Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Laikas
Lietuva
Ora et labora
Pasaulis
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Panevežyje įamžintas vysk. Kazimieras Paltarokas

Vyskupas Kazimieras Paltarokas

Panevėžio miesto taryba gruodžio 27-ąją neeiliniame posėdyje pirmąjį Panevėžio vyskupą Kazimierą Paltaroką (1875–1902–1958) paskelbė miesto garbės piliečiu.

Panevėžio kraštotyros muziejaus savivaldybei pateiktame rašte nurodoma, kad K. Paltarokas, buvęs pirmuoju Panevėžio vyskupijos vyskupu, tapo viena iš svarbiausių XX amžiaus asmenybių Panevėžyje.

„Vyskupas Kazimieras Paltarokas buvo autoritetas ne tik panevėžiečiams, bet ir visiems Lietuvos gyventojams, iš jo parengto ir vėliau daug kartų nelegaliai perleisto katalikų „Katekizmo“ sakramentams ruošėsi ne viena pokario karta“, – rašoma muziejaus pateiktame rašte. 1993 metais vyskupo vardu pavadinta viena iš Panevėžio gimnazijų, turinti su K. Paltaroko atminimu susijusių tradicijų: jo gimtadienis paminimas maldos rytmečiais prie vyskupo kapo, o penktos klasės mokiniai vyksta į jo gimtinę Pakruojo rajone.

Pirmasis vysk. K. Paltaroko rūpestis buvo Panevėžio Katedros statyba. Ji pašventinta Kristaus Karaliaus vardu 1930 metais. K. Paltarokui vadovaujant vyskupijai įkurta 11 parapijų, pastatyta 15 bažnyčių ir 14 koplyčių, pradėta Panevėžio kunigų seminarijos statyba, bet svarbiausia jo veiklos sritis buvo sielovada. Vyskupas parengė daugiau kaip 50 ganytojiškų laiškų, keliasdešimt religinių leidinių, parašė Panevėžio bažnyčių istoriją, rengė Panevėžio vyskupijos parapijų istoriją. Suprasdamas spausdinto žodžio svarbą, įkūrė katalikišką „Bangos“ spaustuvę. Vysk. K. Paltarokas organizavo Katalikų veiklos centro Panevėžio regiono padalinio veiklą, joje pats dalyvavo. 1928 metais mieste organizuotas Lietuvos jaunimo eucharistinis kongresas, 1933 metais – visos Lietuvos eucharistinis kongresas. Vyskupas labai palaikė ir rėmė katalikiškas labdaros organizacijas, šelpė žmones, o dėl Bažnyčios ir tikėjimo ne kartą teko susikirsti su tuomete valdžia. 1930 metais uždraudus Ateitininkų organizaciją, vyskupas ją gynė, šį sprendimą laikė neteisėtu, leido rengti nelegalius ateitininkų susirinkimus klebonijose ir bažnyčiose, pats juose dalyvavo. Globojo valdžios persekiojimus kunigus, mokėjo šiems paskirtas baudas.

Nacių okupacijos metais Panevėžio vyskupijos kurijos bibliotekoje buvo slepiamos žydų religinės knygos.

Ypač sunkūs išbandymai vysk. K. Paltarokui teko sovietiniais laikais. 1947 metais suėmus vyskupą Mečislovą Reinį, K. Paltarokas buvo vienintelis vyskupas Lietuvoje. 1949 metais jis išrinktas Vilniaus arkivyskupijos kapituliniu vikaru, persikėlė gyventi į Vilnių. Buvo nuolat sekamas dėl aktyvios veiklos nepriklausomoje Lietuvoje, neigiamo sovietų valdžios vertinimo ir įtariamų ryšių su partizanais, NKVD operatyviniuose dokumentuose vadintas „idėjiniu vadu“. Po ilgų prašymų 1955 metais vyskupas K. Paltarokas gavo oficialų sovietų valdžios leidimą ir konsekravo savo įpėdinius – vyskupus Julijoną Steponavičių ir Petrą Maželį. Vysk. K. Paltarokas buvo visuomenės autoritetas, darbštus ir geras organizatorius, labai demokratiškas ir paprastas. Jo nuopelnai pripažinti jau tuo metu: 1926 metais tapo Lietuvių katalikų mokslo akademijos nariu akademiku, 1933 metais išrinktas Šv. Vincento Pauliečio, o 1937 metais – Šv. Kazimiero draugijos garbės nariu. „Vyskupo Paltaroko neįveikiamumo paslaptis glūdi gal labiausiai jo pasiryžime nukentėti už savo ginamus idealus. Jis yra įsitikinęs ne tik savo bylos teisingumu, bet ir tuo, kad nukentėti už teisybę yra geriausias jai patarnavimas“, – rašė profesorius Stasys Šalkauskis.

Vysk. K. Paltarokas mirė 1958 metų sausį ir buvo palaidotas Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedros kriptoje. Jis tapo dešimtuoju Panevėžio miesto Garbės piliečiu.

© 2014 „XXI amžius“