2014 m. spalio 24 d.    
Nr. 40
(2111)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Lietuvos
kultūros
galerija


XXI Amžius


Išnašos

Eilėraščiai

Stasė Dzenuškaitė gimė 1924 m. spalio 17 d. Šeduvoje. 1954 metais baigusi lituanistikos studijas Vilniaus universitete, beveik 50 metų dirbo praktinį (mokykloje, vaikų namuose), mokslinį (Pedagogikos mokslinio tyrimo institute), pedagoginį darbą. 1949–1953 metais patyrė politinės kalinės dalią Mordovijos lageryje. Eilėraščius rašo visą gyvenimą. Ji teigia: eilėraščiais save stiprinu, drąsinu, guodžiu, „auklėju“, meldžiuosi. Dalinuosi nušvitimais su artimaisiais. Jais tarnauju Dievui ir artimui. Yra išleidusi penkias poezijos knygas. Penktasis poezijos rinkinys – „Kaktuso spygliuos pražydusi“. Jame – eilėraščiai, parašyti sunkiausių negalių laikotarpiu. Bet juose nėra „juodų spalvų“ – sielvarto, dejonių. Eilėraščiuose – šviesus santykis su Kūrėju ir kūrinija, vidinė ramybė, tikėjimas, viltis. Tai – akivaizdus liudijimas, kad žmogaus dvasia yra stipresnė už trapią, dužlią materiją. Kad ir gyvenimo spygliuose gali skleistis švelnūs meilės, gėrio kupini žiedai. S. Dzenuškaitė sako: Mane augino, ugdė ir tebeugdo, brandino ir tebebrandina: betarpiškas ryšys su Viešpačiu; santykiai su artimaisiais (tėvai, seserys, vyras, sūnus, anūkas) ir sutiktais mano gyvenimo kelyje žmonėmis; visi išgyventi džiaugsmai ir skausmai. Visos meilės, netektys, išbandymai; grožio ir gėrio vertybės, iš kurių didžiausia – Meilė. Visi pažins, kad jūs mano mokiniai, kaip jūs mylite vienas kitą (iš evangelijos pagal Joną). Vyrui mirus paskutinį dešimtmetį „susižiedavau“ su poetine kūryba. Kuriu eilėraščius, kurie yra ir dvasinės kūrybos šaltinis, ir „Jokūbo kopėčios“, kuriomis kopiu į sielos viršukalnę – artėju prie amžinybės. Eilėraščiais save auklėju, meldžiuosi – šlovinu Viešpatį ir dėkoju Jam už visa, ką jis man skiria. Kurdama eilėraštį pasijuntu bendraautorė su visais, kurie vienokia ar kitokia kūryba kelia savo ir kitų širdis aukštyn. Tepadeda mums Dievas. Siūlome „XXI amžiaus“ skaitytojams pluoštą naujausių S. Dzenuškaitės eilėraščių.

Stasė Dzenuškaitė

PAVAIŠINK JAZMINŲ ARBATA

Pavaišink mane

    Jazminų arbata.

Daugiau nieko nereikia.

Tik melsvos birželio dangaus

    skiautelės.

Tik gintarinio grikių medaus

    kruopelės.

Tik sielą glostančio

    žvilgsnio.

Nieko daugiau.

Pavaišink mane

    jazminų arbata.

Vasara tokia greita.

Čia ji sėdėjo su mumis

     po beržais.

Čia jos jau nėra.

Tik kvepia karšta jazminų

        arbata.

Tik vasaros vėjo švelnumas

    žvilgsniuos

    ir rankose.

Pavaišink mane

    jazminų arbata.

            2014

 

PILNA BŪTIS TAVĘS

Su saule pateka

    man Tavo veidas.

Su paukščiais suskamba man

    tavo balsas –

    „Nebijokite!“

Pilna diena man spindulių.

Pilna diena Tavęs.

    Ir džiaugsmo.

Panyra džiaugsmas į pačias

    širdies versmes.

Išnyra

psalmėmis

    varpais

           tylia malda

        daina

        ir ilgesiu.

Pilna būtis tavęs.

Tiek daug spalvų.

Tiek daug garsų.

Tiek daug tylos.

Tiek daug gyvybės.

Gyvybė virpa

     plazda

    žaidžia

        šoka

žemėj – ore – kraujuje.

Pilna būtis Tavęs.

Tada ir kas,

„kad ir žemė drebėtų

Ir kalnai virstų į jūros gelmes“.

Nebijau.

Pilna būtis Tavęs.

Su saule pateka man

    man Tavo veidas.

Su paukščiais suskamba

man Tavo balsas – „Nebijokite!“ 

2014

 

BALZAMO LAŠAI

Būna žodžiai –

    balzamo lašai

ant žaizdos.

Būna jie –

    gūsis oro gaivaus

po audros.

Žodžiai būna –

    liepsnelės

apšarmojusią naktį.

Būna jie –

raktas

širdžiai atverti.

Žodžiai būna – sparnai

keliantys sielą į dangų.

Būna jie –

    Langas...

Būna.

Ko tik po saule nebūna?

O tu, mano širdie,

kokiais žodžiais tu?

