Lietuvos
kultūros
galerija

Kronika

Kraštotyrininkai – kaip šeima

Jonas Juodelis (dešinėje) pasakoja, kaip kaupė asmeninę biblioteką. Kairėje – Draugijos valdybos pirmininkas Tautvydas Kontrimavičius

Kalba Vilniaus universiteto fil. prof. Osvaldas Janonis

Kraštotyros draugijos narių sambūryje

Anykščiai. L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos Kraštotyros ir leidybos skyriuje vyko Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kraštotyros draugijos narių sambūris. Čia, kur kaupiami kraštotyros veiklos rezultatai, susirinko kraštotyrininkai iš Panevėžio, Utenos, Kauno ir įvairių Anykščių krašto kampelių, pasakojo savo nuveiktus darbus ir kūrė ateities planus.

Draugijos valdybos pirmininkas Tautvydas Kontrimavičius supažindino su Draugijos biudžetu, informavo, kaip naudojami nario mokesčio ir gaunamos paramos bei projektų rėmimo pinigėliai.

Kraštotyrininkų talkininkė, menotyros dr. Jolanta Zabulytė pasidalino įspūdžiais iš 2013 metais Draugijos organizuotos ekspedicijos po Anykščių krašto kapines ir perdavė Viešajai bibliotekai saugoti susistemintą, sutvarkytą ekspedicijos metu surinktos medžiagos kopiją.

Sambūryje apžvelgta bibliotekininkų kraštotyrininkų veikla, pasidžiaugta 2012–2013 metais vykusios kraštotyros darbo apžiūros rezultatais ir apžiūros nugalėtojų – kraštotyrininkių Ramunės Musteikienės, Danguolės Kavaliauskienės ir Daivos Agafanovienės – darbais. Per praėjusius metus sudaryti visų rajono bibliotekose saugomų kraštotyros darbų sąrašai. Jais galės naudotis visi pageidaujantys.

Anykščių kraštotyrininkų veikloje ryškiausią pėdsaką pastaraisiais metais palieka Draugijos narys, Vilniaus universiteto fil. prof. Osvaldas Janonis. Vargu ar šiuo metu atrastume kitą Anykščių krašto praeities tyrėją, kuris ne vien laisvalaikį, bet ir visą savo laiką paskirtų gimtojo krašto istorijos tyrinėjimams. O. Janonis jau išleido kelias knygas apie Surdegį, suorganizavo kraštotyros dokumentų ir nuotraukų parodas, sutvarkė Anykščių Šv. Aleksandro Neviškio cerkvės archyvą, vedė seminarus, tyrinėjo senąsias cerkvėje rastas knygas ir bibliotekininkėms padėjo organizuoti parodą „Senosios stačiatikių šv. Mišių knygos“, kurią visuomenei pristatė kovo 4 d. Anykščių viešosios bibliotekos salėje.

Sunkumais, patirtais kraštotyros veikloje, su bičiuliais dalijosi kraštietis, atvykęs iš Panevėžio, Tautvilis Uža. Jis prisipažino, kad nėra lengva surinkti reikiamą medžiagą, nes susiduria su žmonėmis, kurie ne tik nenori padėti, bet ir trukdo tai daryti. Atkaklus kraštotyrininkas pasižadėjo šiais metais išleisti jau ketvirtąją knygą, skirtą Viešintų kraštui garsinti, – Viešintų mokyklos istoriją.

Knygos istorinę praeitį Viešintų krašte garsina ir kraštotyrininkas Algimantas Bekenis. Jis išsaugojo savo senelės ir tėvelio sukauptą namų biblioteką. Su sambūrio dalyviais jis pasidalijo džiaugsmu, kurį patyrė, matydamas Lietuvos bibliofilų susidomėjimą jo šeimos sukauptimis knygomis. Apie tai, kaip kaupė asmeninę biblioteką, pasakojo ir kraštotyrininkas anykštėnas Jonas Juodelis.

Apie savo ištikimybę kraštotyros veiklai sambūryje kalbėjo ir mūsų krašto rašytojai Rimantas Vanagas ir Vygandas Račkaitis. Jie pristatė sumanymus, kuriems dabar skiria savo laiką. Rašytojas R. Vanagas tęsia gimtojo Peslių kaimo istorijos tyrinėjimus, o V. Račkaitis kartu su M. Telksnyte stengiasi atskleisti dar nežinomus mūsų klasiko Antano Baranausko vaikystės ir jaunystės momentus. Į kraštotyrininkų gretas įsijungė ir rašytojo R. Vanago žmona Vijoleta Vanagienė – ji pernai sudarė ir išleido biografijų rinkinėlį „Avižos-Avižieniai iš Anykščių ir visa giminė“.

