|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Liudijęs meilę paprastiems žmonėms
Rugpjūčio 27-ąją Betygaloje palaidotas prieš metus žuvęs šios parapijos klebonas kun. Viktoras Aukštakalnis. Laidotuvių šv. Mišių koncelebracijai vadovavo ir homiliją jose sakė Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius SJ. Kun. V. Aukštakalnis palaidotas Betygalos bažnyčios šventoriuje. Beje, 1938 metais čia palaidotas iš šios parapijos kilęs kun. Juozas Žemaitis (191419381938), žuvęs važiuodamas motociklu prieš savo primicijas, kunigu tepabuvęs kelias dienas. Spausdiname arkiv. S. Tamkevičiaus SJ homiliją, pasakytą kun. V. Aukštakalnio laidotuvėse. Kunige, ar myli mane? Ar myli mane? Į šį Jėzaus klausimą turėjo atsakyti Simonas Petras, kuris greitai taps Kristaus įsteigtos Bažnyčios uola. Petras, daug negalvodamas, atsakė Taip, nes tikrai mylėjo savo Mokytoją. Tačiau Jėzus net tris kartus pakartojo klausimą: Ar myli mane? ir Petras suvokė, kad teisingam atsakymui nepakanka emocinės meilės. Tikrą meilę turi lydėti geri, teisingi darbai. Petras jų stokojo, nes visai neseniai buvo išsigynęs Jėzaus. Ar myli mane? Į šį Jėzaus klausimą, turi atsakyti kiekvienas jaunuolis, apsisprendęs prisiimti kunigiškąją tarnystę. Jeigu jis negalėtų sąžiningai atsakyti: Taip, Viešpatie, tu viską žinai, tu žinai, kad tave myliu, tuomet neturėtų prisiimti kunigo pareigų, nes tai padarydamas, jis būtų ne gerasis ganytojas, bet samdinys, kuris nesirūpins savo avimis. Kunigas Viktoras pradėjo ruoštis kunigystei, kai Lietuvos padange slinko juodi debesys. Kad kunigus įbaugintų ir jie būtų paklusnūs sovietinei valdžiai, vieną po kito nuteisė kelis Lietuvos kunigus. Tai buvo 1983-ieji metai. Tais metais ryžtis siekti kunigystės negalėjo paskatinti mintis apie lengvą kunigišką tarnystę. Reikėjo aiškiai apsispręsti, kad meilė ir ištikimybė savo Viešpačiui kainuos ir galbūt visai nemažai. Ačiū Dievui, kad jis į savo vynuogyną pakviečia žmones, o šie atsiliepia ne tik tuomet, kai danguje šviečia saulė, bet ir kai ritasi grėsmingi debesys. Kunigo Viktoro tarnystė sutapo su Sąjūdžio pradžia ir Lietuvos prisikėlimu laisvei. Su jaunatvišku idealizmu kunigas Viktoras metėsi į darbų sūkurį. Kardinolas Vincentas jaunam kunigėliui, tarnaujančiam Ukmergėje vikaru, pavedė rūpintis Pašilės bažnyčios remontu. Šį pavedimą jis uoliai vykdė, tuo pačiu metu aktyviai dalyvaudamas atgimstančios Lietuvos laisvės siekyje. Po trijų vikaravimo metų, kunigas Viktoras buvo paskirtas Viduklės parapijos klebonu. Apie kunigo tarnystę daugiausiai pasako faktas, ar kunigas nesavanaudiškai myli žmones. Klebonaujant Viduklėje, kunigui Viktorui reikėjo pasirūpinti sunkiai sergančiu kunigu Algirdu Mocium. Šią pareigą jis atliko su pavyzdingu uolumu. Viduklės klebono globai buvo paskirtos dar Paupio ir Žalpių parapijos. Kitas jo vietoje būtų buvęs nelaimingas, kad reikės plėšytis į visas puses. Kunigas Viktoras ne tik nedejavo, bet dar suorganizavo parapijiečių atvežimą į sekmadienio Mišias. Tai