|
Pakvieskime Dievą ateiti į mūsų šeimas ir gydyti jų žaizdas
Vilniaus arkivyskupo metropolito kalėdinis laiškas
Kai visa buvo apgaubusi švelni tyla ir naktis jau buvo įpusėjusi, Tavo visagalis Žodis žengė iš dangaus, nuo karališkojo sosto.
Išm 18, 1415
Brangūs tikintieji,
per Adventą išgyvenome laukimo laikotarpį. Sulaukę Šv. Kalėdų, dar kartą mintimis aplankykime vieną šeimą. Šioje šeimoje darbininkas tėvas, savo rankomis uždirbantis duonai, jauna mama ir kūdikis. Regis, niekuo neišsiskirianti šeima, tačiau joje išsiskleidė neapsakoma Dievo meilė žmonijai. Būtų per drąsu teigti, kad ši šeima nepatyrė nerimo dėl ateities, nebuvo nesutarimų, netikėtų ir nelabai malonių įvykių. Per drąsu sakyti, kad ši šeima buvo gerai aprūpinta ir visko turėjo sočiai. Ir šiandien mūsų aplinkoje daug tokių šeimų, kurios patiria sudėtingų gyvenimo išbandymų.
Šiandienėje visuomenėje dažnai pirmenybę teikiame asmeniniams poreikiams ir teisėms, bet ne šeimai. Žmogiški santykiai ima irti, vos tik susiduriama su problemomis. Visur persismelkęs laikinumas diktuoja problemų sprendimo būdą išeiti, palikti sunkumus. Net ir Juozapas svarstė tą galimybę, tačiau nepasirinko šios, jam lengviausios išeities. Juozapas, skyręs laiko svarstymams ir išgirdęs Dievo balsą, apsisprendė priimti Jėzų ir auginti kaip savo sūnų. Kiek motinų ir tėvų apsisprendžia laukti pradėto kūdikio, net ir jausdami nerimą dėl ateities? Kiek šeimų šiandien yra atvirų gyvybės dovanai? Kiekvienas kūdikis į pasaulį ateina Kalėdų nakties Kristaus veidu.
Tegul Kristus gimsta mūsų bendrystėje su kitu. Šiandien ypač reikia dėmesingumo, supratimo ir atleidimo mūsų šeimose ir visuomenėje. Skirtingos pažiūros, ne vienoda materialinė, socialinė padėtis ir koncentravimasis į savąjį aš silpnina šeimos ryšius, veda į susvetimėjimą ir vienatvę. Šeimose daug sužeistų žmonių: ligotų, vienišų, nesuprastų. Vis labiau izoliuojama vyresnioji karta, kuri yra istorijos sergėtoja. Tegul ir tie, kurie gyvena šalia mums nematomą gyvenimą, tampa artimi. Su dėmesingumu ir supratimu pamatykime greta esantįjį ir kurkime su juo bendrystę. Padėkime vieni kitiems oriai pakelti sunkumus, nes kitame atpažįstame Dievo Veidą.
Ką tik prasidėjusius liturginius metus vyskupai pakvietė paskirti šeimos temai. Šeima tikėjimo vartai. Kaip Jėzus gimė Juozapo ir Marijos šeimoje, pakvieskime Kristų gimti ir mūsų šeimose. Tegul mūsų šeimos vėl tampa namų Bažnyčia ta vieta, kurioje pirmiausia pažįstamas Dievas, išmokstama maldos, patiriama pilnatvė ir pasitikėjimo džiaugsmas. Šeimoje išmokstame būti Bažnyčia.
Popiežius Pranciškus yra sakęs: Brangios šeimos, jūs puikiai žinote: vien tik daiktai ar palankiai susiklostančios aplinkybės neteikia tikro džiaugsmo, kurio ragaujate šeimoje. Tikrą džiaugsmą teikia darna tarp žmonių, kurią visi jaučia širdyje ir dėl kurios gera būti kartu, vieniems kitus palaikyti gyvenimo kelyje. Tačiau šio gilaus džiaugsmo pagrindas yra Dievo buvimas šeimoje, Jo priimanti, gailestinga, visus gerbianti meilė.
Prie šventinio stalo dalydamiesi duona pakvieskime Dievą ateiti į mūsų šeimas ir gydyti jų žaizdas. Kviečiu kiekvieną šeimą pradėti drauge melstis. Tai gali pasirodyti sunku, bet svarbu pradėti, pakviesti Dievą į savo namus malda Tėve mūsų. Brangios šeimos, gyvenkite tikėjimo džiaugsmu ir jį liudykite.
Kartu su popiežiumi Pranciškumi kviečiu nepasiduokite nusivylimui! Neleiskite niekam iš jūsų pavogti džiaugsmo! Kūdikiu gimęs Jėzus Kristus tepripildo mūsų širdis savo džiaugsmo, teatnaujina mūsų ryšį su Juo ir sutvirtina bendrystę vienų su kitais!
Vilniaus arkivyskupas metropolitas
Gintaras Grušas
© 2014 XXI amžius
|