Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Laikas
Lietuva
Ora et labora
Pasaulis
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Kunigas, švietėjas, lietuvybės skatintojas

Kan. Juozapo Rimkevičiaus
(1838 10 09–1864 06–1918 01 25) 175-osioms gimimo metinėms

Algirdas Butkevičius

Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios šventoriuje stovi pilko granito paminklas, primenantis, kad čia palaidoti kunigai Juozapas ir Kazimieras Rimkevičiai. Tai – ne tik Bažnyčiai, bet ir Biržų krašto žmonių švietimui bei lietuvybei nusipelnę kunigai. Abu giminaičiai: Juozapui Dionyzui (antrą jo vardą nurodo apie Rimkevičių giminę studiją parengęs kraštotyrininkas Jonas Ribačiauskas) Rimkevičiui Kazimieras yra tėvo pusbrolio sūnus. Ant Juozapo Rimkevičiaus kapą dengiančios tamsios granito plokštės iškalti žodžiai: „Kunigas kanauninkas Juozapas Rimkevičius (1838–1918), Biržuose klebonavęs 51 metus... Mano numylėtą parapiją prašau laikykitės švento katalikų tikėjimo, gyvenkite meilėje ir vienybėje, o manęs nepamirškite savo maldose...“ (iš testamento).

1867 metais Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus paskirtas Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonu Juozapas Rimkevičius čia gyveno iki pat mirties – 1918 metų sausio 25 dienos, daug metų buvo Biržų dekanato dekanas. Priėmęs naują bažnyčios pastatą be jokio inventoriaus beveik per 51 metus ją įrengė, sutvarkė ir išpuošė taip, kad ji tapo viena iš gražiausių bažnyčių Lietuvoje.

Tik atvykęs į Biržus, 1868 metais bažnyčioje įamžino mirusio fundatoriaus grafo Jono Tiškevičiaus atminimą, įrengdamas atminimo lentą lietuviškai ir lotyniškai, ignoruodamas tais laikais proteguojamas rusų ir lenkų kalbas. Visus jo, kaip sumanaus ir rūpestingo bažnyčios administratoriaus, atliktus darbus išvardinti būtų nelengva, nes tų darbų sąrašas bažnytinių inventorių prierašuose užima dešimt didelio formato puslapių. 1872 metais buvo įtaisytos stacijos, po metų, nors gubernatorius to daryti neleido, mūro tvora apjuostas šventorius, 1876 metais pastatytas didysis altorius, po metų – šoniniai altoriai, 1883 metais didįjį altorių papuošė evangelistų skulptūros, prie pilioriaus atsirado sakykla, 1890 metais nulietas naujas varpas, 1893 metais bažnyčios asla išgrįsta plytomis, 1901 metais sumontuoti pirmieji vargonai, 1905–1906 metais perdažytos bažnyčios sienos viduje ir iš lauko. 1905 metais buvo restauruota dar 1811 metais statyta senųjų (Muravankos) kapinių koplyčia (nugriauta sovietiniais metais, rodos, praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje, šiandien galėjusi būti vertingu medinės architektūros paminklu), 1910 metais iškilmingai atidarytos ir pašventintos naujos Biržų kapinės. Kanauninko pastangomis buvo atnaujinti beveik visi parapijos trobesiai, parėmus grafui Tiškevičiui, 1893–1895 metais pastatyti namai vargonininkui ir zakristijonui, senelių prieglaudos namai. O pats gyveno kukliai retkarčiais paremontuojamoje klebonijoje, su vikaru turėjo po du kambarius.

Kuomet 1901 metais Žemaičių vyskupas Mečislovas Paliulionis paskyrė J. Rimkevičių garbės kanauninku, jam buvo siūloma aukštesnė vieta, tačiau jis nesutikęs iškeliauti iš Biržų. Pamoksle sakęs: „Aš nebenoriu aukštesnės vietos. Pamilau jus ir prie jūsų, parapijiečiai, noriu savo kaulus paguldyti“.

J. Rimkevičiaus kelio pradžia – Anykščių krašto Svėdasų parapijos Sliepšiškio kaimo valstiečio Liudviko Rimkevičiaus šeimoje. Gimė 1838 metų spalio 9 dieną. Tikriausiai mokėsi rusiškoje pradžios mokykloje Svėdasuose. Studijavo Žemaičių kunigų seminarijoje Varniuose. 1864 metų vasarą buvo įšventintas kunigu. Tarnavo Kauno katedroje, o vėliau – Balnininkų parapijos vikaru. Iš ten atvyko į Biržus.

1943–1944 metais Biržuose dirbęs kraštotyrininkas ir poetas kun. Antanas Valantinas, minint 25-ąsias kan. J. Rimkevičiaus mirties metines, parengė biografinę studiją, kurią žymiai vėliau (1999) savo sūnėno, Jono Valantino, padedamas, pavadinęs „Didysis Biržų visuomenininkas J. Rimkus-Rimkevičius“, išleido gyvendamas Vadaktuose. Joje rašoma, kad kan. J. Rimkevičius buvęs tikras kunigo idealas. Jį pažinoję kunigai kanauninką prisimindavo kaip bažnyčios žmogų. Jo klausykla visada būdavo apgulta žmonių. Eidami į atlaidus kitų parapijų žmonės šnekėdavę: „Eisiu išpažinties pas Biržų kanauninką“. Jis buvęs iškalbingas pamokslininkas. Pasakojama, kad neretai žmonės per kanauninko pamokslus verkdavę. Atlikdamas metinį parapijos lankymą, neaplenkdavo nė vienos, net mažiausios grytelės. Apsilankęs leisdavo žmonėms pasipasakoti visas savo bėdas ar džiaugsmus, kiekvienam surasdavo gerą, padrąsinantį ar paguodžiantį žodį. Pasirūpino, kad iš mirusio grafo Mykolo Tiškevičiaus palikimo bažnyčios šventoriuje būtų dalinami vargšams pinigai.

Labai mėgęs giesmes ir dainas. Turėjo gražų balsą. Būdamas suėjimuose, visada prašydavęs žmonių, kad dainuotų ir pats dainuodavęs, kartais net važiuodamas. Kun. A. Valantinas prisimena vieno žmogaus, kuriam teko kanauninką pavežti nuo ligonio, pasakojimą. Buvęs gražus oras. Žmogus norėjęs paraginti arklius, kad greičiau pasiektų Biržus, bet kanauninkas sulaikęs: „Neragink! Juk taip gera važiuoti. Geriau padainuokim „Gegutėla, graži ponia“ ir pats užvedė. Taip bedainuodami parvažiavę palengvėle. „Kada grįždavo į savo tėviškę, – rašo kun. A. Valantinas, – tai, langą atsidaręs, klausydavosi grįžtančių iš lauko šienpjovių dainų ir sakydavo saviesiems (turėjo brolius Augustiną Benediktą bei Joną, seseris Grasildą ir Marijoną): „Ak, kaip gražu! Kokios puikios lietuviškos dainos!“ Reikalaudavo, kad parapijiečiai gražiai giedotų. Jo rūpesčiu Biržuose buvo suburtas pirmasis bažnyčios choras. Negalėdavęs pakęsti, jei būdavo prastai giedama. Pasakojama, kad kartą, per gegužines pamaldas girdėdamas nedarnų giedojimą, neteko kantrybės ir, atsisukęs į žmones, pasibarė: „Jei giedate, tai giedokit kaip reikia, o ne bliaukit“.

Buvo diplomatas, sugebėjęs sugyventi su rusų valdžia. Žinodamas valdininkų silpnybes, mokėjo prie jų prisitaikyti, kad iš to būtų naudos Bažnyčiai ir parapijiečiams. Tos diplomatijos mokė ir savo vikarus, nors rusų valdininkams nenuolaidžiavo. 1888 metais pašventino be carinės valdžios leidimo pastatytą naują koplyčią Geidžiūnuose ir už tai buvo nubaustas pinigine bauda. Turėjo ir daugiau konfliktų su carinės Rusijos valdžia dėl rusiškų mokyklų reikalų. Spaudos draudimo metais platino lietuviškas knygas. Klebonijoje buvo laukiamas svečias žymiausias mūsų krašto knygnešys Jurgis Bielinis. Visada J. Rimkevičiui rūpėjo naujų mokyklų steigimas. „Prikalbėjo grafą Alfredą Tiškevičių įsteigti mokyklą Astrave, – rašo A. Valantinas. – Šventindamas ją, labai džiaugėsi krašto kultūros kilimu ir susijaudinęs dėkojęs jos steigėjams“. Nuo pat „Saulės“ draugijos įkūrimo 1906 metais buvo jos narys. Jam pritariant rusiškoje keturklasėje mokykloje buvo įvestos lietuvių kalbos pamokos, kuriose gimtosios kalbos veltui mokė evangelikų reformatų kunigas Povilas Jakubėnas. Kan. Juozapas Rimkevičius laikomas pirmuoju katalikų dvasininku Biržų krašte, sušvelninusiu įtampą tarp katalikų ir reformatų, visada palaikiusiu gerus santykius su Povilu Jakubėnu (o evangelikų reformatų giesmyno sudarytojo, poeto ir vertėjo Stanislovo Dagilio giminaitė Zonė Jevaltienė prieš daugelį metų man yra pasakojusi, kad jos dėdė S. Dagilis kan. J. Rimkevičiui buvo atidavęs saugoti net savo testamentą – A.B.).

Kanauninką mylėjo ir gerbė ne tik katalikai, bet ir kitos religinės bendruomenės – evangelikai reformatai ir evangelikai liuteronai, o gausi žydų bendruomenė jį vadino „šventuoju tėvu“. 1914 metų birželio 24 dieną paminėtas jo kunigystės penkiasdešimtmetis tapo gražia visų biržiečių švente. Apie ją rašoma 29-ajame tų metų katalikiško žurnalo „Vienybė“ numeryje. Prie maždaug 300 biržiečių procesijos prisidėjo 200 iš Nemunėlio Radviliškio atkeliavusių žmonių. Informacijoje „Biržų kun. kan. J. Rimkevičiaus jubiliejus“ rašoma: „Bažnyčia tapo išpuošta kuo puikiausiai: vainikų vainikai viduje ir iš oro; altorius paskendęs žalumynuose ir žydinčių rožių bei lelijų kvape, kelias į kleboniją (apie 200 sieksnių) buvo išpintas vainikais ir berželiais nustatytas“. Pasakyti trys pamokslai: bažnyčioje kunigo Ladygos lenkiškas ir kanauninko Povilo Januševičiaus „jausmingas lietuviškas,“ o po Sumos Panevėžio dekanas Juozapas Stakauskas sakė ilgą gražų pamokslą šventoriuje. Iškilminguose pietuose dalyvavo apie 80 svečių, iš jų – daugiau kaip 30 kunigų. Tarp jų buvo ir iš Rygos atvykęs Juozas Tumas-Vaižgantas. Jis pasakė jubiliatui skirtą gražų pamokslą. Pasakojimas apie Juozapo Rimkevičiaus kunigystės penkiasdešimtmečio jubiliejų baigiamas žodžiais: „Gerbiamasis jubiliatas Biržų parapijoje išbuvo 47 metus. Iš tikrųjų reikia stebėties, kaip jis tiek metų ramiai išgyveno ir buvo visų mylimas tokioje mišrioje parapijoje. Užtat nestebėtina, kad šią iškilmingą jam dieną kuo kas galėdamas stengėsi prisidėti ton iškilmėn ir padidinti jo džiaugsmą“.

Keleri paskutinieji gyvenimo metai nepašykštėjo kan. Juozapui Rimkevičiui rūpesčių ir skausmo. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą Astravo dvaro administracija norėjo paimti savo žinion parapijos valdomą sklypą, kuriame vėliau, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, buvo pastatytas Nepriklausomybės paminklas, o šiandien yra sovietinių karių kapinės. Kanauninkas parapijiečiams pasakęs: „Jei atiduosite tą sklypą geruoju, tai kur arklius pastatysite, suvažiavę į bažnyčią“. Sklypas liko parapijos žinioje. Skausmingas jam buvo ir Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiams okupavus Lietuvą bažnyčios varpų paėmimas. Žmonės pasakojo, kad, išvežant varpus, kanauninkas atėjęs, juos pabučiavęs ir pasakęs: „Maniau, kad jūs dar skambinsite už mano vėlę, bet dabar jau matau, kad man niekas nebepaskambins“. Po šių žodžių įėjęs bažnyčion, atsisėdęs ir, veidą suėmęs rankomis, graudžiai verkęs. Kuomet vokiečiai ketino bažnyčią paversti ligonine, kanauninkas juos pasitikęs bažnyčios tarpduryje ir sušukęs: „Teįeisite tik per kraują. Kitaip neatiduosiu jums bažnyčios“. Vokiečiai nusileidę.

Senatvėje netekęs sveikatos, kasdien silpdamas, buvo priverstas atsisėsti į invalido vežimėlį. 1917 metų birželio 17 dieną pasakė parapijiečiams atsisveikinimo pamokslą, o po trijų dienų aukojo paskutines šv. Mišias. Mirė garbės kanauninkas Juozapas Rimkevičius 1918 metų sausio 25 dieną. Palaidotas pusę amžiaus puoselėtos Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios šventoriuje. Po metų šalia jo atgulė jo giminaitis, Biržų parapijos klebonas, vienas iš Biržų gimnazijos steigėjų Kazimieras Rimkevičius (1878–1919). Nepriklausomoje Lietuvoje viena Biržų gatvių pavadinta kanauninko Juozapo Rimkevičiaus vardu. Sovietinės okupacijos metais tos gatvės pavadinimas pakeistas į Ligoninės gatvės pavadinimą.

© 2014 „XXI amžius“