|
Dievo meilė, atnešta žmogui
Kaišiadorių vyskupo žodis sveikinimas vyskupijos kunigams ir tikintiesiems šv. Kalėdų proga
Brangūs broliai ir seserys! Kalėdas švenčiame su vidiniu džiaugsmu, kuris kyla iš meilės žinios, nužengusios iš Dangaus.
Kalėdoms labai svarbi tyla. Aplink Kalėdas dažnai būna daug triukšmo ne tik išorinio, bet ir vidinio: minčių, širdies sumaišties, vienas kitam prieštaraujančių troškimų, tuščių kalbų, televizijų šou, labdaros akcijų, reklamos, nuolaidų prekėms, raginimų aukoti vargstantiems pseudovertybių ir pseudokalėdų.
Norėdami išgirsti Kalėdas, turime jų ieškoti tyloje. Turime ieškoti ne tik vidinės tylos, ne tik išorinės.
Kalėdos yra šventė Žodžio, kuris kalba apie Dievą ir yra pats Dievas. Todėl reikalinga tyla. Neįmanoma jo išgirsti, jeigu aplinkui bus triukšmas. Ypač reikalinga tyla meilei. Du jauni vienas kitą mylintys žmonės vienas kitam prisipažįsta meilėje tyloje.
Per Kalėdas mes turime Dievo meilę, atneštą žmogui. Jei per Kalėdas Dievo meilės nepatirtume, tai būtų tik triukšminga metų pabaigos šventė. Dievas ateina ir skiria mums savo meilę, patį save. Tad prisiartinkime prie Evangelijos teksto, kad išgirstume mums apsireiškiančią Kalėdų Žodžio žinią.
Pasižiūrėkime, ką sako Dievas. Įdomu tai, kad jo žodis, jo meilė žmogui, jo meilės apsireiškimas žmogui nebus žodinis, kadangi vos tik gimęs vaikelis nekalba. Savo meilę jis išreikš buvimu, veiksmais, įvykiais, savo gyvenimu, buvimo su mumis būdu, kuriuo apreiškia savo meilę. Vėliau į šitą jo meilę mes turėsime atsakyti taip arba ne. Į meilę kitokio atsakymo negali būti. Tik taip arba ne.
Ar neatrodo, jog Dievas yra pametęs galvą, kad pamilsta žmoniją. Bet Dievas visada taip elgėsi. Visas Senasis Testamentas liudija šitokią Dievo meilę. Jis išsirenka ir pamilsta Izraelio tautą ne dėl kokio išskirtinumo ar ypatingų savybių. Jis išsirenka ir pamilsta paskutiniuosius ir silpnuosius.
Evangelijos tekste, pasakojančiame Jėzaus gimimą, sutinkame penkis personažus. Cezaris Augustas, Romos imperatorius, liepiantis surašyti visus valstybės gyventojus, pirmasis ir pats svarbiausias personažas, didžiausias, reikšmingiausias asmuo. Kvirinas visų ano meto Artimųjų Rytų valdytojas, įsikūręs Sirijos Antiochijoje, kuriam imperatoriaus pavesta vykdyti gyventojų surašymą. Kitas personažas Juozapas, kilęs iš kilmingos karališkos Dovydo giminės. Tačiau tuo metu, romėnų užkariautame krašte jo kilmė nieko nereiškė. Marija Juozapo sužadėtinė, visai nekilminga atokaus Galilėjos provincijos kaimo mergaitė. Jos tėvai neturėjo jokios reikšmingos padėties visuomenėje. Paskutinis ir mažiausiai čia ką nors reiškiantis yra gimęs vaikelis. Be to, jis gimsta kelionės metu. Taigi, ne laiku. Nesant vietos užeigoje, Marija pagimdo tiesiog tvarte ir paguldo kūdikį pašarams skirtose ėdžiose.
Taip viskas atrodo žvelgiant pasaulio žvilgsniu. Tokia pasaulio vertybių skalė. Tokia logika. Tokia pasaulio tiesa.
Koks Dievo žodis, koks Dievo veiksmas, koks Dievo elgesys į šiuos žemyn vedančius žmogaus supratimo, požiūrio ir vertinimo laiptus? Jis netikėtas, dieviškas, kalėdinis. Dievas apverčia šiuos žemyn vedančius laiptus aukštyn kojomis. Tai kartu yra pirmasis Dievo meilės žodis mums. Dievas per šį vaikelį mums sako: Aš tave taip myliu, kad dėl tavęs esu pasiryžęs būti paskutinis, kad tik galėčiau būti su tavimi. Jėzus pasirenka pačią žemiausią žmogaus būklę, kad neliktų toks, jog negalėtų sutikti Dievo. Žemiau nėra kur. Įsivaizduokime kokį nors pasakos princą, kuris, sutikęs vergę mergaitę, sakytų: Aš tave taip myliu, kad esu pasiryžęs tapti vergu, kad tik galėčiau būti su tavimi... Kad Dievas pasakytų žmogui, kaip jį myli, atėjo ir susilygino su žmogumi, priėmė žmogaus prigimtį, gimė žmogumi.