Galgi ir be žodžių, širdie,

    tu moki kalbėt?

Tiesiog savimi pačia.

Savo ašarom.

    Savo džiaugsmu.

           Savo viltim.

        Savo tikėjimu.

Savo Šviesa!

        Kalbėk.

            2013

 

PAUKŠTIS PABELDĖ Į LANGĄ

Baltas paukštis

    pabeldė į langą.

Sako,

nori pakalbėt su manim.

Sako,

mūsų sielos panašios.

Jos niekada ne žemyn.

Į tą pačią

į dainuojančią saulę

skrydžiui sparnai pakelti.

Tą patį – mūsų meilės pasaulį

saugom savy.

Baltas paukštis

    pabeldė į langą.

Sako,

tu, širdie mano,

esi paukščio sesuo,

Ir paukštį, ir širdį

pašaukė Viešpats

padangėj skrajot.

Ir žemei ją dovanot.

Ir šviesos danguose

    pasisėmus

Baltas paukštis

    pabeldė į langą.

Sako,

Šviesos žemėj ir širdy

niekada

    ne per daug.

        2014

 

AČIŪ UŽ ŠVIESELĘ

Ačiū Tau, Viešpatie,

Už tą švieselę,

kurią įžiebei

    mano širdy.

Diena spinduliuoja.

Naktis netamsi.

Jaučiuosi kaip vaikas, kurį tvirtos ir švelnios tėvo rankos

iškelia aukštai virš savęs.

Švytintis horizontas taip priartėja –

Rodos,

    ims ir apglėbs.

Rodos, mažytė širdies švieselė

į Visatos šviesos okeaną

    tuoj tuoj įsilies.

Ačiū Tau, Viešpatie,

už tą švieselę,

kurią įžiebei

    mano širdy.

Tarsi taurė auksinė

sklinda gyvasties vyno

nuo šiol mano būtis.

Turiu kuo gyventi.

Turiu ką dainuoti.

Šviesos spindulėlį

    galiu it tau dovanoti.

Priimk.

Ne tik mums bus šviesiau.

             Priimk.

        2014

 

KAI IŠMUŠ VALANDA

Kai išmuš valanda,

aš nubėgsiu basa

debesų takeliu

    per žvaigždynus.

Ir nubėgsiu basa

širdyje nešdama

savo mėlyną gaublį.

Jis mane

    užaugino.

Ir nubėgsiu basa

su savim nešdama

tik vieną

tik baltąją rožę.

Meilės

         prisiminimui.

Sutiksi.

            Priimsi.

    Priglausi.

Ir mane.

Ir mano mėlyną gaublį.

Ir mano baltąją rožę.

Nieko daugiau neturiu.

Nieko nereikia daugiau.

Meilės žarijų

    gana.

Man ir Tau.

Kai išmuš valanda,

atbėgsiu basa...

    2013

 

KELIAUTOJO PĖDOS

Kam Viešpats keliautojo širdį įdėjo,

Tas kaip paukštis

    kaip vėjas.

Keliautojo pėdos

    kopų smėlynuose

    padangių žvaigždynuose

    Pajūriais – pamariais.

Ryt? – Poryt?

Ateis? – Neateis?

O baltos rankos

    jau staltiesę baltą

O kvepia vyno taurė

    erškėtuogių arbata.

Pienių vyno taurė sklidina.

Ir laukimas

    laukimas

        laukimas...

Svaigesnis už vyną.

Ateis? – Neateis?

Keliautojo pėdos

    širdžių paribiais.

Ateis.

Negesink ugnelės, širdie.

Kas skirta –

    tas teesie.

        2014

 

NURIMK ŠIRDIE

Nurimk, širdie.

Nurimki, susidrumstusi.

Te darganos pro šalį.

Te viesulai už tavo lauko

    siaučia.

Neįsileiski jų

    į savo erčią.

Neįsileisk

    į savo maldą

      savo dainą.

Į savo ilgesį

    neįsileisk.

Tik paklausyk,

kaip nuo kalnų

    kaip nuo aukštų

ramybės Angelas į žemę eina.

Jo žingsniai švelnūs

    ir lengvi.

Lyg kristų vyšnios žiedlapiai

        balti.

Lyg belstų mylimas

    į langą.

Nesusidrumsk, širdie.

Tiktai nurimusi gelmė

       atspindi dangų.

Tik skaidrios

            krištolinės bangos

Iš dugno iškelia

        nuskendusias žvaigždes.

Priimk, nurimusi širdie,

       tu jas.

    2014

 

NELEISK ATSIGRĘŽTI

Viešpatie,

neleisk atsigręžti.

Loto žmona

virto

    druskos stulpu.

Nenoriu.

Mano Dieve, nenoriu

    numirti

Tavo Šviesa

Tavo žvaigždėms

Tavo meilei.

Neleisk atsigręžti.

Neleisk sugrįžti į ten,

kai nebuvo Tavęs many.

Jei valios pristigtų,

laužyk užtvankas

degink į praeitį

    tiltus.

Kad tik –

    ne atgal.

Kad tik –

    ne žemyn.

