Lietuvos
kultūros
galerija

Kronika

Beržinės lėkštės

Rasa GRIŠKEVIČIENĖ

UKMERGĖ. „Berniukas su beržo tošele...“ – taip dizainerė Onutė Kujelienė pristatė savo kaimyną, nuo Siesikų krašto kilusį medžio drožėją Antaną Juodį, kurio dekoratyvinių lėkščių paroda buvo atidaryta Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje. Dar vaikystėje būsimasis meistras ėmė jaukintis medį: drožinėjo švilpynes, raižė karklo vyteles, vėliau pabandė drožti iš juodalksnio ir ąžuolo. Šiandien tas berniukas jau užaugęs, tačiau vaikystės pokštų neužmiršęs ir šypsodamasis vadina save „olimpiniu berniuku“, mat gimė 1980-aisiais, Maskvos olimpiados metais, kovo 11 dieną. Pirmąją personalinę savo darbų parodą surengė sūnaus Ovidijaus gimtadienio proga – kovo 20 dieną jaunajam Juodžiukui sukako penkeri. Jie abu – tėvas ir sūnus – gimę po Žuvies ženklu, matyt, dėl to žvejyba po šeimos, kaip pats Antanas sako, – antroji jo meilė, ir čia pat prisipažįsta, jog didžiausia jo gyvenime sugauta „žuvis“ – žmona Sigita. Kūryba – trečioje vietoje, tačiau ji irgi reikalauja ne mažiau kantrybės, darbštumo, išmanymo.

„Esu gamtos vaikas. Prisilietęs prie medžio, jaučiu sielos ramybę ir palaimą. Man tai siejasi su šiluma, jaukumu, su tuo, kas gražu ir tikra“, – vakaro metu kalbėjo parodos autorius, pasakodamas, jog vienai lėkštei išdrožti kartais prireikia 50, 100 ar dar daugiau valandų. Ornamentas pirmiausia gimsta vaizduotėje, vėliau jis brėžiamas popieriaus lape, kol su nepaprastu kruopštumu ir atidumu išraižomas medyje. Sigita patvirtino: „Neretai jau po vidurnakčio tenka po kelis kartus raginti Antaną eiti miegoti, o jis vis sėdi paniręs į savo darbą“.

Dar vienas A. Juodžio kaimynas iš Siesikų krašto, fotomenininkas Albinas Kuliešis, prisipažino jau seniai bandęs „ištraukti“ tyliai vienumoje dirbantį Antaną į dienos šviesą. Matė jo darbus ir meilę medžiui, stebėjosi jo kantrybe, darbštumu, tad bene pats pirmas ir pasiūlė savo kaimynui surengti parodą ne parodų rūmuose ar galerijoje, ne kurioje nors salėje, o tiesiog gamtoje, po atviru dangumi, šalia to paties Siesikų ežero. Mat nebe pirmus metus, atėjus Žolinei, Albinas čia rengia poezijos atlaidus: sukviečia į savo gimtinę brolius poetus iš įvairiausių Lietuvos kampelių, savo bičiulius ir bendraminčius. Suvažiuoja čia meno žmonės iš Kauno, Panevėžio, Anykščių, Rokiškio, Ukmergės... Iki paryčių liepsnojant laužui skaito savo poeziją, muzikuoja, aptaria būsimuosius naujus projektus.

Štai taip pernai rugpjūtį, per Žolinę, Albinas paragino savo vaikystės bičiulį Antaną surengti ežero pakrantėje savo drožtų lėkščių parodą. Jomis tąsyk buvo išpuošti visi pakrantės medžių kamienai, svečiai grožėjosi, čiupinėjo, ne vienas tą lėkštę kaip suvenyrą ir namo išsivežė. Tą naktį parodos autorius nelabai turėjo kada apie savo kūrybą pasakoti, nes jam buvo patikėtas itin atsakingas pašėlusio velniūkščio Pinčiuko vaidmuo: jis gaudė ežero pakrantėje ugnį kursčiusias vaidilutes ir įsisodinęs į valtį, plukdė jas ežero gilumon, pilies rūmų link...

Dabar, A. Juodžio parodos atidarymo metu, Albinas lyg tikras krikštatėvis, džiaugdamasis savo auklėtinio darbais, saikdino jį nesustoti pusiaukelėje, neapsiriboti vien dekoratyvinėmis lėkštėmis, o imtis sudėtingesnių darbų – gal dėžučių, rankšluostinių, o ateityje gal ir skulptūros. To Antanui linkėjo ir renginyje dalyvavę pripažinti skulptūros grandai – Rimantas Zinkevičius ir Valentas Butkus. „Pirmas blynas tikrai neprisvilęs!“ – pripažino apie parodą kalbėdamas tautodailininkas Vytautas Mackevičius. Siesikų seniūnijos seniūnas Algirdas Kaučikas ir vyriausioji specialistė Janina Staškūnienė dėkojo autoriui, kad savo darbais garsina Siesikų kraštą, gimtąjį Toliūnų kaimą, o gražius parodos darbus dar labiau papuošia jo nuoširdumas, mokėjimas to neslėpti, žavėjimasis savo šeima.

Visas salės kerteles šventinės nuotaikos pripildė vakaro metu koncertavę atlikėjai – Neįgaliųjų draugijos vokalinis moterų trio: Audra Bernadišienė, Leonora Jasinavičienė, kolektyvo vadovė Zita Kviklienė, o joms akordeonu pritarė vepriškis muzikantas Edvardas Ratautas. Z. Kviklienė linkėjo parodos autoriui – medžio drožėjui ir kantriam žvejui – ne vandenyse gaudyti, o išsidrožti iš medžio undinėlę, kuri taptų jam mielu įkvėpimo šaltiniu, skatindama per dienas nardyti kūrybos gelmėse, o vakarais skubėti į jaukų namų užuovėjos uostą.

© 2014 „XXI amžius“