Dideli žmonės kartais mėgsta lyginti save su kitais... Ir Dievas atėjo susilyginti. Save lygindamas su paskutiniais jis panaikino žmogui atstumą iki savęs! Šitoks elgesys apverčia aukštyn kojomis visų laikų įsivaizdavimą apie Dievą: vietoje galingo, visagalio, griežto įstatymų leidėjo, suvereno, iškilmingai sėdinčio dangiškame soste, silpnas, mažas kūdikėlis, labiausiai reikalingas mamos pieno, šilumos, kitų pasirūpinimo, minkšto ėdžių šieno... Tai visai kitoks didingumas, kokį mes įsivaizduojame. Tai Dievo ir meilės didingumas. Tai vienintelė didybė, kuri Dievui rūpi. Visas kitas didybes Dievui ir žmonėms sukuriame ir skiriame mes patys. Dievas jas atmeta. Dievo didybė ir visagalybė visų pirma yra meilės didybė ir visagalybė! Žmogaus didybė yra meilės didybė! Ir tai tik Dievo meilės pareiškimo mums pradžia, jo menkumo apsireiškimo pradžia, kadangi meilė jį ves dar žemyn...
Antrasis žodis, kurį mums skelbia Kalėdos: Jis atėjo pakeisti pasaulį kartu su mumis nauju būdu.
Kai kurių žmonių supratimu, jei Dievas norėjo pakeisti pasaulį, turėjo gimti imperatoriaus Augusto sūnumi Romoje. Reikėjo turėti galią leisti įstatymus, puikiai veikiančią ekonomiką, gerai tvarkomus finansus, stiprią kariuomenę ir tada pasaulyje įvesti naują tvarką. Kiek kartų istorijoje žmogus tai bandė daryti!? Tačiau Dievas panoro gimti atokaus Nazareto šeimoje. Iš čia seka antras Dievo meilės žodis. Dievo vertybės nėra šio pasaulio vertybės. Dievo didingumas nėra žmonių didingumas. Jis myli žmogų ir todėl žmogaus nepribloškia, negąsdina savo didybe, savo turtingumu, savo galia, savo jėga. Jis prisistato tokiu būdu, kad joks žmogus negalėtų jo bijoti. Dievas nenori bauginti nė vieno žmogaus. Jis siekia, kad žmogus į jo meilę atsakytų taip, kadangi žino, jog žmogus be Dievo negali būti pakankamai laimingas.
Dievas nenori, kad mes per jėgą jam atsakytume taip iš įpročio ar bijodami Dievo bausmės. Toks požiūris reikštų iškreipto santykio su Dievu supratimą. Jis nori, kad mūsų atsakymas taip būtų iš meilės, iš gilaus supratimo, kad tik jis gali mus padaryti visiškai laimingus, todėl ir gimė taip. Vaikelio, taip gimusio Betliejuje, niekas negali bijoti ir niekas neturi bijoti. Kai šis vaikelis užaugs, jis nepasidarys kitoks, jis nepasidarys blogas, griežtas, išdidus, neprieinamas. Jo santykis su žmogumi nepasikeis. Dievas visuomet bus toks.
Ir štai priartėjome prie trečio Dievo meilės žodžio apsireiškimo. Žodį mums gimęs vaikelis dar negali pasakyti. Jis toks mažas, kad net negali... Už jį mums pasako kažkas kitas. Tai padaro angelai.
Toje apylinkėje nakvojo laukuose piemenys ir pakaitomis budėdami sergėjo savo bandą. Šį Dievo meilės apsireiškimą išgirsta piemenys. Mesopotamijos antikinėje literatūroje piemenys tiesiog buvo vadinami stepių menkystomis. Šumerai sakydavo, kad jie tik turi žmogaus pavidalą, bet jų balsas kaip užeigos šuns lojimas. Hetitai juos vadino kalnų valkatomis, vagišiais, nepasotinamais skėriais. Lietuvių literatūra irgi atitinkamai atspindi šeimininkų požiūrį į piemenis: Ei, tu, piemenie! Ir Izraelyje piemenys neturėjo gero vardo. Jie buvo laikomi nešvariais, kadangi gyveno laukuose, nepažinojo Toros ir jos nesilaikė. Kadangi fariziejai piemenų gyvenimu nesidomėjo, tai jų ir nepažinojo. Laikė tiesiog vagimis, nusidėjėliais, tolimais nuo Dievo, panašiai kaip raupsuotuosius, muitininkus ir prostitutes. Todėl piemenys gerai žinojo, kas jų laukia, kai ateis Mesijas: visi nusidėjėliai bus sunaikinti. Tad piemenys visai nelaukė Mesijo. Kai juos nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa, Evangelijos tekstas sako, kad jie labai išsigando. Turbūt pamanė, kad dabar jau viskas... Bet angelas jiems tarė: Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didelį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas.
Tai trečias Dievo meilės žodis, pasakytas Kalėdų tyloje labiausiai nuvertintiems žmonėms. Šitie paskutiniais laikomi piemenys yra pirmieji, gavę šią Dievo meilės žinią ir pajautę Dievo širdį.
Staiga prie angelo atsirado gausinga dangaus kareivija. Ji garbino Dievą giedodama: Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms.
Dievas be jokių žmogaus nuopelnų yra maloningas. Jo gerumas skirtas visiems. Dievas myli visus, bet pirmiausia tuos, kuriems jo meilės labiausiai reikia. Kalėdos yra Dievo meilės Žodis mums. Kaip ir kiekvienas meilės žodis reikalauja atsiliepimo: arba taip, arba ne. Tačiau labai sunku atsakyti ne tokiam Dievui.
Visiems, brangieji, prasmingų Šv. Kalėdų!
Kaišiadorių vyskupas Jonas IVANAUSKAS
© 2014 XXI amžius
|