Gimtinė:
žmonės
ir darbai

Susitikimai

Bažnyčia tapo tvirtesnė ir gražesnė

Klebonas kanauninkas Stanislovas Krumpliauskas nuolat ateidavo pažiūrėti, kaip sekasi remonto darbai

Tadas Astrauskas ant bažnyčios bokšto

Bokšte matomi bažnyčios griuvimo pėdsakai

Dusetų Švč. Trejybės bažnyčia po remonto

Darbuojasi aukštalipiai

Balandžio 9-ąją sukako 40 metų, kai kunigu buvo įšventintas Dusetų Švč. Trejybės parapijos klebonas kanauninkas Stanislovas Krumpliauskas. Nors čia jis klebonauja tik antrus metus, bet atliko nemažai gražių darbų. Šįkart norisi papasakoti tik apie vieną iš tų, kuruos organizavo ir įgyvendino klebonas. Užbaigti didžiulės apimties Dusetų Švč. Trejybės bažnyčios remonto, priežiūros, švarinimosi darbai. Kalbuosi su statybininkų-aukštalipių darbų koordinatoriumi Tadu ASTRAUSKU.

Per vieno sekmadienio pamaldas mūsų klebonas Jus pristatė ne tik kaip statybininką, bet ir kaip inteligentą, intelektualą, mokslo žmogų. Norėtume, kad plačiau papasakotumėte apie save ir savo komandą.

Nėra jokių stebuklų. Turiu daug žingeidumo. Tuo save kaltinčiau. Dar turiu nemažai užsispyrimo sprendžiant sunkiai išsprendžiamus dalykus. Apie mokslo reikalus kaip ir primiršau. Ne moksliniai darbai šiuo metu uja. Tačiau savo galvelės stengiuosi nepalikti ramybėje. Mokausi šio bei to... „Tegu kitas tave giria, o ne tavo burna, svetimasis, bet ne tavo lūpos“ (Pat.27, 2).

Truputis informacijos apie mus: mūsų JVS (Jungtinė veiklos sutartis) komandą sudaro 10 žmonių. Aš esu komandos koordinatorius. Žmonės turi įvairios bendrastatybinės patirties, todėl galime imtis įvairių darbų aukštyje. Komandoje žmonės iš Vilniaus, Kauno, Žemaitijos ir Aukštaitijos. Aš pats vaikystėje dirbau kartu su mama. Ji buvo tinkuotoja-dažytoja. Darbus atlikdavo sąžiningai ir kruopščiai. Man dabar lengviau, nes turiu gerą pavyzdį iš vaikystės. Esu baigęs Prahos universitete teologiją ir Šiaulių universitete surdopedagogiką (darbas su kurčiaisiais). Dvejus metus studijavau Prancūzijoje socialinės krypties mokslus.

Dusetų gyventojai matė devynis vyrus, dirbančius ant bažnyčios stogo bei bokštų. Ar tie darbai, kuriuos jau atlikote, buvo būtini, ar bažnyčia dar galėjo „kentėti“?

Neseniai mačiau Laukžemės dvarą Žemaitijoje. Labai baisus, apleistas ir griūvantis... Panašiai atrodė ir Dusetų bažnyčia. Kentėti gali kiekvienas žmogus. Kęsti sugeba ir namai.

Jei Dievo namas apleistas, tai ar miegantys Dievo žmonės neturi prabusti?

Jūsų klebonas kanauninkas Stanislovas Krumpliauskas moka žadinti. „Dievas parodė jam, ką Jis ketina daryti“ (Pr.41, 28). Pakilo iš snaudulio daugybė nuostabių dusetiškių. Rodos, prisiminė, kaip jų bažnytėlė gaudė karo kulkas. Išgaudė daugybę, o žaizdos liko.

Ar dirbdami suradote Antrojo pasaulinio karo pėdsakų mūsų bažnyčios išorėje ar viduje?