Mokytojas Gintaras Ražanskas pasidžiaugė, kad jo knyga apie Leliūnų kaimą irgi jau pakeliui pas skaitytojus. Rengiant šią vieno kaimo kraštotyros monografiją, buvo daug ir atkakliai dirbta, nemažai laiko paskirta kraštotyros medžiagai rinkti, ją tikslinti archyvuose. Gintaras prisipažino, kad jam malonu tokiu būdu sugrįžti į tas vietas, kur gyveno proseneliai, pasiekti ir XVII amžiaus Leliūnų kaimo istoriją. Nors daug laiko ir pinigų paaukota knygai ruošti, tačiau atradimai ir gilesnis savo gimtinės praeities pažinimas kompensuoja visus praradimus.

Kitiems Leliūnams – Utenos ir Anykščių paribio parapijai – savo naujausią knygelę paskyrė kraštotyrininkas Jonas Sriubas, anykštėnas, šiuo metu gyvenantis Utenoje. Pernai jis išleido knygą „Senovė ir Leliūnų valsčius“, joje apžvelgė istorinę Leliūnų apylinkių praeitį: leidinyje pristatomi šio krašto piliakalniai, pilkapiai, senkapiai, kaimai, dvarai, palivarkai, žmonių gyvenimas, papročiai ir tradicijos.

Mokslinius tiriamuosius kraštotyros darbus atlikęs Draugijos narys Gintaras Vaičiūnas šiuo metu rengia spaudai dvi knygas. Netrukus pasirodys jo „Gidas po Šimonių girią“, o vėliau kraštotyrininkas ketina išleisti Anykščių krašte žuvusių partizanų žinyną su žemėlapiu, siekdamas išsaugoti ir įamžinti žuvusiųjų atminimą bei identifikuoti šias vietas.

Kraštotyrininkas Raimondas Guobis sambūrio metu akcentavo, kad krašto istorijos bei kultūros pasaulis beribis, rajone vis daugiau senų žmonių, gebančių papasakoti, o jų atmintyje ir išgyvenimuose veriasi neapsakomos vertės kraštotyros medžiagos klodai. Raimondas pastaruoju metu rinko medžiagą apie Šimonių girią, jos kaimų istoriją, amatus, verslus, dvasinį gyvenimą. Jis itin domėjosi Šventosios aukštupio kaimų žmonių gyvenimu, upės reikšme, tikėjimu, žvejybos būdais, malūnais ir kitais dalykais. Šiemet kraštotyrininkas tikisi surinkti 100 svėdasiškių potyrių, istorinių, kultūrinių atsiminimų aprašus.

Patarimais, kaip rinkti informaciją ir išvengti klaidų, dalijosi kraštotyrininkė Veronika Dikčiuvienė. Ji patarė, kad negalima pasikliauti pasakotojais, kurie neabejodami tvirtina, kad žmogus tikrai žino. Reikia klausyti tų, kurie abejoja ir sako, kad reikėtų patikslinti jų pasakytus žodžius. Dažnai pasitaiko netikslumų ir spaudoje, ir kituose informacijos šaltiniuose, todėl patikrinti duomenis privalu.

Visiems labai patiko viešintiškės kraštotyrininkės Jolantos Mameniškienės pasiūlymas Draugijoje suburti jaunųjų kraštotyrininkų sekciją, nes kažkam juk reikės tęsti vyresniųjų pradėtus darbus. Svarbiausia, jog norinčių imtis tokios veiklos jaunų žmonių jau yra.

Sambūrio metu pasisakė visi kraštotyrininkai. Kas nespėjo apie savo sumanymus prabilti oficialioje renginio dalyje, tai padarė prie kavos puodelio. Sambūrio dalyviai pasijuto kaip vienos šeimos nariai, o skirstydamiesi kone po trijų valandų, nutarė, kad kraštotyra – liga, nuo kurios išgyti per sunku.

Audronė BEREZAUSKIENĖ,
Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kraštotyros
draugijos valdybos pirmininko pavaduotoja

Tautvilio UŽOS nuotraukos

© 2014 „XXI amžius“