liudijo jo meilę paprastiems žmonėms, kurie neturėjo automobilių, o autobusais ne visada galėjo pasinaudoti. Kiek vėliau kunigo Viktoro globai buvo pavestas Žalpių parapijos klebonas kun. Juozapas Razmantas. Ir tuomet jis nepasakė kardinolui: Kodėl man kraunate vis daugiau ir daugiau darbų. Nors kunigui Viktorui netrūko sielovados darbų, bet jis sumanė pagilinti teologijos studijas ir įsigyti pastoracinės teologijos licenciatą. Teologijos fakultetas buvo ne Viduklėje ir ne Raseiniuose, bet Kaune, tačiau kunigas Viktoras dėl studijų neapleido aptarnaujamų parapijų reikalų. Po dvylikos kunigystės metų kunigas Viktoras paskiriamas Betygalos, Paliepių ir Ugionių parapijų klebonu. Apie jo uolumą liudija faktas, kad gegužės ir birželio mėnesiais jis kasdien nuvažiuodavo į visas parapijas pravesti pamaldų, nors į jas dažnai susirinkdavo labai kuklus tikinčiųjų skaičius. Tiesiog galima pavydėti jo uolumo ir dėmesio tikinčiųjų reikalams. Kai mirė Vosiliškio parapijos klebonas, kunigui Viktoriui buvo uždėta pareiga rūpintis šia nuošalia parapija. Jėzaus klausimas Ar myli mane?, atrodo, nuolat skambėjo kunigo Viktoro širdyje. Kunigo meilę Viešpačiui pamatuosi ne kitaip, kaip tik tuo, kiek jis myli žmones. Ir žmonės labai greitai pamato, myli juos kunigas ar tik atlieka būtiną pareigą. Sovietinė valdžia siekė, kad kunigai būtų tik kulto tarnautojai ir nesirūpintų žmonių reikalais. Nemylintis žmonių kunigas yra nelaimė parapijai ir pačiam sau. Kunigas laimingas būna tik tuomet, kai jis parapijoje yra tarsi laužoma ir dalijama duona. Apie šitą pareigą kunigui kasdien primena šv. Mišios. Konsekracijos metu kunigas paima duoną ir Jėzaus žodžius: Imkite ir valgykite, nes tai yra mano kūnas. Jėzus save dalino, paaukodamas net gyvybę. Panašiai ir Mišių auką švenčiantis kunigas, sakydamas Imkite ir valgykite visuomet turi atminti, kad jo esminė pareiga būti tarsi laužoma duona, dalinti save visiems, kurie yra pavesti jo globai. Pasakiau daug gerų žodžių apie kunigą Viktorą ir nemanau, kad perdėjau. Veikiau daug ko nepaminėjau. Pavyzdžiui, kai rugsėjo mėnesį Šiluvoje švęsdavome savaitę trunkančius atlaidus, kunigas Viktoras net neįpareigotas kasdien atvažiuodavo patalkinti. Tai irgi daug pasako apie kunigo tarnystės stilių: padaryti tai, kas būtina ar daryti ir tai, ką diktuoja širdis. Melskimės už visus Lietuvos kunigus, kad jie visi pasižymėtų meile žmonėms. Tik tokia tarnystė stato Bažnyčią. Tik žmones mylinčio kunigo veide lengva atpažinti mus mylinčio dangaus Tėvo veidą. Ar buvo kunigo Viktoro gyvenime dalykų, kuriuos jam reikėjo apgailėti? Manau, kad taip. Net popiežius Pranciškus save laiko nusidėjėliu ir prašo, kad žmonės jį užtartų malda. Todėl šiose Mišiose, kai melsimės už tragiškai žuvusį kunigą, paprašykime, kad Dievas jam būtų gailestingas, jei kur nors stokojo jo meilės. Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ
Homilija, pasakyta Betygalos Šv. Mikalojaus bažnyčioje
© 2015 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |