Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Laikas
Lietuva
Ora et labora
Pasaulis
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Gausus Tikėjimo metų derlius

Elena GUBOVIENĖ

Šv. Dvasios savaitgalio dalyvių grupelė Palendrių vienuolyne su tėvu Grigaliumi ir Akmenės Šv. Onos bažnyčios klebonu kan. Egidijumi Zulcu

Vėl apsisuko metų ratas. Nutolo mūsų kasdieniai pavasario, vasaros darbai darbeliai. Pralėkė šventės, renginiai, įvairūs paminėjimai. Nuošė, lietumis nušnarėjo pilkas ruduo. Nutolo paskutinės rudens šventės: žvakių liepsnelėmis numirgėjo ramus Visų Šventųjų, Vėlinių susikaupimas, praėjo iškilminga Kristaus Karaliaus šventė. Katalikams tai – liturginių Tikėjimo metų pabaiga. Apsisuko metų ratas ir vėl, atrodo, einame tuo pačiu keliu. Bet ar visai taip pat? Ar visai tokie pat? Mintimis grįžkime į praėjusių metų rudenį, kai dar popiežius Benediktas XVI paskelbė Tikėjimo metus. Kokie jie buvo? Kuo jie mus praturtino? Ką juose atradome? Ką iš jų gavome? Ar atgimė, ar sustiprėjo mūsų tikėjimas per tuos Tikėjimo metus? Apaštališkasis nuncijus arkivyskupas Luigi Bonazzi pradedant Tikėjimo metus mums sakė: „Prašykime tikėjimo dovanos“. Juk tikėjimas ir yra Dievo dovana. Ar prašėme jos? Ar atgaivinome tai savo širdyse? Šie ir panašūs klausimai sukasi galvoje, kai ilgi, tamsūs Advento vakarai įsėlina į mūsų namus ir širdį pripildo tylaus laukimo kažko nepaprasto, šviesaus, artimo. Taigi, kai už lango ūžauja vėjas, kai į palangę atsimušę tyžta šlapdribos kąsniai, prie šilto namų židinio ramiai įsitaisę, pažvelkime atgal, į tuos prabėgusius metus.

Mums, žemaičiams, jie ypatingi buvo dar ir tuo, kad šiais metais pradėjome švęsti Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejų. Tas tikėjimas, kurį į mūsų kraštą nešė pirmiausia mūsų valdovai – didysis kunigaikštis Vytautas ir karalius Jogaila, pasitelkę keletą kunigų ir vienuolių, – prigijo Žemaitijoje, jos žmonių širdyse. Kad Dievo Žodis gyvas mumyse ir po tiek amžių, gražiai paliudijo visos prabėgusių metų šventės, renginiai. Jau vien eucharistiniai kongresai kiekviename Telšių vyskupijos dekanate, šešių šimtų žemaičių piligriminė kelionė į Romą, kad išpažintų savo tikėjimą, sustiprintų jį šventajame mieste, – unikalus reiškinys šių dienų sumaterialėjusiame pasaulyje. Ir šviesu, ir džiugu širdy darosi, kad ir mes, Akmenės Šv. Onos parapijos žmonės, visur dalyvavome, buvome savo tikėjimo liudytojai.

Nenoriu vardinti visų švenčių, renginių, kuriuose dalyvavome, noriu tik stabtelėti prie renginio, kuris mūsų padangėje lyg ir kokia naujovė, bet didžiuosiuose Lietuvos miestuose ir Europoje tai jau tapę tradicija, besitęsiančia porą dešimtmečių. Tai – „Alfa“ kursai. Šiais Tikėjimo metais juos savo parapijoje jau organizavome antrą kartą. Tai – reguliarūs vienuolikos savaičių susitikimai (susitinkama vieną vakarą per savaitę) parapijos namuose prie arbatos ar kavos puodelio. Pirmiausia išklausomas mokymas aktualiais krikščioniškojo tikėjimo klausimais, pavyzdžiui: kas yra Jėzus, kodėl Jėzus mirė, kaip įmanoma tikėti, kodėl turėčiau skaityti Bibliją, kaip pasipriešinti blogiui? Po mokymo diskutuojame, kalbame apie tai. Kiekvienas dalyvis gali išsakyti savo patirtis, išgyvenimus, iškylančius klausimus, abejones, pamąstymus. O jei tuo momentu nerandi žodžių, jei nori patylėti, paklausyti kitų, irgi visada būsi suprastas. Čia vyrauja visiškas pasitikėjimas vienas kitu, pagarba kiekvienam. Visada būna ir malda, ir giesmė. O ji visada pakili, nuoširdi, uždeganti, ypač dėl to, kad jai vadovauja, jai akordeonu pritaria mūsų klebonas kanauninkas Egidijus Zulcas. Jis, tiesa, ir yra „Alfa“ kurso iniciatorius mūsų parapijoje. Klebonas apibendrina visų pasisakymus, pasidalina savo mintimis, savo kunigiška išmintimi. Prabėgus šešioms mokymų savaitėms, būna Šventosios Dvasios savaitgalis. Kas tai? Nustebs ne vienas skaitytojas, nedalyvavęs „Alfa“ kurse. O tai – iškylos savaitgalis, kai paliekame savo parapiją ir išvykstame kitur. Šį rudenį keliavome į Palendrių benediktinų vienuolyną. Šis vienuolynas – Kelmės rajone, labai atokioje vietoje, kur aplinkui nusidriekusios laukinės nenumelioruotos pievos, po kurias vasaromis braido klykaudamos gervės, tolėliau ošia miškai, tyvuliuoja ežeriukas. Palendrių vienuolyno bažnyčioje dalyvavome šv. Mišiose. Jos tą šeštadienį vyko iškilmingai, nes buvo švenčiamas Laterano bazilikos pašventinimas. Mišios čia vyksta lotynų kalba ir yra giedotinės. Ramus grigališkasis giedojimas, plaukiantis lyg tyli upė, smilkalų aromatas, ramūs, lėti, galima sakyti, sakrališki brolių benediktinų atsistojimai, nusilenkimai prie altoriaus, profesionalus grojimas vargonais (grojo tėvas Grigalius), taip kresteli kiekvieno širdį, kad, atrodo, siela nebepaklūsta jokiam proto balsui ir pati veriasi Šventosios Dvasios atėjimui... Taigi mokymą apie Šventąją Dvasią vedė tėvas Grigalius, vienuolis, kilęs iš JAV, turintis ir lietuviško kraujo, gražiai išmokęs lietuviškai, kalbėjo minkšta, švelnia savo tartimi giliai, išmintingai, įtikinamai. Po viso to – individualūs dvasiniai pokalbiai su tėvu vienuoliu, išpažintys kai kam net po keliolikos metų pertraukos. Toks buvo Šventosios Dvasios poveikis tą šeštadienį.

Apie tai kursų dalyvės rašo: „Didžiausias poveikis buvo Šventosios Dvasios savaitgalį. Tai – įvykis, kuris mūsų gyvenimą pasuko 180 laipsnių kampu“... Taip per „Alfa“ kurso užsiėmimus veikia žmogaus širdį Aukščiausiasis, perkeičia ją. Štai dar viena kurso dalyvė rašo: „Atėjau čia kaip užgesusi anglis... „Alfa“ kursai grąžino mane į židinį“. Kursai padeda geriau pažinti Dievą, Jo sukurtą pasaulį, padeda pažinti save, atrasti savo vietą Bažnyčioje, parapijos gyvenime, todėl žmonės, pasibaigus užsiėmimams, visai nenori skirstytis, nori toliau gilinti savo žinias, dalyvauti parapijos bendruomenės gyvenime.

Taigi, argi negalime dabar teigiamai atsakyti į pradžioje iškeltus klausimus? Argi Tikėjimo metai mūsų nepraturtino? Argi neradome to, ką buvome galbūt pametę, nuo ko buvome atitolę? Argi nesiartiname prie Kristaus, mūsų Karaliaus, į kurį įtikėjo prieš 600 metų ir žemaičiai, mūsų protėviai? Ir kai teigiamai gali atsakyti į šiuos klausimus, užlieja širdį džiaugsmas dėl to, kad vis daugiau žmonių atranda Dievą, patiria Jo karalystės buvimą. O su Juo einant, nebaisios net pačios juodžiausios naktys, nes Jam, kaip sako psalmininkas, net ir „pati tamsa nėra tamsi, ir naktis šviečia kaip diena“ (Ps. 139, 12).

© 2014 „XXI amžius“