|
Atleidimo ir meilės jausmas
Romas BACEVIČIUS
Atšventėme Šv. Kalėdas, sulaukėme Naujųjų 2014-ųjų metų. Turbūt visi per Adventą stengėmės būti geresni, rodyti daugiau meilės artimiesiems, ieškojome jiems dovanų, atkreipėme dėmesį į skurstančius, dalyvavome įvairiose juos remiančiose akcijose. Net Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė viename posėdyje ragino kolegas nebūti tokiems piktiems. Kasmet Adventas duoda galimybę susikaupti ir ką nors atnaujinti savo gyvenime, peržiūrėti, kas buvo negerai, ir apmąstyti, ką daryti, kad būtų geriau. Per tas Šv. Kalėdų laukimo dienas bažnyčiose atsirado eilių prie klausyklų gerai, kad žmonės panoro apvalyti savo sąžinę. Nekalbėsime apie kalėdines akcijas parduotuvės ar televizijose, tačiau norisi priminti keletą tekstų, kuriuos spausdino pasaulietinė žiniasklaida.
Vilniuje dirbantis iš Brazilijos atvykęs kun. Juozapas Minderis portalui lzinios.lt teigė, kad iškilmingai švęsdami Kalėdas mes nepamirštame ir skurdo, kuriame gyveno Jėzus. Mes prakartėlėje vaizduojame kūdikėlį, gimusį visiškame skurde. Šis jo pasirinkimas išties karališkas, sakė kun. J. Minderis. Būdamas Dievas, jis galėjo gimti rūmuose. Tačiau dauguma žmonių nuo istorijos pradžios tikriausiai ir iki istorijos pabaigos gyvena paprastuose namuose, trobose. O jis gimė vargingiausioje iš jų. Pasak kunigo, čia galime matyti solidarumą iki galo. Jis buvo arti kiekvieno žmogaus. Nėra nė vieno, kuris galėtų pasakyti: Jis turėjo daugiau negu aš. Jis atėjo nieko neturėdamas ir nuo to skurdo jis pradėjo mūsų išgelbėjimo darbą. Šis ženklas tikrai turėtų paliesti kiekvieno žmogaus širdį, net jei žmogus yra labai turtingas. Tai jam turėtų būti proga prisiminti, kad jo Dievas Jėzus Kristus gimė skurde. Dėl to toks žmogus turėtų nepamiršti ir savo tikėjimo brolių ir seserų, kurie vargsta ir stokoja.
Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius Respublikai teigė, kad pradėję Advento metą ėmėme ruoštis Jėzaus Kristaus Gimimo šventei. Gaila, kad, pasak arkivyskupo, ši labai brangi šventė subanalinama ir dažnai užmirštamas jos tikrasis turinys. Kalėdos turi atgaivinti mūsų tikėjimą ir užaštrinti dėmesį patiems silpniausiems mūsų visuomenės nariams. Jeigu žmogus su pagarba atsiklaupia prie Betliejaus Kūdikio prakartėlės, jis su panašia pagarba turi žvelgti į kiekvieną žmogų. Kalėdos yra ir kiekvienos šeimos šventė. Tik reikia sukurti namuose šventišką nuotaiką, o tai priklauso nuo mūsų pačių. Paklaustas apie paplitusias šeimos ydas, Kauno arkivyskupas teigė, kad dabar viena didžiausių visuomenės, ydų noras labai gerai gyventi, turėti daug daiktų, vartoti... Dalis žmonių įsivaizduoja, kad gyvenimas vien tik malonumai. Jokio vargo, jokio rūpesčio... Kai žmogus susikoncentruoja į turėjimą ir malonumą, bet kokia atsakomybė, bet koks įsipareigojimas jam atrodo našta. Smurtas kyla iš žmogaus egoizmo. Smurtautojas žmogus, kuris mąsto tik apie save, rūpinasi, kad tik jam būtų gerai, siekia, kad kiti prie jo taikytųsi. Taigi visos bėdos prasideda nuo žmogaus savimeilės, kai jis mato tik savo paties interesą, o visi kiti jam atrodo blogi. Panašų reiškinį matome ir mūsų visuomenėje. Yra žmonių, kurie viską kritikuoja, kuriems visi kiti atrodo blogi nuo Vyriausybės iki žemiausių grandžių, sakė arkiv. S. Tamkevičius. Jiems Lietuvoje viskas blogai. Jie savęs nė kiek nekaltina, nepagalvoja, ką patys galėtų duoti valstybei, visuomenei. Jiems svarbūs yra tik jų norai. Jie užnuodija visuomenės dvasinį klimatą ir dėl to kenčia nekalti žmonės. Krikščionybė moko priešingų dalykų atsigręžti į kitus, juos mylėti, rūpintis ne tik savimi, bet ir kitais. Deja, toks krikščioniškas požiūris žmonėse yra susilpnėjęs. Dėl to žmonės darosi argresyvūs, plėšrūs, pasiruošę dėl savo interesų kautis. O jei prie viso to pridėsime alkoholį ir narkotikus, tuomet ir turėsime, ką šiandien turime. Labai gaila, kad daug kur yra nuvertinta prigimtinė šeima, kurios pagrindas yra atsakinga vyro ir moters sąjunga, ir kuriamos dirbtinės šeimos. Tai žingsniai į gilią prarają, kurioje atsiduria visuomenė. Vaikas gali normaliai augti tik turėdamas tėvą ir motiną, antraip jis bus sužeistas ir visuomenė anksčiau ar vėliau pajus skaudžias pasekmes. Tačiau žmonės sugeba užmerkti akis ir nematyti labai miglotos rytdienos. Be jokios abejonės, moralės, tvarkos pažeidimai negailestingai keršys visuomenei.
Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas Lietuvos žinioms sakė, kad esame sukurti būti geri. Jei trumpam nuvalę savo sielos veidrodį išvystame, kas iš tikrųjų esame, kokius Dievas mus sukūrė, ir tuo pasigrožime, turėtume jaustis paskatinti tokie būti visą laiką, sakė Vilniaus arkivyskupas. Turime dažniau valyti savo sielos veidrodį. Per mažai susimąstome apie tai, kad iš esmės šį veidrodį nuvalome susitaikydami su Dievu per Susitaikymo sakramentą. Atlikdami kalėdinę ar velykinę išpažintį žmonės kartais nesusimąsto, kad tai ne tiek pareiga, kiek galimybė patirti Dievo malonę, kuri leidžia mums pamatyti, kokius Dievas mus sukūrė. Pasak arkiv. G. Grušo, esame sukurti dėl meilės ir gėrio. Jeigu kasdienybė mums visa tai aptemdo ir tarp gyvenimo sūkurių nebematome savęs, turime dažniau valyti savo sielos veidrodį. Tada galėsime išvysti, kokie turėtume būti, ir mums bus suteikta galia tokiems būti. Neatsitiktinai tuo metu, kai žmonės iš tiesų susimąsto ir per sakramentinę išpažintį nuplauna savo skaudulius bei nuodėmes, išvystame aplinkoje daug daugiau gerumo.
Pernai Panevėžio vyskupu įšventintas Lionginas Virbalas SJ portale valstietis.lt įdėtame tekste sako, kad artimo meilė pasireiškia ne vien pagalba vargstantiesiems, bet ir buvimu kartu, tikėjimo liudijimu bendruomenėje, supratimu, kad šalia esančiam žmogui reikia dėmesio, išklausymo. Mums tarsi trūksta gilesnio kvėpavimo, tarsi gyventume labai negiliai alsuodami. Stokojame gero oro gurkšnio ir atsikvėpimo. Šventinis laikotarpis tai proga ir atleisti, ir susitaikyti, kad šventės būtų sutiktos ramia širdimi. Niekas nesiginčys, kad atleisti, ypač už dideles skriaudas, sunku. Atleidimas ne tik žmogaus valioje. Tačiau, kai yra noras ir pastanga keistis pačiam, susitaikymo galimybė ateina pati. Štai Senosios Varėnos, Babriškių ir Akmens klebonas kun. Pranciškus Čivilis Vakaro žiniose kaip tik ir kalbėjo apie atleidimo svarbą. Jeigu tikėjimo nebus, ir atleidimo nebus, sake kun. P. Čivilis. Pats iš savęs žmogus neturi galių atleisti, tai ateina per Dievą. Tarkime, žmogus suvokia, kad dabar jis atleisti yra nepajėgus, bet kartu gailisi, kad neįstengia atleisti. Tačiau tikėdamas, kad kada nors atleis, jau daro žingsnius atleidimo link. Atleidimas yra fantastiškas dalykas. Nes neatleidimas nematomais ryšiais susaisto žmones, esančius už 1000 kilometrų, ir jie nesijaučia laisvi. Taigi atleidimas išlaisvina. Dzūkijos kunigas akcentavo, kad mūsų visuomenėje per daug nusiminimo ne todėl, kad blogai, bet todėl, kad neigiamos emocijos yra kaip užkratas, todėl linkėjo, kad žmonės pamirštų pyktį, kad jis nebūtų gyvenimo palydovas, nes ta pykčio jėga griauna mus pačius. Iš tiesų mūsų visuomenėje per daug pykčio ir trūksta meilės žmogui. Tai pats sunkiausias dalykas, kurio mes mokomės visą gyvenimą. Juk viskas turi būti paremta šiuo principu meile žmogui. Koks tas žmogus būtų, jis mylėtinas jau vien dėl to, kad jis yra: su kokiomis silpnybėmis, su kokiais iššūkiais, su kokiais trūkumais jis bebūtų. Jeigu žmonės vieni kitus mylės, patys darys viską dėl kitų gerovės, kad visiems būtų gera gyventi, kad visi norėtų gyventi. Kaip laikraštyje Palangos tiltas teigia apžvalgininkas Tomas Viluckas, dabar didžiausia Lietuvos rykštė savižudybės, pirmaujame pasaulyje pagal jų skaičių, o oficialioji statistika tiesiog šiurpinanti: kasmet savo noru mūsų krašte iš gyvenimo pasitraukia 200 paauglių. Kodėl? Atmosfera, kuri tvyro, byloja, kad žmogus nėra mylimas, ji kupina mirties kultūros. Tai yra pasekmė tos nemeilės žmogui, kuri, deja, mūsų visuomenėje yra plačiai išsikerojusi. Nors mes ir nenorime to pripažinti. Jeigu žmogus jaustųsi, kad visuomenėje jis yra mylimas ir gerbiamas, savižudybių tiek nebūtų.
Kauno arkivyskupijos augziliaras vyskupas Kęstutis Kėvalas, paklaustas apie verslininkų norą prieš šventes kuo daugiau užsidirbti, Lietuvos rytui tegė, kad Bažnyčia tikrai nedraudžia pirkti. Ji tik sako, kad nereikėtų pasiduoti pirkimo manijai. Net pačiam verslui manija nėra sveikas dalykas, nes tampa sunku aptarnauti visus norinčiuosius. Dovanos kultūra turėtų skleistis visus metus ne tik per Kalėdas. Pasak vyskupo, ugdydama nevienadienę dovanos kultūrą Bažnyčia skatina verslą. Džiugu, kad daug įmonių per šventes prisimena, jog pridedamąją vertę joms sukuria darbuotojai, todėl pasveikina juos įteikdami dovanėles ar premijas, o kai kas pakviečia susiburti prie bendro stalo. Tačiau dar turime ir tokių, kur vyrauja godumas ir vien tik pelno vaikymasis.
Sveikindami visus skaitytojus su Naujaisiais 2014 metais, linkime kuo ilgiau išsaugoti tą artimo meilės ir bendrystės jausmą, patirtą šiomis dienomis. Saugokime šeimą, kuri patiria daug pavojų mūsų laisvoje visuomenėje.
© 2014 XXI amžius
|