Lietuvos
kultūros
galerija

Kronika

Kaip obels žydėjimas

DUSETOS. Pasinerti į fotografijų pasaulį Kultūros centro dailės galerijoje pakvietė generalinis miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas. Nors autorius ne kartą dalyvavo bendrose parodose, jo nuotraukų yra kataloge „Zarasų rajono fotografai“, ši paroda autoriui yra pirmoji personalinė, todėl ypač brangi jam pačiam. Juk tai – puiki proga sukviesti artimuosius ir kolegas draugėn, pasidalinti įspūdžiais ir akimirkomis iš savo kelionių po tolimas šalis ir Lietuvą. Ne vienam atvykusiam į šią parodą buvo maloni staigmena sužinoti, kad B. Sakalauskas, užimdamas atsakingas pareigas, suranda laiko ne tik medžioklei, bet ir gamtos fotografavimui.

Popietę pradėjo ir jos metu susirinkusius lydėjo Dusetų meno mokyklos akordeonistų, vadovaujamų mokytojo Juozo Švedo, parengta muzikinė programa. Atidarydamas parodą, Kultūros centro Dusetų dailės galerijos direktorius Alvydas Stauskas padėkojo autoriui už tai, kad būtent su jo, tuometinio Zarasų rajono mero, pritarimu, atsirado pirmoji Lietuvos provincijoje įsikūrusi profesionalaus meno galerija. Niekas netikėjo, kad ji ilgai išsilaikys, o štai jau beveik 20 metų sėkmingai gyvuoja ir tapo svarbiu krašto kultūros židiniu. Žymus fotomenininkas Jonas Danauskas sveikindamas autorių palinkėjo, kad fotoaparatas liktų draugu visam gyvenimui, ir priminė, kad B. Sakalauskas ne tik pats užsiima fotografija, bet ir kitus skatina bei remia, ypač jaunuosius fotografijos entuziastus: Lietuvos generalinėje miškų urėdijoje rengiami fotokonkursai miško tematika, skatinantys domėtis gamta, padedantys matyti ne tik tai, kas gražu, bet ir verčiantys įsigilinti į jos problemas. Aplinkos ministras Valentinas Mazuronis sakė: „Pažįstu Benjaminą kaip aistringą medžiotoją, tad man buvo nauja, kai sužinojau, kad jis ir kūrėjas, užsiimantis tuo rimtai ir profesionaliai. Linkiu, kad fotografijai tektų daugiau laiko nei medžioklei“. Seimo Aplinkos komiteto pirmininko pavaduotojas Paulius Saudargas pasidžiaugė B. Sakalausko, kaip menininko, sugebėjimu iš gyvenimiškojo chaoso ištraukti ir sustabdyti gražiausias gyvenimo akimirkas, padėkojo už puikų darbą, puoselėjant Lietuvos miškus. Kolega medžiotojas Seimo narys Vytautas Saulis pašmaikštavo, kad „medžiotojai daug ką pastebi medžioklės metu, tačiau negali to parodyti, o Benjaminui pavyko pagauti tą cinkelį, be kurio neapsieina gera fotografija“. Seimo narys Algimantas Dumbrava akcentavo ypatingą meno svarbą žmogaus gyvenime – kuriantis žmogus ne tik pats auga bei tobulėja, bet ir šalia esančius pakylėja, įkvepia geresniems darbams. Žurnalistas, rašytojas, Dusetų garbės pilietis Donatas Čepukas parodos autoriui įteikė savo naujausią knygą „Beamžis“, kurioje pasakojamas veiksmas vyksta Dusetų girioje. Gal jos vaizdingi aprašymai taps nauju įkvėpimo šaltiniu?

Nuoširdžių, šiltų žodžių, prasmingų palinkėjimų negailėjo ir kiti sveikinusieji – Zarasų rajono savivaldybės tarybos narė Stasė Goštautienė, Lietuvos miškininkų sąjungos vadovas prof. Edmundas Bartkevičius, viso gausaus kolektyvo vardu Lietuvos medžiotojų draugijos vicepirmininkas dr. Egidijus Bukelskis, Utenos, Zarasų, Anykščių, Rokiškio urėdijų atstovai, Sartų regioninio parko direktorius Saulius Mažulis, fotoklubo „Žalias skėtis“ fotografai, Dusetų bendruomenės atstovai, giminaičiai, artimi draugai ir kaimynai.

Skaitydami parodos anotaciją, suprantame, kur yra stiprybės ir atsakomybės prieš save bei aplinką ar grožio pajautimo šaknys: „Gimęs ir užaugęs tremtinių Kazimieros ir Stepono Sakalauskų šeimoje sūnus Benjaminas neatsitiktinai save vadina Sibiro vaiku. Ten prabėgo jo vaikystė ir nemaža jaunystės dalis. Miškai, kalnai, upė, gausi tų platumų flora bei fauna ir, žinoma, nuoširdūs to krašto žmonės, dažniausiai tremtiniai, o gal dar išlikusi kovinga protėvių dvasia padėjo tvirtus pamatus jo nepalaužiamo, neretai maištingo charakterio formavimuisi. Ilgoje metų tėkmėje patirdamas nelengvą darbo krūvį, priimdamas kartais ir labai sudėtingus sprendimus, B. Sakalauskas dažniausiai atsipalaiduoja gamtoje, stebėdamas miške vykstančius reiškinius, žvėris ar paukščius. Laikui bėgant, norisi vis daugiau patirti kitokių, naujų įspūdžių, labiau suprasti jau girdėtus paslaptingus miško garsus ar paprasčiausiai grožėtis gamta. Gal todėl vis dažniau į rankas paima fotoaparatą“.

Pats autorius, gimęs Rusijoje, Irkutsko srityje, Nižnij Kačergat gyvenvietėje, apie save kalbėjo taip: „Trauka Sibiro toliams išliko iki šių dienų. Grįžęs į Lietuvą dažnai sapnuodavau kalnus. Aš be jų sunkai ištverdavau. Iki šiol niekada neatostogavau jokiame kurorte. Jei tik galiu, stengiuosi būtinai nuvykti į Sibirą, į Sajanus, į Altajų, į kitas kalnuotas vietoves. Ten aš atsipalaiduoju ir dvasiškai, ir fiziškai. Visus patirtus įspūdžius, pamatytus vaizdus norisi užfiksuoti ir pasidalinti su kitais, todėl šioje pirmojoje rimtoje parodoje ir eksponuojamas per keletą metų sukauptas kelionių archyvas, mano patirti įspūdžiai“. Nors B. Sakalauskas kukliai prisipažino nelaikantis savęs tikru menininku, tačiau jo darbai byloja ką kita. Etnokultūros globos tarybos pirmininko Virginijaus Jocio žodžiai buvo ypač taiklūs: „Kūryba yra dūšios vaisius, tik kuriančio žmogaus siela gali spindėti“. Eidami nuo vieno darbo prie kito, stebėdami, kaip autorius su pagarba žvelgia į išdidžias kalnų viršūnes ar bedugnius Sibiro ežerus, iš paukščio skrydžio parodo kerintį Lietuvos gamtovaizdį, pastebi kuklaus paukštelio išskirtinumą ar sugauna baikštų ir smalsų miško žvėrelio žvilgsnį, su širdgėla primena ekologines katastrofas – Černobylio tragediją ar gaisrą Kuršių nerijoje. Suprantame, kad tik didelės „dūšios“ žmogus gali regėti, jausti, dovanoti tai, ką galbūt per skubėjimą ne visada pamatome.

Vienoje nuotraukoje užfiksuota ryškiai miško fone išsiskirianti žiedais apsipylusi obelis – lyg simbolis žmogaus, kuris ir būdamas brandaus amžiaus žydi ir brandina vaisius. Tad susirinkę linkėjo gerbiamam Benjaminui laiko, kantrybės, sėkmės ir patikino laukiantys dar ne vieno tokio pasakojimo apie gamtą – visų mūsų namus.

Dusetiškė dailininkė Nomeda Saukienė, įteikdama parodos autoriui pirmųjų snieguolių žiedus, sakė: „Jei ne menas, tai grožis išgelbės pasaulį...“

Vilija Visockienė

Zarasų rajonas

© 2014 „XXI amžius“