Kad tik –

    ne druskos

            stulpu.

                  2013

 

NEVAITOK, KAD PAILSAI

Tik nevaitok, širdie,

    kad pailsai.

Geriau tu – saulių

    vėjų,

geriau – žvaigždžių

    bangų,

geriau tu – paukščio

    rožės

    pasiklausk,

ar kas iš jų pailso,

    kad žydėjo

    kad spindėjo?

Ar kas iš jų pailso,

    kad bangavo

    kad čiulbėjo?

Nevaitok ir tu, širše,

    kad pailsai.

Nurimk.

Susimąstyk.

Tyloje pati sau atsakyk,

ar kas kada dėl to pailso,

kad mylėjo?

Mylėk, širdie.

Žydėk.

Ir džiaukis,

kad gyvent

    mylėt

       dainuot

            gali.

                2014

 

PER PAVASARIO ŽEMĘ

GYVYBĖS Kūrėjau,

Tu per pavasario žemę –

Ir tirpsta ledai.

Tirpsta ledai

ant vandenų

    ant kalnų

         ant širdžių.

Žydėjimo džiaugsmui

    keliasi sodai.

Meilės džiaugsmui

    bunda širdis.

Viešpatie,

    su Tavim

        į mano dienas

    su tavimi

        į mano maldas

Šviesa

Viltis.

Ir iš pelenės –

    širdis karalaitė.

Iš geltonpūkio ančiuko –

    gulbė balta.

Gyvybės Kūrėjau,

Tu per pavasario žemę –

Ir prisipildo pavasario mano daina.

        2013

 

PAIMKITE

Nejau aš visa išbarsčiau?

Nejau išdalinau save

    negrįžtamai?

Ir stoviu štai viena

toje erdvės ir laiko kryžkelėj.

Viena.

Tušti delnai.

Tik Motinos lopšinė.

Niūniuoju ją be žodžių.

Širdim geriu tą tuštumą

taip staigiai prasivėrusią.

Geriu ją godžiai.

Kuo tuštumos daugiau,

tuo bus daugiau

    pilnatvės.

Ir vėl turėsiu ką barstyti

    ką dalinti.

Pilnais delnais

    stovėsiu kryžkelėj.

Paimkite.

Paimkit mano meilę

    mano maldą

    mano spindulį.

Ir perduokite

    besiilgintiems.

        2014

 

TOKIA TYLA

O sieloje tokia tyla

Lyg pat dangaus tokia tyla.

Tik iš toli

          tik iš aukštai

vos girdimi

ataidi padangių katedros

    vargonai.

Gieda pianissimo  „Magnificat“

    žvaigždynų chorai.

Ir aš einu

    negirdima

    nematoma.

Einu

virš neužmirštuolių pievos

virš kviečių aukso

virš miestų aikščių

virš Baltijos bangų

virš debesų baltų.

Einu klausytis

tų nežemiškų vargonų

tų angeliškų chorų.

Einu su balta rože širdyje

    ir mylinti

    ir mylima.

Man gaudžia amžinybę

aukštybių katedros vargonai.

Niūniuoja šviesų „Rekviem“

    žvaigždynų chorai.

O sieloje tokia tyla

    tokia tyla.

Kad negirdėt

nei vyšnios žiedo krintant

nei žingsnio paskutiniojo

    Išeinant.    

2014

 

TEAIDI DAINA

Tekyla,

    teskamba,

          teaidi

žalsvą pavasario naktį

mano meilės daina.

Susipynusi

    su paukščių čiulbesiais,

    žvaigždžių šnabždesiais,

    budinčiais varpais.

teskamba,

teaidi

susipynusi

    su melsva mėnesiena

    pro atvirą langą

ant rožės baltos.

Teskamba,

teaidi

mano meilės daina.

Gal išgirsi

    ir tu ją.

Gal tau ji miegoti neduos?

Gal išvilios

į žalsvą pavasario naktį.

Paklausyti savo širdies.

Paklausyti tylos.

    2013

 

GINANČIAI LAISVĘ UKRAINAI

NETYLĖK ŠIRDIE

Ko, širdie, nutilai?

sakai –

karas už lango

kraujo puta

    plakas į krantą.

Krenta.

    Krenta.

        Krenta...

Į rudenėjančią žemę krenta

ne tik lapai suvytę

    sausi.

Krenta ir Jie –

pavasarių

    gyvybės

        meilės ilgesio

            laisvės troškulio

pilni.

Motinos – seserys – žmonos

aprauda ir tuos, kurie

prieš laisvę

    prieš tiesą

       prieš meilę

          prieš brolį

ginklą kelia.

Jei gali, atleisk jiems,Visagali.

Bet jie žino, ką daro.

Ko, širdie, nutilai?

Paklausyk – padangėje aidi

ne tik gedulo maršai, raudos.

Padangėse šviesus „Gloria!“ skamba

    pasirinkusiems laisvę.

Jiems skamba dvasios pergalės varpai.

Ko, širdie nutilai?

Netylėk.

Giedok su giedančiais „Gloria!“.

Dainuok su laisvėn šaukiančiais

    varpais.

        2014

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija