Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Laikas
Lietuva
Ora et labora
Pasaulis
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Mano draugas M. Chodorkovskis – laisvėje!

Laima Andrikienė

Europos Parlamento narė Laima Andrikienė

Vėlų gruodžio 23-osios vakarą, septyniolikai minučių belikus iki vidurnakčio, į mano elektroninio pašto dėžutę „įkrito“ laiškas. Michailas Chodorkovskis ir jo šeima sveikino mane su Šventomis Kalėdomis, linkėdami visokių gerumų ir dėkodami už ilgametę paramą Michailui, kai jis buvo nelaisvėje. Nudžiugau, bet nenustebau, nes per pastaruosius daugiau nei devynerius metus M. Chodorkovskio bylai, jo išlaisvinimui skyriau daug pastangų.

Gruodžio 10 d. mane pasiekė M. Chodorkovskio laiškas iš kolonijos Nr. 7 Karelijoje, kur jis buvo kalinamas. Laiške Michailas ne tik dėkojo už paramą, paminėdamas ir mano pareiškimus spaudai, ir kitus veiksmus. Jis rašė, kad jo byla – viena iš daugelio, kad esantieji laisvėje nepamirštų tų, kurie už laisvą žodį, kitokią nei valdžios nuomonę yra įkalinti Rusijos kalėjimuose. Laiškas man buvo perduotas per jo advokatus, atsakymą turėjau skubiai perduoti irgi per advokatus. Spėjau parašyti vos kelis sakinius, vienas jų buvo: „Tikiu, kad kitais metais būsite laisvėje, kad šios Kalėdos bus paskutinės Kalėdos nelaisvėje“. Kitą dieną, gruodžio 11-ąją, EP plenarinėje sesijoje vėl kalbėjau apie M. Chodorkovskį, o prieš kelis mėnesius buvau viena tų Europos Parlamento narių, kurie jį nominavo Europos Parlamento įsteigtai kasmetinei A. Sacharovo premijai už minties laisvę gauti.

Kas man yra M. Chodorkovskis?

Daugeliui jis – vienas žinomiausių Rusijos oligarchų, prieš dešimtmetį – turtingiausias Rusijos žmogus. Kitiems – žinomiausias Rusijos opozicijos atstovas, turėjęs politinių ambicijų. Dar kitiems – liberalas, turėjęs (tikiu, ir tebeturintis) modernios, demokratinės Rusijos viziją, liberalios rinkos ekonomikos propaguotojas. Visa, kas pasakyta, yra tiesa, tačiau man M. Chodorkovskis visų pirmiausia – politinis, sąžinės kalinys, kurio likimui negalėjau likti abejinga, kurio išlaisvinimo siekiau visomis man prieinamomis priemonėmis.

M. Chodorkovskis buvo areštuotas 2003 metų spalio pabaigoje. Jau daugiau nei devynerius metus dirbdama Europos Parlamente, jo Žmogaus teisių pakomitetyje, visada rasdavau progų ir laiko priminti kolegoms, aukštiesiems ES pareigūnams, pagaliau ir pasauliui apie Michailo Chodorkovskio bylą, jo kalinimą. Sunku būtų suskaičiuoti jo išlaisvinimui skirtas kalbas, kurias pasakiau iš aukštosios Europos Parlamento tribūnos per tuos metus. Kaip nelengva būtų suskaičiuoti Europos Parlamento priimtas rezoliucijas dėl žmogaus teisių padėties pasaulyje, ES ir Rusijos santykių ir kt., kuriose mano siūlymu atsirado paragrafai, reikalaujantys M. Chodorkovskį paleisti laisvėn. Visko buvo daug, tačiau mūsų argumentai ir pastangos kaip į sieną atsitrenkdavo į Putino „Niet“ (ne).

Ir štai gruodžio 20-osios žinia: M. Chodorkovskis paleidžiamas. Jis išvyksta į Vokietiją, ten jį pasitinka buvęs Vokietijos užsienio reikalų ministras H. D. Genscher’is, M. Chodorkovskio išlaisvinimą sveikina Vokietijos kanclerė Angela Merkel... į Berlyną susitikti su tėvu iš Niujorko skrenda Pavelas Chodorkovskis, Michailo vyriausiasis sūnus, kurį teko susitikti Briuselyje ir kalbėtis, tartis, ką dar galėtume padaryti jo tėvui išlaisvinti. Seniai jaučiausi tokia laiminga, kaip tą atmintiną gruodžio 20-osios penktadienį... Dar po dienos mačiau jo senus tėvus, atvykstančius į Berlyną, Michailo susitikimą su mama. Tai – jaudinančios scenos, paliečiančios kiekvieno jausmus ir širdį. Žiūrėdama tą trumpą videoįrašą dar ir dar kartą, prisiminiau ne vieną beveik dešimtmečio senumo įvykį, susijusį su M. Chodorkovskiu, kuriame man asmeniškai teko dalyvauti.

2008–2009 metais buvau didžiausios Europos Parlamento frakcijos – Europos liaudies partijos-Europos demokratų (ELP-ED) – pranešėja žmogaus teisių klausimais, t. y. ELP-ED koordinatorė Žmogaus teisių pakomitetyje. Į kiekvieną Europos Parlamento dokumentą, kuriame buvo galima ką nors pasakyti apie M. Chodorkovskį ir jo kolegą Platoną Lebedevą, siūlydavau atitinkamą paragrafą, nepaisydama kartais ir nemalonių kai kurių kolegų iš kitų šalių komentarų, neva kiek galima tą patį siūlyti, kiek galima apie tą kalinį kalbėti ar rašyti. O kai pati buvau paskirta parengti metinį Europos Parlamento pranešimą apie žmogaus teisių padėtį pasaulyje 2010 metais ir ES politiką šioje srityje, tai jau pačiame pirmajame projekte parašiau tai, ką norėjau, apie M. Chodorkovskio ir P. Lebedevo bylą, jų kalinimą, politizuotą teismo procesą. Mano rengtame metiniame pranešime atsirado ir S. Magnitskio bylai skirti paragrafai, reikalaujant objektyvaus ir skaidraus jo mirties kalėjime tyrimo, o jei tai nebus padaryta artimiausiu metu, siūlėme ES Tarybai svarstyti sankcjų įvedimą aukštiems Rusijos pareigūnams – „Magnitskio sąrašui“, tiems, kurie yra prisidėję prie S. Magnitskio įkalinimo, kankinimų ir nužudymo kalėjime. Europos Parlamentas tiems asmenims siūlė persona non grata statusą Europos Sąjungoje, Šengeno erdvėje ir jų sąskaitų ES bankuose įšaldymą.

M. Chodorkovskio teismas. Parama Beslano vaikams

2010 m. rugpjūčio 30 d. su EP Žmogaus teisių pakomitečio delegacija atvykome į Maskvą. Rusijos sostinė tebuvo tarpinis punktas, vykstant į Beslaną, Šiaurės Osetiją, kad rugsėjo 1-ąją galėtume būti kartu su 2004 metais įvykusios tragedijos aukų šeimomis, žuvusių vaikų motinomis. Ar žinote, kad Beslane yra „Angelų kapinės“, kuriose palaidoti 186 gyvi sudeginti Beslano vaikai? Ar žinote, kad iki šiol oficialiai nepasakyta, kas atsakingas už šias ir kitas aukas, kas davė įsakymą granatsvaidžiais apšaudyti mokyklą, kurioje teroristai laikė pagrobtus vaikus, jų tėvus ir mokytojus? Motinos to „vado“ vardą mums pasakė – jos jau nieko nebijojo, tačiau tokios juodos nevilties ir žmonių beteisiškumo man nebuvo tekę matyti jokioje kitoje pasaulio vietoje, bet Beslanas buvo po to – rugsėjo pirmąją, antrąją, trečiąją. Prieš tai buvo rugpjūčio 31-oji Maskvoje – mitingas Triumfo aikštėje, minint Rusijos Konstitucijos 31 straipsnį, garantuojantį taikių susibūrimų, mitingų ir demonstracijų laisvę, ir Chamovnyčeskyj teismas, kur teisė M. Chodorkovskį ir P. Lebedevą.