Sienos ir skardos buvo suvarpytos kulkų. Jų labai daug. Bokštų skardoje spiečiai skylių. Kiek metų po karo bokštai dažyti, tiek kartų paliktos visos kulkų skylės. Jas pats asmeniškai liečiau. Paskui užsandarinau. Jų nebeliko. Jos dabar po sandarikliais ir dažais. Sienos šaukėsi pagalbos. Dideli lopai uždengti armavimo mišiniu ir hidrolizuoti raudonos plytos spalvos hermetiku. Mažesnės kulkų žymės paliktos stebėti vaikų vaikams. Joms panaikinti reikėtų atitinkamų lėšų. Gal tegul lieka kaip istorijos faktas.

Parapijiečiai ateidavo talkinti, atlikti nekvalifikuotus darbus. Ar jus tenkino ši pagalba?

„Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau“ (Jn 15, 14). Prie Jėzaus kryžiaus kelyje nebijojo prieiti moterys. Tokios pačios drąsios moteriškės ir Dusetose. Jos fantastiškai pasirodė. Kaip Jeruzalės moterys rūpinosi Jėzumi, taip dusetiškės glostė kiekvieną savosios bažnyčios kampelį, išpainiojo krūvas voratinklių. O vyrai? Padėjo Modestas ir Tadas. Suolus atgal į bažnyčią pagelbėjo sunešti vaikinukai iš pliažo. Keli vyrai po darbų mestelėjo: „Ko nekvietėt pagalbon?“ O kaip pakviesi, jei jie slepiasi nuo savo bažnyčios...

Dusetose nėra nei viešbučio, nei kempingo. Kaip jūs išsprendėte savo gyvenimo ir buities problemas?

Po darbo norėjosi ramybės. Dirbdami parapijose visada prašome vietos galvai priglausti. Klebono Stanislovo rūpesčiu, gyvenome mokykloje. Turėjome net keturis kambarius, tualetus ir dušus, net virtuvės kambarį. Pietus klebonas užsakydavo miestelio kavinėje. Į ją ėjome kasdien antrą valandą. Tiesa, kartą mus pakvietė nuostabūs žmonės. Jie prigamino kalną skaniausių cepelinų. Gerieji žmonės prie bažnyčios atnešdavo kavos. Sulaukėme dovanai pieno, kiaušinių, lašinių, bulvių. Taigi jautėmės kažkaip kitaip nei kitose parapijose. Matyti, kad klebonas moka suburti žmones gerumui.

Ar anksčiau atlikti bažnyčios remontai ir padažymai nepadarė didelės žalos?

Kiekvienas remontas ar darbas yra naudingas. Visada įdedama rūpesčio. Laiku buvo anksčiau pakeista pagrindinės navos skarda. Likusį stogą irgi reikės kažkada keisti. Dabar jį lopėme, įtrūkius hermetizavome. Bokštai nuo drėgmės, kuri kaupėsi per kulkų padarytas žaizdas, susenę. Kondensatas pūdė medines bokštų konstrukcijas.

Kiek metų dabartinis bažnyčios tvarkymas leis mūsų klebonui ramiai dirbti ganytojišką darbą?

Tai – retorinis klausimas, panašaus atsakymo reikalaujantis. Ne vienas klebonas yra sakęs, kad remontas yra amžinas dalykas. Apleisi kurį kampą, ir jis ims sveikas vietas graužti.

Dėkodama už pokalbį, visų parapijiečių vardu linkiu sėkmingų darbų, sveikatos ir nepamiršti mūsų gražiųjų Dusetų.

Homeras apie vieną žmogų pasakoja: „Jis gyveno name prie kelio ir buvo keliauninkų draugas“. O mes visi keliaujame per gyvenimą... Mūsų komandai pasitaikė nuostabi galimybė dirbti su Jumis ir tarp Jūsų. Ačiū Jums už tai ir Jūsų rūpestingajam klebonui Stanislovui. „Nepavarkime daryti gera, nes savo metu pjausime derlių, jei nepailsime. Tad, kol turime laiko, darykime gera visiems, o ypač tikėjimo namiškiams“ (Gal. 6, 9–10).

Kalbėjosi Marija VARENBERGIENĖ

Dusetos, Zarasų rajonas
Tado Astrausko nuotraukos

© 2014 „XXI amžius“