Gimtinė:
žmonės
ir darbai

Pažintis

Gyvenimo džiaugsmo ieškojimai ir atradimai

Petras IVANOVAS

Jurgitos ir Mindaugo Lukošiūnų šeima savo sodyboje Vosyliškio kaime

Jurgitos vaikystė neišsiskyrė iš kitų jos bendraamžių. Gimė Zarasuose, čia mokėsi. Baigusi tuometinę Pauliaus Širvio vidurinę mokyklą, išvažiavo mokytis į Uteną. Buvo didelė svajonė pabėgti iš šio nuošalaus krašto į didmiestį. Be jo zarasiškė net neįsivaizdavo savo gyvenimo. Sėkmingai Utenoje baigė kolegiją ir įsigijo bendrosios praktikos slaugytojos specialybę. Jos svajonė išsipildė. Įsidarbino Vilniuje, Santariškių klinikos Kardiochirurgijos skyriuje. Jaunoji specialistė dirbo su pasaulinio garso chirurgais, dalyvavo ir širdies transplantacijos operacijose. Ramybės nebuvo jokios. Konvejeris sukosi – operacinė, palatos, operacijos, ligonių slaugymas, pagalba jiems. Atsidūrė Jurgita kaip audringoje jūroje. Tačiau apie tokį gyvenimą ji svajojo ir jo troško – nė minutės ramybės, nė minutės atokvėpio. Pati ramiausia minutė, kai pasveikęs ligonis atsisveikindamas taria padėkos žodžius. Visada jų nusipelnė ir Jurgita. Prisimena ji savo darbo metus su pasididžiavimu. Visada buvo svarbu, kad žmogus net sunkią akimirką neprarastų orumo. Visus vienodai ligonius guodė, prausė, valė, tvarkė. O kiekviena operacija ne tik gydytojui, bet ir slaugytojai buvo sudėtingiausiais egzaminas, kurio baigties niekas nežino. Kaip sakoma, medicinoje garantijų niekada nebūna, ypač atliekant nepaprastai sudėtingas operacijas. O juk šalia ligonio daug ir sudėtingos aparatūros. Kol chirurgai operuoja, slaugytojos privalo išmanyti šiuos įrenginius, stebėti rodmenis, asistuoti chirurgui. Jurgita pripažįsta, kad slaugytojos arčiausiai žmogaus. Per šešerius darbo metus įsitikino, kad šių medikių profesionalumas ir meistriškumas dažnai lemia gydymo sėkmę ir kokybę, nuo slaugytojų kompetencijos ir nuoširdumo labai priklauso gydymo sėkmė. Jurgita visada lengvai bendraudavo su ligoniais. Su ja ligoniai atvirai dalijasi mintimis, todėl būtent ji dažnai padėdavo rasti jiems atsakymą į sunkiausius klausimus. Pamėgo Jurgitą skyriaus kolektyvas, džiaugėsi slaugytoja ir pacientai, ir jų artimieji.

Tačiau gyvenimas vieną dieną ėmė ir pasikeitė. Poilsio dienomis atvažiuodavo Jurgita į gimtinę. Čia susipažino su Mindaugu, tačiau ta pažintis į gilesnį jausmą dar neskubėjo peraugti. Jurgita, prisimindama vieną susitikimą, šypsosi ir prisipažįsta: „Aš gi pati jam pasipiršau. Susitikome netoli autobusų stoties Zarasuose. Mindaugas užkalbino mane ir paklausė, ar ne laikas man grįžti į tėviškę“. Jurgita tada nusijuokė ir klausė: „O kur aš čia dirbsiu? Esi ūkininkas, gal ir pakviesi į savo ūkį karvių melžti, kiaulių šerti, vištų lesinti?“ Mindaugas nesutriko ir į tiesius klausimus tokiu pat klausimu atsakė: „O kodėl gi ne?“ Toks „pasipiršimas“ rutuliojosi toliau.

Greitai atšoko vestuves, ir Jurgita persikėlė į kaimą. Tai jaunai moteriai buvo neatrasta Amerika. Nebuvo gerai kaimo mačiusi, jo malonumus ir siaubus patyrusi. Nerti į sodžiaus ramybę iš šurmuliuojančio, dieną ir naktį verdančio Vilniaus buvo daugiau negu ekstremalu. Įsikūrė jie Mindaugo senelių sodyboje Vosyliškio kaime. Tvarkėsi namus, sodybą, Jurgita sodino gėles, augino daržoves. Viskas buvo nežinoma ir neįprasta. Bėgo dienos, priprato prie kaimo, jo žmonių vakarykštė miestietė. Čia gimė sūnus Nedas. Pamėgo Jurgita kaimą, jo ramybę, pamilo ir jo žmones. Vaikystėje, o po to jau gyvendama sostinėje, net negalėjo įsivaizduoti pieno kelio iki stalo. Ir kai jų šeimoje įvyko nelaimė (mirė anyta), melžėjos ieškoti svetur nereikėjo. Greitai jauna moteris išmoko pamelžti karvę, atlikti kitus darbus. Šiandien savo gyvenimo Jurgita net įsivaizduoti nebegali be kaimo. Tačiau gyvenime jai ne tik ramybės reikėjo. Naujoji sodietė susirado darbą Visagine. Ir iš namų dabar ji išvažiuoja keletą kartų per savaitę. Energetikų miesto ligoninės reanimacijos skyriuje jau šešerius metus dirba slaugytoja. Jurgitos gyvenime ryškūs kontrastai. Kaime – ramybė, tai darbe viskas verda ir kunkuliuoja. Čia net 24 valandas per parą tenka skubėti pas ligonis, jiems padėti. Slaugytoja susiduria su didžiuliais košmarais. Atvežami čia sužaloti žmonės iš nelaimių vietų, ištikti sunkių širdies ir kraujagyslių ligų, po apsinuodijimų, savižudybių ar net narkotikų perdozavimo. Visiems jiems reikia slaugytojos rūpesčio, pagalbos ar paguodos. Skyriuje labai gajus posakis: „Čia ateinama parai dirbti be teisės miegoti“. Bet tie rūpesčiai ir stresas neatbaido ir negąsdina. Moteris prisipažįsta, jeigu jų nebūtų, ji to ilgėtųsi. Šitas neramus gyvenimas jai reikalingas, nes po „audros“ Visagine, ateina ramybė Vosyliškyje.

