. Į Laisvę, 1991, nr.112, p.52.

⁴⁴ V. Volertas, Užslėpto Dievo liberalizmas. Į Laisvę, 1991, nr.112, p.53.

© 2014 „XXI amžius“