Taigi, 2010 m. rugpjūčio 31 d. apšiurusiame Chamovnyčeskij teisme pamačiau M. Chodorkovskį ir P. Lebedevą –tuos, apie kuriuos buvau kalbėjusi ir rašiusi ne kartą. Į teismą atvykome trys Europos Parlamento nariai: suomė, „žaliųjų“ atstovė Heidi Hautala, olandas socialistas Thijs Berman’as ir aš – Europos liaudies partijos (ELP) atstovė, EP Žmogaus teisių pakomitečio vicepirmininkė. Ankštoje teismo salėje radau ir M. Chodorkovskio tėvus – mamą Mariną, kurią jau anksčiau buvau sutikusi Europos Parlamente, ir tėvą Borisą. Medinis narvas (kitaip tos konstrukcijos teismo salėje pavadinti neįmanoma) dar buvo tuščias. Michailo motina mane išsivedė į laiptinę, kad pasitiktume į teismo salę atvedamą jos sūnų. Pamačiau – antrankiais surakintą, kelių milicininkų lydimą kalinį M. Chodorkovskį, besišypsantį, ką ten besišypsantį – spinduliuojantį gerumą ir meilę...

Teismo salėje, šalia Michailo mamos praleidau kelias valandas. Kolegos parlamentarai išėjo anksčiau, o aš pasilikau: mat tą dieną buvo apklausiamas liudytojas, kuris pagal kaltintojų sumanymą turėjo liudyti M. Chodorkovskio nenaudai. Teisėjas net mikčioti pradėjo, nes liudytojas liudijo... kaltinamojo naudai, atskleisdamas, kaip tardytojų buvo įkalbinėjamas ir verčiamas liudyti prieš M. Chodorkovskį. Kai išėjau iš teismo salės, manęs laukė žurnalistai ir Rusijos žmogaus teisių gynėjai...

Po kelių dienų Beslane žuvusių vaikų motinos papasakojo, kad M. Chodorkovskis į jo įkurtą ir finansuojamą mokyklą pamaskvėje priėmė būrį Beslano vaikų, kurie išgyveno tragediją. Rusijos valdžia visomis išgalėmis stengėsi sužlugdyti ir šį Michailo projektą...

Vietoje išvadų

M. Chodorkovskio išlaisvinimas nebuvo vienas Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai prioritetų, bet nutiko taip, kad jis buvo išlaisvintas Lietuvai pirmininkaujant ES. Tikroji išlaisvinimo priežastis – tikrai ne tai, kad V. Putinas staiga tapo didžiu humanistu. Kaip man kažkada sakė vienos šalies žmogaus teisių gynėjai, vilkas niekada netaps vegetaru. Viena tikrųjų priežasčių yra ta, kad Rusijos vadovas (ar valdovas) desperatiškai stengiasi išgelbėti Sočio olimpines žaidynes nuo nesėkmės, o nerimui pagrindo – daugiau nei pakankamai. Juk didžiųjų valstybių vadovai – JAV, Vokietijos, Prancūzijos ir Lietuvos prezidentai, Didžiosios Britanijos premjeras – jau pareiškė nedalyvausiantys olimpiadoje.

Amnestija tūkstančiams kalinių Rusijoje, M. Chodorkovskio paleidimas (ir tremtis), nors ir sulaukė teigiamos reakcijos iš kelių valstybių vadovų, tačiau netapo posūkio tašku. O juk nuo sausio 1-osios Rusija pradeda pirmininkauti galingiausiųjų klubui (G8), šių valstybių vadovų susitikimą Rusijos prezidentas planuoja Sočyje 2014 metų birželį, o tie didieji net į olimpiadą neketina atvykti. Šioji priežastis greičiausiai yra viena svarbiausiųjų, privertusi V. Putiną pasirašyti dekretus dėl amnestijos, dėl malonės M. Chodorkovskiui, ir tai greičiausiai dar ne paskutiniai Rusijos aukščiausiosios valdžios veiksmai šia kryptimi. V. Putinas nori būti turtingiausiųjų ir galingiausiųjų klubo nariu, tačiau kitų klubo narių elgesys – akivaizdus įrodymas, kad jis ten yra nepageidaujamas.

© 2014 „XXI amžius“