|
Tegrįš meilės Dievui ir artimui pavasaris
Telšių vyskupų kalėdinis sveikinimas
Mieli broliai ir seserys, Žemaičių žemės žmonės, Kristų tikintys, mylintys Dievą, mylintys Kristų! Kalėdos didi, paslaptinga šventė... Ji mums kalba apie neįtikėtinai nuostabius dalykus. Visos mus supančios begalinės Visatos Kūrėjas ir Valdovas Dievas, visur esantis ir Visagalis Dievas, gailėdamas Jam, Dievui, nusidėjusių žmonių, mažyčių savo kūrinių begalinėje Visatoje, vienas to Trejybinio Dievo nuostabių Asmenų Dievas Sūnus visos Švč. Trejybės Asmenų pritarimu ateina į mūsų planetą Žemę gelbėti mūsų iš mūsų nuodėmėmis susikurtos pražūties. Ateina mažu, silpnu Kūdikėliu. Žmonių nepriimtas į padoresnius namus, gimsta gyvulių tvarte. Susimąstykime: begalinės Didybės ir Galybės Dievas pražūtin einančių nusidėjusių, bet vis tiek Dievo mylimų žmonių išvaromas gimti tvarte... Su Begaline meile pasilenkia prie nusidėjusio, atkakliai įžūlaus žmogaus, tokio, kokie ir mes kartais esame... Adventiniame liturgijos himne skamba žodžiai: Jis pirmąkart ateidamas, pasaulio bausti nežada, žaizdų ateina gydyti, pražuvusiųjų gelbėti.
Koks stulbinantis kontrastas: be galo visus žmones mylintis Dievas ir įžūliai prieš Jį maištaujantis žmogus. Kokia nuostabi Trejybinio Dievo meilės mums didybė jau vien Dievo Sūnaus gimime silpnu Kūdikėliu didžiuliame neturte Betliejaus gyvulių tvartelyje... O tai tik tos meilės atskleidimo masto pradžia, o jos viršūnė baisi, skaudi, be galo skaudi Dievo Sūnaus mirtis ant kryžiaus, iš meilės mums.
Dieve, koks nuostabus Tavasis gerumas, kokia neprilygstamai didi Tavo meilė! Išvaduoti (nusidėjusiam) vergui atidavei Sūnų, giedama Velykų šlovinimo himne... Šiandien švęsdami šio Dieviško meilės stebuklo pradžią Kalėdas, neužmirškime Velykų, nes tik taip teisingai pajėgsime suprasti Kalėdų šventės gelmę, jų reikšmę kiekvienam iš mūsų. Be šio supratimo atnaujinimo, atgaivinimo, kiekvieno mūsų širdyje tiek Kalėdos, tiek Velykos, tiek Eucharistinės iškilmės ir šventės netikros, beprasmės, vienadienės, greitai prabėgančios. O mūsų širdys trokšta neprabėgančių, amžinų Kalėdų ir Velykų.
Nuo Advento pradžios visų Lietuvos vyskupų sutarimu švenčiame Šeimos metus. Tuo norime paskatinti šeimas tapti šios dieviškai žmogiškos meilės supratimo, atsivėrimo jai židiniais. Tiek daug šiandien nelaimingų šeimų, kuriose užgesusi tarpusavio meilė, atėjusi tamsi susvetimėjimo naktis... Ar Kalėdų prakartėlėje Dieviškos meilės šviesa negalėtų būti švyturiu naktyje be meilės?
Atraskime šį švyturį, dažnai tikrinkime savo gyvenimo kelionės kryptį šio meilės Švyturio šviesoje... Paklausite: kaip, kur, kokiu būdu?
Mūsų vyskupijoje priimant krikščioniškos brandos Sutvirtinimo sakramentą, kviečiame ir raginame sutvirtinamuosius visai žemiškojo gyvenimo kelionei pasirašyti atmintinėje tris būtinus pasiryžimus-pasižadėjimus: 1. Kiekvieną sekmadienį dalyvauti šv. Mišiose, be labai rimtos priežasties jų neapleisti, nes jose Jėzus iš meilės mums gimsta Eucharistinėje duonoje savaitės Kalėdose; 2. Dažnai eiti išpažinties, kad, apsivalius nuo nuodėmių, nebūtų kliūčių Meilės Dievui per Šv. Komuniją gimti mūsų širdyse... Tai permanentinė Kalėdų šventės tąsa kasdieninėje kelionėje; 3. Būtina kasdieninė ryto ir vakaro malda, kad joje būtų atnaujinamas kasdieninis apsisprendimas kasdien mirti nuodėmei, kasdien atnaujinamas ryžtas keltis naujam meilės gyvenimui. Tai mūsų kasdieninės Velykos kasdieninis prisikėlimas iš dvasinės mirties, iš meilės trūkumo.
Viso to reikia ne kam kitam, bet kiekvienam iš mūsų, mūsų šeimoms, kad būtume kas sekmadienį, kas mėnesį, kasdien vis iš naujo pripildyti Kalėdų ir Velykų šviesos bei džiaugsmo.
Mieli Tėveliai, Mamos, mielos šeimos, dovanokime šią gyvą, kasdieniniam krikščioniškam gyvenimui svarbią tradiciją jaunajai kartai, savo vaikams...
Mes be Tavęs, Kalėdų Kristau, pūgą,
Mes be Tavęs tiek metų žiemą šalom,
Tegu paliaus čia šiaurės vėtros stūgaut,
Tegrįš pavasaris į mūsų vargo šalį.
Taip Antrojo pasaulinio karo metais meldėsi poetas Bernardas Brazdžionis. Ir mes tokios malonės melskime šių Šeimos metų Kalėdose. Tegrįš meilės Dievui ir artimui pavasaris į mūsų šeimas, į mūsų Lietuvą! Tebūna ši Kalėdų malda ne vienadienė, ne greitai praeinanti, o nuolatinė, kasdieninė ir pagaliau čia, žemėje, amžina malda, kasdieninė šio žemiškojo gyvenimo malda, kad tos maldos dėka laimingą amžinybę pasiekę, amžinų Kalėdų ir Velykų džiaugsmu galėtume džiaugtis su visais mums brangiais žmonėmis Dievo artumoje.
Telšių vyskupai
Jonas Boruta SJ ir Linas Vodopjanovas OFM
© 2014 XXI amžius
|