Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Laikas
Lietuva
Ora et labora
Pasaulis
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Pajusti Dievo artumą

Prisimenant popiežiaus Pranciškaus kalėdines mintis

Mindaugas BUIKA

Popiežius Pranciškus bučiuoja į prakartėlę paguldyto Kūdikėlio Jėzaus atvaizdą per Kalėdų Nakties pamaldas

Kalėdinis palaiminimas „Urbi et Orbi“ („Miestui ir pasauliui“)

Šventasis Tėvas, prieš Kalėdas apsilankęs Romos „Bambino Gesu“ vaikų ligoninėje, susitiko su mažaisiais pacientais

Maldos už taiką galia

Kasmetinių pasaulio krikščionims svarbiausių švenčių – Šv. Kalėdų – akivaizdoje vargingoje Betliejaus prakartėlėje užgimusio Kūdikio Jėzaus atvaizdas paskatino popiežių Pranciškų vėl sutelkti ganytojišką žvilgsnį į sudėtingiausias dabarties dvasines, socialines ir politines problemas, nuolat kankinančias žmoniją, ieškančią teisingumo, vilties, Viešpaties gerumo ir gailestingumo. Gruodžio 25 dieną Šventasis Tėvas, pirmąkart Romoje šventęs Kalėdas kaip Katalikų Bažnyčios vadovas, tradiciniame kreipimesi „Urbi et orbi“ („Miestui ir pasauliui“) ragino pajusti didįjį žmogiškąją prigimtį priėmusio Dievo gerumą ir švelnumą kiekvieno širdyje, nes Viešpaties „prisilietimas niekada nesužeidžia, bet duoda ramybę ir jėgų“. O jų tikrai reikia, nes „žiūrėdami į Kūdikį prakartėlėje, galvojame apie karuose ir konfliktuose kenčiančius vaikus, senus žmones, skriaudžiamas moteris, ligonius“, – kalbėjo popiežius Pranciškus šventinį rytą į Šv. Petro aikštę susirinkusiai ypač gausiai 15 tūkstančių piligrimų miniai. Jo pasisakymą tiesiogiai transliavo beveik šimtas televizijos kanalų, todėl šis kreipimasis faktiškai pasiekė visus planetos kampelius.

Nurodydamas skaudžiausias konfliktines pasaulio zonas, Šventasis Tėvas pirmiausia priminė jau trečius metus Sirijoje vykstantį pilietinį konfliktą, pareikalavusį apie 130 tūkstančių, daugiausia civilių gyventojų, aukų ir kelių milijonų ypač sunkiomis sąlygomis gyvenančių pabėgėlių. Paminėjęs, kad tose brolžudiškose kovose dabar vyrauja ne racionalūs siekiai, bet tiesiog neapykanta ir kerštas, ir kad tas pilietinis konfliktas trikdo stabilumą visame strategiškai svarbiame Artimųjų Rytų regione, Popiežius kvietė melsti Viešpatį, kad „apsaugotų mylimą sirų tautą nuo naujų kančių“, kad kovose dalyvaujančios pusės nutrauktų smurtą prieš taikius žmones ir užtikrintų pastovų humanitarinės pagalbos jiems teikimą. Sakydamas, jog matėme, kokia galinga yra malda, Šventasis Tėvas priminė jo veiksmingą maldos ir pasninko visoje Katalikų Bažnyčioje iniciatyvą, kai praėjusį rudenį po Sirijos režimo įvykdyto cheminio ginklo panaudojimo buvo iškilusi reali globalinio incidento grėsmė su sunkiai nusakomomis pasekmėmis regionui ir visam pasauliui. Taikdariškomis popiežiaus Pranciškaus ir tarptautinės bendrijos pastangomis tos grėsmės pavyko išvengti ir jau susitarta dėl cheminio ginklo pašalinimo iš Sirijos. „Ir šiandien esu laimingas, kad į šį mūsų taikos maldavimą įsijungė ir kitų religijų išpažinėjai“, – džiaugėsi Šventasis Tėvas, kad tą jo iniciatyvą palaikė ir Artimųjų Rytų musulmonų dvasininkai, pakvietę melstis islamo išpažinėjus už taiką regione. „Niekada nepraraskime drąsos melstis! Išdrįskite sakyti: Viešpatie, suteik taiką Sirijai ir visam pasauliui“, – ragino Popiežius.

Dėmesys kenčiantiems regionams

Kalėdiniame kreipimesi Popiežius pabrėžė poreikį trokštamos taikos Kūdikio Jėzaus gimtajai Šventajai Žemei – Izraeliui ir Palestinai. Čia Šventasis Tėvas rengiasi apsilankyti gegužės pabaigoje ir ten susitikti su atvyksiančiu Konstantinopolio stačiatikių patriarchu Baltramiejumi. Taip bus prasmingai paminėtos istoriškai ir ekumeniškai svarbaus 1964 metais Jeruzalėje įvykusio popiežiaus Pauliaus VI ir Konstantinopolio patriarcho Atenagoro 50-osios pirmojo susitikimo metinės. „Viešpatie, laimink Žemę, kurią pasirinkai atėjimui į pasaulį, ir suteik palankų rezultatą izraeliečių ir palestiniečių taikos deryboms“, – meldė popiežius Pranciškus, kuris pats 2013 metais audiencijoje priėmė Vatikane apsilankiusius Izraelio ir Palestinos arabų vadovus, linkėdamas neapleisti taikos reikalų. Jis maldoje prašė Dievo užgydyti sunkaus pilietinio konflikto žaizdas kaimyniniam Irakui, kuriame iki šiol nesiliauja teroristiniai išpuoliai, dėl kurių kenčia ir vietos krikščionys. Štai kaip tik Šv. Kalėdų dieną šios šalies sostinėje Bagdade buvo detonuotas sprogmenų prikrautas automobilis prie Šv. Jono bažnyčios, kur vyko šventinės pamaldos. Nors vėliau buvo pranešta, kad išpuolio, pareikalavusio 20 žmonių gyvybių, taikinys buvo ne pati šventovė, bet šalimais esanti turgavietė, bet smurto esmė juk nesikeičia!

Kitas susirūpinimo kupinas Šventojo Tėvo žvilgsnis pareiškime „Urbi et orbi“ buvo nukreiptas į dėl įvairių nelaimių, bet pirmiausia karinių konfliktų kenčiantį Afrikos žemyną. „Padovanok, brangus Kūdiki, taiką dažnai užmirštamai ir nepastebimai Centrinės Afrikos Respublikai“, – meldė popiežius Pranciškus, paminėdamas šią neturtingą dykumų valstybę, kurioje atsinaujinę kruvini gentiniai ir tarptautiniai konfliktai sąlygojo ir užsienio (buvusios kolonijinės metropolijos Prancūzijos) karinį įsikišimą. Popiežius priminė, kad šioje šalyje daugybė žmonių tiesiog badauja – neturi maisto, vandens ir kitų gyvenimui būtiniausių dalykų. Jis nurodė ir naujausią Afrikos valstybę – Pietų Sudaną, kurios susikūrimas buvo paskatinęs viltį, kad pagaliau įsitvirtins taika šiame daug naftos ir kitų gamtinių resursų turinčiame krašte. Bet pastaraisiais mėnesiais iškilę gentiniai nesutarimai vėl sukėlė naujas kovas, kurių metu buvo daug smurto aukų ir iškilo grėsmė jaunos valstybės egzistavimui. Žinant, kad kiekvienas panašus konfliktas dažnai įtraukia kaimynines šalis, nes valstybinės sienos, dirbtinai nubrėžtos buvusių kolonizatorių, padalija tų pačių etninių grupių gyventojus, yra visiškai pateisintina, kad siekiant apsaugoti Pietų Sudano vientisumą nuo dar vieno regioninio konflikto, dabar čia nuspręsta stiprinti tarptautinį Jungtinių Tautų Organizacijos taikdarių kontingentą. Savo maldose Taikos Kunigaikščiui popiežius Pranciškus paminėjo musulmonų ir krikščionių regioninių nesutarimų draskomą didžiausią Afrikos valstybę Nigeriją bei Kongo Demokratinę Respubliką, į kurios rytuose vykstančias pilietines kovas įsivėlė ir kaimyninės šalys. Šventasis Tėvas meldė taikos Afrikos Kyšulio regionui, tapusiam radikalaus islamizmo politinės ideologijos epicentru. Štai šiemet Somalio islamistinė vyriausybė pirmą kartą per visą permainingą šalies istoriją paskelbė draudžianti vietos krikščionių mažumai švęsti Šv. Kalėdas, nepaiydama tarptautinės bendruomenės protestų dėl tokio įžūlaus religijos laisvės pažeidimo.

Išsivaduoti iš blogio tamsos

Melsdamas įsikūnijusį Dievą saugoti ir gelbėti dėl tarptautinės bendrijos ekologinio aplaidumo sąlygotos klimato kaitos labai padažnėjusių stichinių nelaimių aukas, popiežius Pranciškus atskirai paminėjo katalikiškiausią Azijoje filipiniečių tautą, neseniai nukentėjusią nuo baisaus taifūno, nusinešusio beveik 8 tūkstančius žmonių gyvybių ir daugiau kaip 4 milijonus gyventojų padariusio benamiais pabėgėliais. Šventojo Tėvo nurodymu apaštalinis nuncijus Filipinuose liturgines Šv. Kalėdų apeigas atliko pabėgėlių palapinėse, patvirtindamas nepaliaujamą Bažnyčios solidarumą su kenčiančiais. „Betliejaus Kūdiki, palieski širdis tų, kurie, įsitraukę į prekybą žmonėmis, dažnai ir vaikais, kad jie suvoktų šio nusikaltimo žmoniškumui sunkumą“, – toliau kreipimesi „Urbi et orbi“ meldė Popiežius. Jis prašė Viešpaties meiliai pažvelgti į tuos kenčiančius vaikus, kurie pagrobiami, žalojami ar apgaulingais pažadais įtraukiami į organizuoto nusikalstamumo gaujas ar verčiami tapti teroristinių grupių nariais. Šventasis Tėvas meldėsi ir už oraus gyvenimo trokštančius migrantus, kurie dažnai nesulaukia reikiamo svetingumo bei pagalbos. Nemažai nelegalių migrantų ir pabėgėlių žūsta jūroje, bandydami primityviais laiveliais pasiekti Vakarų šalių krantus, kaip prie Italijai priklausančios Lampedūzos salos, kurią popiežius Pranciškus aplankė per pirmąjį savo apaštalinį vizitą už Romos miesto, pabrėždamas ganytojišką artumą kenčiantiems svetimšaliams.

Gruodžio 24-ąją perpildytoje Šv. Petro bazilikoje aukodamas Kalėdų Nakties (Bernelių) šv. Mišias, sakytoje homilijoje Šventasis Tėvas iškėlė socialinio teisingumo akcentą, nurodydamas, jog būtent paprasti Betliejaus piemenys buvo pirmieji, priėmę Jėzaus Gimimo žinią, kadangi Viešpačiui jie buvo pirmieji, nes žmonėms buvo paskutinieji, atstumtieji. Tai – nuolatinis priminimas tamsos ir šviesos – blogio ir gėrio – kovoje viso pasaulio ir kiekvieno mūsų asmeninio gyvenimo istorijoje, kad prioritetas turi būti teikiamas rūpinimuisi vargšams, kaip tai daro pats Dievas. „Jei mylime Dievą ir tuos brolius, tai keliaujame per gyvenimą šviesoje, bet jeigu mūsų širdys bus uždarytos, jeigu mus valdys puikybė, apgaulė, savanaudiškumas, tuomet mus apgaubs tamsa“, – perspėjo Šventasis Tėvas. Jis pabrėžė homilijoje, kad Aukščiausiasis, įsikūnydamas Kūdikyje, atėjo į žemiškąją istoriją mūsų išvaduoti iš sutemų ir padovanoti šviesą. Jis ir toliau visuomet keliauja su mumis, parodydamas tikrąją gyvenimo ir istorijos prasmę tarnaujant kitiems. Kokia turi būti faktinė tarnystė valdžios struktūrų lygmenyje, popiežius Pranciškus priminė paskutinio Advento sekmadienio, gruodžio 22 dienos, „Viešpaties Angelas“ maldos katechezėje.

Dėmesys šeimai ir vaikams

Pastebėjęs tarp į Šv. Petro aikštę susirinkusių tikinčiųjų iškeltą plakatą su užrašu „Vargšai negali laukti“, jis ypač atkreipė dėmesį į savo būsto neturinčių šeimų problemą, palygindamas ją su nelengvų išbandymų kupinu Šventosios Šeimos likimu. Juk Jėzus gimė priverstinėje Juozapo ir Marijos kelionėje į Betliejų vargingame tvarte, nes namuose jiems nebuvo vietos. Netrukus Šventoji Šeima turėjo skubiai bėgti į Egiptą, gelbėdama Kūdikio gyvybę nuo Erodo režimo užmačių Jį nužudyti, ir tik praėjus šiam pavojui galėjo sugrįžti į savuosius Nazareto namus, reikalingus normaliam kiekvienos šeimos gyvenimui. „Šiandien skaitydamas tą plakato užrašą galvoju apie daugelį benamių šeimų, kurios savo būsto niekada neturėjo ar jį prarado dėl daugelio priežasčių, – sakė Šventasis Tėvas. – Šeima ir namai turi būti kartu, juk labai sunku tėvams rūpintis šeima, kuri neturi kur gyventi. Todėl šiomis Šv. Kalėdų dienomis kviečiu visus, ypač socialines organizacijas ir valdžią, daryti viską, kas įmanoma, kad kiekviena šeima turėtų namus“.

Gruodžio 21-ąją popiežius Pranciškus atliko socialinės ir dvasinės globos paženklintą kalėdinį vizitą į Romos „Bambino Gesu“ („Kūdikėlio Jėzaus“) vaikų ligoninę. Šioje Vatikanui priklausančioje didžiausioje Europoje pediatrijos klinikoje gydomi jauni pacientai ne tik iš Italijos, bet ir iš kitų, ypač vargingų, šalių. Per neįprastai ilgą, beveik tris valandas trukusį apsilankymą Šventasis Tėvas, lydimas ligoninės administratorių ir gydytojų, aplankė daugelį palatų intensyvios naujagimių terapijos, nefrologijos ir reanimacijos skyriuose, nuoširdžiai domėjosi gydymo eiga. Su vėžiu sergančiais vaikais jis susitiko ligoninės koplyčioje, priėmė iš jų pintinę su laiškais, kuriuose jie Popiežiui išsakė savo svajones ir maldas. „Brangūs vaikai, dėkoju jums už jūsų svajones ir jūsų maldas, kurias sudėjote į šią pintinę ir man įteikėte, – kalbėjo jauniems pacientams Šventasis Tėvas. – Labai jums ačiū. Bet dabar kartu mes jas pateikime Jėzui, kuris geriau už mus visus jas supranta. Jis žino, kas yra giliai mūsų širdyse“. Popiežius Pranciškus patikino, kad Jėzus su mažaisiais ligoniais palaiko ypatingą ryšį ir visada jiems yra artimas, sustiprina viltingą džiaugsmo atmosferą. Svarbu pabrėžti, kad šios Šventojo Tėvo mintys buvo išsakytos maždaug tuo metu, kai sekuliaristinėje Belgijoje parlamentas rengiasi priimti įstatymą, kuris įteisintų eutanaziją netgi mažamečiams ligoniams (!), nepaisant kategoriškų Bažnyčios ir katalikiškos visuomenės protestų. Vizito pabaigoje „Bambino Gesu“ ligoninės vadovybė pristatė popiežiui Pranciškui naują padalinį, pavadintą „Pranciškaus namais“, kuriame vienišoms, skurde gyvenančioms motinoms bus teikiama ne tik medicininė, bet ir psichologinė, dvasinė bei materialinė parama jų vaikų gydymui.

Nusižeminimas ir tarnystė artimui

Norisi priminti katechetines Šventojo Tėvo mintis, išsakytas paskutinėje 2013 metų bendrojoje audiencijoje, vykusioje gruodžio 18 dieną ir skirtoje prasmingam Jėzaus Gimimo šventimui. Aptardamas Šv. Kalėdų, kaip „pasitikėjimo ir vilties šventės“, esminius bruožus, jis sakė, kad tos bet kokį pesimizmą ir netikrumą įveikiančios vilties pamatas yra žinojimas, jog Dievas visada su mumis. „Jis ateina ir apsigyvena tarp mūsų, pasirenka kontrastų kupiną žemę, kaip savo buveinę, kad būtų su žmogumi, tarpdamas ten, kur žmogus praleidžia savąsias džiaugsmo ir liūdesio dienas“, – sakė popiežius Pranciškus. Jis aiškino, kad po šio didžiojo atėjimo žemė daugiau nebėra vien tik ašarų pakalnė, bet vieta, kur „Dievas pats išskleidžia savo palapinę“, arba Dievo susitikimo su žmonėmis, Dievo solidarumo su jais vieta. Toks Dievo, kuris Jėzaus asmenyje tapo tikru žmogumi ir tikru Dievu, pasirodymas tarp žmonių įvyko ne idealizuotame, bet realiame pasaulyje, paženklintame gerų ir blogų dalykų, susiskaldymų, nedorybių, pykčio, arogancijos ir karų, bet ir nuostabaus šventumo liudijimų. „Jis pasirinko apsigyventi tokioje istorijoje, kokia ji yra, su visa jos ribotumo ir dramatizmo našta“, – sakė Šventasis Tėvas, pabrėždamas, kad tokiu būdu pats Dievas panoro paliudyti beribį savo gailestingumą ir meilę savo žmogiškiems kūriniams.

Taigi, Jėzaus Gimimas yra apsireiškimas to Dievo, kuris pats kartą ir visam laikui stojo žmogaus pusėn, kad mus pakeltų iš blogio liūno, mūsų sunkumų ir nuodėmių. Tokia yra atėjusio Betliejaus Kūdikio dovana, nes Jis mums suteikia dvasinės energijos nepasiduoti sielvartui ir liūdesiui, nes „ši energija sušildo ir perkeičia širdį“. Jėzaus Gimimas faktiškai yra mums nešama geroji naujiena, kad Dievas mus kiekvieną be galo myli ir kad Jis pats tai mums praneša. Šis, anot Šventojo Tėvo, džiaugsmingas Dievo Sūnaus atėjimo kontempliavimas skatina daryti dvi svarbias išvadas. Pirmiausia tai, kad Dievas per Šv. Kalėdas apsireiškia ne kokiame nors aukštybių soste, kaip tas, kuris kontroliuoja Visatą, bet kaip tas, kuris nusižemina, kuris ateina į Žemę kaip mažas ir varganas Kūdikis. Taigi, jeigu norime būti į Jį panašūs, neturime kelti savęs aukščiau už kitus, bet nusižeminti ir tarnauti, turime būti „maži su mažais ir vargšai su vargšais“. Štai kodėl nėra malonu matyti tokį krikščionį, kuris nenori nusižeminti, kuris nenori tarnauti, sakė popiežius Pranciškus, nes tada jis atsiskleidžia visu savo bjaurumu ir jis yra ne krikščionis, bet pagonis. Tikras krikščionis nusižemina ir tarnauja, darbuodamasis, kad mūsų vargstantys broliai ir seserys nebūtų vieniši ir apleisti. Taigi, jeigu Dievas per Jėzų įsijungia į žmonių gyvenimą, tapdamas vienu iš mūsų, tada tai, ką padarome savo broliui ir seseriai, Jam padarome. Jėzus pats vėliau savo mokymu priminė, kad tas, kuris priima, pamaitina, aplanko, parodo meilę mažiausiems ir vargingiausiems iš žmonių, tai padaro Dievo Sūnui, ir kas nori būti didesnis, tebūna visų tarnas, nes „žmogaus Sūnus irgi atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybę atiduoti kaip išpirkimą už daugelį“ (Mt 20, 28). Baigdamas gruodžio 18 dienos katechezę Šventasis Tėvas linkėjo, kad per Švč. Mergelės Marijos, Jėzaus ir mūsų Motinos, užtarimą mes silpniausio savo artimo veide pažintume Dievo Sūnaus, tapusio žmogumi, atvaizdą.

© 2014 „XXI amžius“