Jurgita kaime surado daug prasmingų dalykų. Didžiausias pomėgis – dekoratyvinių vištų auginimas. Šia „liga“ užsikrėtė taip, kad netiki, jog ji kada nors praeis. Valandų valandas Jurgita galėtų pasakoti apie vištų ypatumus, charakterį, priežiūrą. Moteris apie jų auginimą daug skaito, domisi auginimu. Žinių semiasi iš interneto, spaudos, knygų, dažnai tenka mokytis ir iš savo klaidų. Šis malonumas yra nepigus: brangus lesalas, nuolat reikia pirkti vitaminų, maisto papildų. Palepinti paukščius tenka ir gerosiomis bakterijomis imunitetui stiprinti. Šis užsiėmimas suteikia ramybės, palaimos. Jurgitos svajonė – dar plėsti vištų būrį. Didžiausias džiaugsmas, kai ateina prie aptvarų, ir iš ten pragysta retų veislių gaidžiai, kudakuoja vištos. Moteris pasakoja, kad iš pradžių norėjosi egzotikos. Patiko, dabar ir visi džiaugiasi Jurgitos sukurtu grožiu. Įtraukė į tą kūrybą ir vaikus. Ryte Lukošiūnų atžaloms pati didžiausia ir maloniausia užduotis – surinkti vištų kiaušinius. Rinkti puola visi. Tiesa, ne visi kiaušiniai pasiekia namus. Vieni pakeliui sudūžta, kiti sušeriami šuniukui. Moteris šypsosi, kad vištas ji augina ne tik dėl kiaušinių, bet ir dėl grožio. Sudėtinga yra su egzotiškais paukščiais, juos nėra lengva auginti, ne visada  yra tinkamos gamtinės sąlygos, tačiau ne viską pinigais ir darbu pasversi. Širdžiai malonus užsiėmimas suteikia labai daug palaimos, greitai leidžia pamiršti rūpesčius, patirtus darbe ir namuose.

Mindaugo darbas irgi atsakingas ir reikalingas, daug fizinių ir dvasinių jėgų reikalaujantis. Jis – Zarasų priešgaisrinės tarnybos ugniagesys. Ne mažiau už slaugytoją patiria streso, bet tai gali pamiršti pasinerdamas į savo pomėgius. Jeigu Jurgitą, kur buvus kur nebuvus prie vištų surasi, tai Mindaugas laisvą akimirką paima į rankas medį ir drožia. Taip gimsta šaukštai ir šaukšteliai, kiti virtuvės reikmenys. Jie, sušildyti Mindaugo rankų ir širdies šilumos, dažnai keliauja ne tik į namų virtuvę: dovanoja draugams, pažįstamiems, giminaičiams. Sodyboje pastatytas gražus namelis. Karštomis vasaros dienomis ten glaudžiasi Lukošiūnų atžalos. Šalia pastatyta ir originali pavėsinė. Ją sumeistravo Mindaugas. Stropiai darė tolygius įpjovimus. Kruopštumas davė rezultatus. Dabar svečiai ateina ir stebisi tokiu originaliu sumanymu ir kruopščiai pagamintu kūrybišku statiniu. Mindaugas iš laukų į sodybą partempė milžiniškų akmenų. Juos „įkurdino“ sodybos kieme. Taip jis ir pasidarė originalią poilsiavietę šeimai.

Didžiausias Lukošiūnų šeimos džiaugsmas yra vaikai. Jie darbštūs, pareigingi, nuo mažumės mylintys darbą ir žmones. Dešimtmetis Nedas jau šiemet baigė pradinę mokyklą. Kai mama slaugo ligonius, o tėvelis gesina gaisrus ir dažnai gelbėja žmones, šeimos rūpesčiai gula ant jo pečių. Svarbiausia – prižiūrėti darželinukus penkiametį Gustą ir metais jaunesnę Otiliją. Kai šeima susirenka bendros vakarienės, tėvai juokauja, ar dar nereikėtų jiems sesutės ar broliuko. Nedas iš karto perspėja: „Bet jau aš tai tikrai neauginsiu.

Prieš keletą metų Lukošiūnų šeima rajono sodybų tvarkymo konkurse pelnė prizinę vietą. Džiaugsmas slypi paprastuose dalykuose. Pinigai, brangenybės ir didžiausi turtai jo neatstos. Didžiausias džiaugsmas, kai gali padėti žmonėms susigrąžinti sveikatą ir net išgelbėti gyvybę, kai augini padorius ir sąžiningus vaikus, augini gėlę ir duoną savo išpurentoje žemėje. Jurgita ir Mindaugas įsitikino, kad šio džiaugsmo nereikia toli ieškoti. Jis – čia pat, reikia jį tik mokėti surasti ir pamatyti.

Zarasų rajonas
Autoriaus nuotrauka

© 2014 „XXI amžius“