Lietuvos
kultūros
galerija

Kronika

Bažnytinė ir pasaulietinė tekstilė

Benjaminas ŽULYS

Marijona Sinkevičienė prie vieno iš savo darbų

Virginija Kirvelienė prie vieno iš savo darbų

Parodos atidaryme (iš kairės): menotyrininkė Raimonda Simanaitienė, tekstilininkės Marijona Sinkevičienė ir Virginija Kirvelienė

M. Sinkevičienė. Iš ciklo „Prikelta į būtį“

V. Kirvelienė. Atsiriboję, 2012, medvilnė, spaudimas, d-0,71 cm

V. Kirvelienė, Diena-naktis. Vardiniai dangčiai iš Kauno Rotušės aikštės. 2012, medvilnė, spaudimas, d-0,84 cm

V. Kirvelienė, Iš triptiko „Įklimpę laike I“, „Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą“ (K. Donelaitis), 2014, medvilnė, spaudimas, d-84 cm

KAUNAS. Galerija „Aukso pjūvis“ (Verslo lyderių centras (VLC), K. Donelaičio g. 62/ V. Putvinskio g. 53) tęsia savo tradiciją – rengia parodų ciklą „Duetai“, kuriame eksponuojami dviejų dailininkų kolegų kūriniai. Šį kartą galerijoje buvo demonstruojami tekstilininkių Marijonos Sinkevičienės ir Virginijos Kirvelienės darbai. Parodą menininkės pavadino „Reminiscencija“, kurioje buvo demonstruojami pastarųjų metų kūrybinį kelią ženklinantys saviti meno kūriniai. Abiejų menininkių kūrybą žiūrovams pristatė dailėtyrininkė Raimonda Simanaitienė. Ji papasakojo, kad „Aukso pjūvyje“ eksponuojamų M. Sinkevičienės kūrinių atsiradimas yra susijęs su 2008 metais menininkės patirta įdomia veikla. Tai – tiriamojo pobūdžio ekspedicija „Kultūros paveldas – sakralinė tekstilė“, kurią organizavo Raseinių krašto istorijos muziejus. Šio projekto tikslas – įsigilinti į vieną iš žymiausių mūsų krašto kultūros paveldo sričių – bažnytinę tekstilę – ir nufotografuoti, surinkti jos pavyzdžių. Besidomėdama rastais eksponatais, lietuvių liaudies meistrų atliktais įvairialypiais sakralinės tekstilės kūriniais – bažnytinėmis vėliavomis, altorių užtiesalais, liturginiais drabužiais, kilimais ir kitais dirbiniais, – tekstilininkė išaudė autorinį vadinamąjį tapiserijų ciklą „Prikelta į būtį“. Jis primena ir iš dalies atspindi ikonografinius bažnytinės tekstilės simbolius, kai kuriuos audinio komponavimo būdus, koloristiką. Žvelgdamas į šiuos kūrinius, negali nesižavėti sidabrinių, šviesiai pilkų tonų skaidrumu, menine kultūra.

Dailėtyrininkė pastebėjo, kad per daugiau nei 30 metų M. Sinkevičienės kūryba krypo į įvairias tekstilės sritis ir meno vaizdinius. Menininkė visuomet balansavo tarp modernizmo ir klasikos, kūrė monumentalias tapiserijas, mažąją tekstilę, vėliavas, dalyvavo kaligrafijos, akvarelės meno projektuose. Dailininkė nesibodėjo imtis tapybos ant audinio, aplikavimo ar siuvinėjimo darbų, kurie ypač ženkliai atsiskleidė vienoje iš jos plėtotų meninių sričių – įvairių paskirčių vėliavose.

M. Sinkevičienės darbuose reiškiasi formų ir spalvos saikingumas, rami kompozicinė ritmika, abstrakčių vaizdinių pasikartojimas. Kokį kūrinį bepaimtume – ankstyvuosius stambiaformačius gobelenus, postmodernius XX a. pabaigos darbus iš sintetinių medžiagų ar mažosios tekstilės darbelius, – šiuos bruožus galime tikėtis išvysti visuomet. Tokiais pavyzdžiais laikytini autorės kūriniai iš plastiko pluošto, atspindintys savitus eksperimentus. Juose dera ritmingai išdėstyti skirtingų spalvų kvadratai, istrižinės juostelės, mažučiai ornamentiniai kryželių simboliai ir audinio skaidrumas. Dailininkė turi ypatingą spalvinę klausą – jos austuose monumentaliuose ar mini tekstilės darbuose vyrauja tamsūs juosvi kontūrai, linijų juostos kaitaliojasi su tamsiai raudonos, rudų, baltų dryžių frizais. Kontrastingos, simbolinės spalvos – tarsi gėrio ir blogio, šviesos ir tamsos, esaties ir išnykimo priešprieša. Netgi galime manyti, kad M. Sinkevičienės tekstilės darbai yra „kažkur greta“ lietuvių tautinės tekstilės, įgavę naujo lietuviško audinio išraišką. Šiuo metu dailininkė yra Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakulteto docentė.

Kita šios „Duetų“ parodos dalyvė – M. Sinkevičienės kolegė, buvusi Vilniaus dailės instituto (dabar – Vilniaus dailės akademijos) Kauno fakulteto tekstilės specialybės bendrakursė Virginija Kirvelienė. Jos dabartinė darbo biografija susieta su Nacionaliniu M. K. Čiurlionio muziejumi, kur daugiau nei 20 metų ji dirba grafikos skyriaus fondų saugotoja. Visą šį laiką menininkė yra aktyvi vadinamosios parodinės tekstilės kūrėja. Jos kūrybos bruožus pristatė menotyrininkė R. Simanaitienė. Ji naudojosi ne vieną monumentalų darbą, kuriems būdingas šviesių subtilių – balkšvų, gelsvų, ochrinių – tonų koloritas, natūralių medžiagų (vilnos, lino, pusvilnės) naudojimas. Menininkės darbuose atsiskleidžia audinio grožis – laisvai krentantys kutai, besiplaikstantys džiuto plaušai, kūriniai, suteikiantys lengvumo, minkštumo, savotiško lyrizmo.

Palaipsniui V. Kirvelienės kūryba kito – keitėsi ir spalvinė gama, jos kūrinių formatai, modernėjo tekstilės, kaip meno objekto, išraiška. Tam tikriausiai stiprios įtakos padarė darbas muziejuje, grafikos fondų aplinkoje. Dailininkė netikėtai atrado spaudo pritaikymo tekstilėje galimybes ir ėmė kurti kompozicijas iš lino pluošto, popieriaus, standintos medvilnės.

Netikėtai menininkės įkvėpimo objektu tapo itin proziškas motyvas – miestų gatvių dangčiai – niekieno ligi šiol neplėtota tema. Beje, keletas autorės darbų iš ciklo „Miesto dangčiai“ eksponuojama Kauno M. Žilinsko paveikslų galerijoje, parodoje „Muziejus neregiui“. Tekstilės figūros, reljefiniai paviršiai šios parodos lankytojus skatina liesti eksponatus rankomis, pajusti kūrinio formas. Pati menininkė sako norėjusi šiems paprastiems, buitiškiems gatvės daiktams vizualiai suteikti kitą prasmę, pakylėti juos nuo žemės, atkreipti dėmesį į jų paviršiuose pasklidusius linijų, ornamentų derinius, nes būtent tas dangtis slepia pluoštą laikmečio informacijos.

Kastyčio Antanaičio nuotraukos

© 2014 „XXI amžius“