|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Vienuolis ir Europos tėvas Minint šv. Kolumbano 1400 metų mirties sukaktį Mindaugas Buika
Įtikinamas skelbimas ir liudijimas Žymaus tarptautinio masto ankstyvųjų viduramžių airių misionierias ir vienuolynų steigėjo šv. Kolumbano (543615), neretai vadinamo Europos dvasiniu tėvu, 1400 metų mirties (gimimo dangui) minėjimas patvirtina, kaip senąją Bažnyčios istoriją galima aktualizuoti šiandienos kontekstui. Kaip tik apie tai buvo kalbama rugpjūčio 30 dieną iš viso kontinento susirinkus jo vardo bendruomenės atstovams į Bobijo abatiją Šiaurės Italijos Pjačensos provincijoje (Tarp Milano ir Genujos miestų), kur palaidoti šv. Kolumbano palaikai. Dalyvaujant gausiam pasauliečių būriui, daugiau nei šimtui kunigų ir dešimtims vyskupų, šv. Mišias aukojo vyriausias benediktinų vienuolijos abatas tėvas Notkeris Volfas (Notker Wolf), kartu koncelebruojant ypatingajam popiežiaus Pranciškaus delegatui, Milano arkivyskupui kardinolui Andželui Skolai (Angelo Scola) ir Airijos kardinolui Šonui Bredžiui (Shan Brady). Ta proga susitikimo dalyvius, kurie šventė jubiliejų garsaus misionieriaus, kuris su vienuolišku ir keltišku įkarščiu VI ir VII amžių santūroje stiprino dabartinės Prancūzijos, Vokietijos, Šveicarijos ir Austrijos regionų tikėjimą sudėtingomis atkritimo sąlygomis, popiežiaus Pranciškaus vardu laišku pasveikino Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Pietras Parolinas (Pietro Parolin). Jis pabrėžė, kad šv. Kolumbanas, kilęs iš vienos seniausių Europos krikščioniškų tautos (airių), jautė aiškų misijų įsipareigojimą skleisti tikėjimą visose žemyno šalyse. Viename iš apie 600 metus rašytame laiške popiežiui Grigaliui Didžiajam šv. Kolumbanas, nurodydamas į žemyną krikščionybės atneštą kultūrinį vieningumą, kalbėdamas apie Bažnyčią, pirmą kartą pavartoja totius Europae (visos Europos) sampratą. Tik tokiu dvasiniu pagrindu galimas visų europiečių bendradarbiavimas, kad žemyno tautos galėtų sugyventi taikoje ir vienybėje. Kardinolas P. Parolinas pabrėžė kad šv. Kolumbanas savo didžiosiomis atnaujinto Europos evangelizavimo pastangomis nesistengė jėga primesti tikėjimą, bet pateikti jį kaip patrauklų krikščionišką, vienuolišką liudijimą jo kompanionais tapusių jaunų vyrų, kurie kontempliavo ir meldėsi, rūpestingai įdirbo žemę, gilino mokslo žinias, nuosaikiai ir blaiviai gyveno, turėjo tvirtas moralines nuostatas ir jomis grindė gyvenimą. Be to, šv. Kolumbanas griežtai reaguodavo į dorovinį aplaidumą tiek to meto politiniame, tiek ir bažnytiniame gyvenime: šio šventojo vienuolio raginimus atsiversti ir atgailauti amžininkai lygindavo su pranašiška šv. Jono Krikštytojo veikla. Tokiu įtikinamu skelbimu ir liudijimu šv. Kolumbanas pritraukdavo žmonių minias, iškeldamas asmeninės išpažinties, Susitaikinimo sakramento, kurio dažnesnis priėmimas ir šiandien yra nepakeičiama priemonė rimtam atsivertimo keliui, svarbą. Šv. Kolumbanas buvo antrasis žymus misionierius po šv. Benedikto (489543), kuris Europoje išplėtojo vienuolynų tinklą, padarė juos tikrais Europoje beužgimstančios krikščioniškos civilizacijos dvasinio, intelektualinio bei socialinio mokymo bei liudijimo centrais. Paskutinė jo įkurtoji Bobijo abatija (Bobium civitas columbanensis), kurioje šv. Kolumbanas užbaigė savo žemiškąjį gyvenimą, buvo tapusi to meto kultūriniu centru, kartais lyginamu su garsiuoju benediktinų Montekasino vienuolynu. Kardinolas P. Parolinas laiške jubiliejinio minėjimo dalyviams priminė, kad šv. Kolumbanas, kovodamas už dvasinį europiečių vieningumą, dėjo dideles pastangas, kad būtų įveikta Europoje iškilusi pirmoji rimta erezija, vadinamoji arijonybė, kuri neigė Kristaus dieviškumą ir dėl kurios paplitimo Vakarų Europoje buvo sutrikusi bendrystė su Romos vyskupo primatu (dabar panašių ir kitokių erezijų bei schizmų pavojus yra ne mažesnis). Pagaliau baigdamas popiežiaus Pranciškaus vardu rašytą laišką, Vatikano valstybės sekretorius akcentavo pranašišką šv. Kolumbano įsitikinimą, kad tikra ir nuoširdi brolybė tarp Europos tautų yra galima tik tada, jeigu Europos civilizacija bus atvira Dievui. Todėl ir dabar labai sekuliarizuotame žemyne tą atvirumą būtina iš naujo atkurti kaip sutarimo, darnos ir taikos pamatą. Asketiško gyvenimo patrauklumas Išsamesniam susipažinimui su šv. Kolumbano gyvenimu ir veikla galima pasitelkti popiežiaus emerito Benedikto XVI anksčiau skaitytų katechezių ciklą, skirtą žymiausiems pirmųjų amžių Bažnyčios mokytojams ir misionieriams. Būtent bendrojoje 2008 metų birželio 11 dienos audiencijoje jis kalbėjo apie šventąjį abatą Kolumbaną, jam pritaikydamas ir Europos šventojo titulą. Pietvakarinėje Airijos Leinsterio srityje 543 metais gimęs Kolumbanas (lot. baltasis balandis), jaunystėje savo tėvų namuose gavo gerą lingvistikos, retorikos, matematikos išsilavinimą ir Biblijos suvokimą, kurį tęsė Kluen Inio vienuolyne. Sulaukęs 20 metų ir būdamas tikras dėl savojo pašaukimo, įstojo į salos šiaurėje buvusį Bangaloro vienuolyną, kurio bendruomenės abatas Komgalas (Comgall) garsėjo savo dorybėmis bei asketiniu griežtumu. Kolumbanas irgi noriai pakluso bei praktikavo tvirtą šio vienuolyno discipliną, gyveno asketiškai ir pamaldžiai, tęsė teologijos studijas ir gavo kunigystės šventimus. Apie tris dešimtmečius trukęs jo gyvenimas uždaroje Bangaloro abatijoje padėjo vėliau tobulai subrandinti vienuolystę, kurią jis uoliai liudijo ir skleidė jau persikėlęs į Europos žemyną. Šią misiją su pamaldžia ir evangelizavimui skirta airiams būdinga peregrinatio pro Christo (maldingo keliavimo dėl Kristaus) nuostata šv. Kolumbanas drauge su dvylika ištikimų kompanionų pradėjo jau sulaukęs beveik 50 metų, tarsi patvirtindamas ir šiandienos misionieriams, kad šių darbų galima imtis ir pagyvenusiems, gyvenimo patirtį sukaupusiems asmenims. Palikęs Airijos krantus būrelis naujųjų apaštalų VI amžiaus pabaigoje persikėlė misijoms į Vakarų Europą, kurios ištisos Kristui laimėtos sritys faktiškai vėl buvo atkritusios į pagonybę, tiek dėl iš Šiaurės ir Rytų atklydusių barbarų įtakos, tiek ir dėl vietinių sielovadininkų atšalimo bei aplaidumo (ar tai vėlgi nėra panašu į radikalią sekuliarizaciją dabartinėje Europoje, kurioje pilna visokio barbarizmo?). Šie drąsūs keltiškos kilmės misionieriai savo evangelizacinę veiklą pradėjo ne nuo didžiųjų sostinių ir prekybos centrų, bet nuo to, ką dabar Popiežius vadina išėjimu į periferijas. Pasiekęs Bretanės pakrantes ir pradžioje palankiai priimtas tuometinės Austrazijos (šiandieninės Prancūzijos) frankų valdovų, šv. Kolumbanas su draugais kukliai teprašė apsigyvenimui nedirbamos žemės rėželio. Gavę visiškai apleistą ir apgriuvusią bei mišku apaugusią senovės romėnų Anegrėjaus tvirtovę, vienuoliai misionieriai, jau įpratę išgyventi visus gyvenimo nepatogumus griežtomis atsižadėjimo sąlygomis, įrengė savo pirmąją abatiją su pamaldiems emeritams (atsiskyrėliams) būdinga asketiška buitimi. Taigi jų evangelizavimo darbai prasidėjo pirmiausia nuo medžiaginio neturto liudijimo savuoju gyvenimu, ir tai paradoksaliu būdu susilaukė didžiulio populiarumo dvasinio atgimimo ištroškusioje visuomenėje. Garsas apie šiuos atsiskyrėlius vienuolius užsieniečius, gyvenančius maldos ir griežto atsisakymo ir blaivumo sąlygomis, statančius savo namus ir rūpestingai kultivuojančius žemę, greitai pasklido apylinkėse, ėmė traukti piligrimus ir atgailai pasirengusius penitentus. Ypač daug jaunų vyrų prašėsi priimami į abato Kolumbano vadovaujamą stiprėjančią ir gausėjančią bendruomenę, kad galėtų patirti tikrą sielos atsinaujinimo gyvenimą. Dėl tokios pašaukimų gausos netrukus jam teko steigti antrąjį antikinės gyvenvietės Liuksėjo griuvėsiuose vienuolyną, kuris ilgainiui tapo svarbiausiu airių misijų centru Vakarų Europoje. Po to iškilo ir trečioji abatija Fonteno vietovėje ir buvo užpildyta pašaukimą pajutusiųjų. Produktyviai iš naujo evangelizuodamas frankų žemės apylinkes beveik 20 metų, šv. Kolumbanas parašė vienuoliškojo gyvenimo įstatus (regula monechorum), kurie visoje Europoje kurį laiką buvo netgi labiau paplitę nei tradicinė šv. Benedikto regula. Juose buvo įtikinamai pristatytas tobulas vienuoliškas gyvenimas kartu su įspūdingu baudžiamuoju kodeksu (regula coenobialis) už jo pažeidimus. Krikščionybės šaknų stiprinimas Šv. Kolumbanas kitame Liuksėjo abatijoje parašytame veikale De poenitentiarum misura taxanda faktiškai pirmą kartą Europoje kartu su nuodėmių išpažinimu įvedė privačios ir dažnos atgailos nuostatas, pagal kurias nuodėmklausys turėjo paskirti atsiteisimą, proporcingą padarytos nuodėmės sunkumui. Ši sistema vėliau įgijo tarifinės atgailos apibrėžimą. Tokios drausminės dvasinio atsinaujinimo naujovės sukėlė prie patogaus ir neįpareigojančio gyvenimo įpratusių vietinių Bažnyčios hierarchų nepasitikėjimą, kuris virto atviru priešiškumu šv. Kolumbanui, išdrįsusiam ir kai kuriuos vyskupus išpeikti dėl jų nepakankamai dorovingo elgesio. Formali tokių nesutarimų priežastis buvo diskusija dėl Velykų šventimo datos, nes vienuoliai laikėsi tuomet Airijoje įprastos rytietiškos, o ne romėniškos tradicijos. Paragintas dėl to pasiaiškinti vietiniame Sinode, šv. Kolumbanas atsiuntė tik laišką, kuriame pakvietė Sinodo tėvus nesureikšminti šios problemos ir rimčiau panagrinėti paplitusį svarbiųjų kanoninių nuostatų nesilaikymą. Apie tai šv. Kolumbanas rašė laiškuose tuometiniams popiežiams Grigaliui Didžiajam ir jo įpėdiniui Bonifacui IV (į laiškus nebuvo atsakyta dėl vieno iš popiežių mirties bei kitų techninių aplinkybių), pabrėždamas, kad tvirtai laikosi tikėjimo principų ir protėvių tradicijų. Sekdamas šv. Jono Krikštytojo pavyzdžiu, šv. Kolumbanas išdrįso griežtai išpeikti dėl nedoro elgesio ir vietinį karalių Teoderichą II, kuris, palikęs savo šeimą, turėjo keturias meilužes, su jomis susilaukė nesantuokinių vaikų. Dėl iškilusių politinių ir bažnytinių intrigų, susivienijus vietinių Bažnyčios hierarchų ir pasaulietinių valdovų priešiškumui, šv. Kolumbanas pradžioje buvo uždarytas į kalėjimą, o vėliau, 610 metais, karaliaus dekretu kartu su kitais airių kilmės vienuoliais ištremtas iš šalies. Priversti išvykti misionieriai leidosi keliauti Reino upe į elemanų apgyventas sritis (dabartinės Vokietijos, Šveicarijos ir Austrijos teritorijose), kur bebuvo likę tik krikščionybės pėdsakai. Toje daugiau kaip vienerius metus trukusioje kelionėje jie vėl evangelizavo vietos gyventojus, statydami bažnyčias, kurdami vienuolynus, skatindami atgailą ir atsivertimą. Dėl susiklosčiusių nepalankių politinių aplinkybių ir karų šv. Kolumbanas su dauguma savo mokinių nusprendė perkirsti Alpių kalnus ir persikelti į Šiaurės Italijos Lombardijos sritį. Šveicarijoje pasiliko tik vienas vienuolis Galusas, iš kurio gyvenimo liudijimo vėliau susikūrė garsioji Sankt Galeno abatija šveicarų katalikybės dvasinis centras. Milane, vietinio valdovo 612 metais svetingai priimtam jau išgarsėjusiam šv. Kolumbanui iškilo nauji iššūkiai, kadangi lombardų krašte tuomet įsivyravusi erezija skaldė vietinės Bažnyčios gyvenimą, žlugdė jos bendrystę su Romos vyskupu. Šv. Kolumbanas, kvalifikuotai įvertinęs situaciją, mokymu ir raštais ėmėsi ryžtingos kovos su erezija, savo laiške ragindamas ir Popiežių imtis aktyvesnės veiklos, kad būtų atkurta bažnytinė vienybė tokiame strategiškai svarbiame Italijos regione. Lombardų karaliui paskyrus žemės sklypą Trebijos slėnyje esančiame Bobijo miestelyje, šv. Kolumbanas įsteigė dar vieną tikru tuometiniu dvasiniu ir intelektualiniu centru tapusią abatiją, kurioje gyveno iki mirties. 615 metų lapkričio 21 dieną mirė ir buvo joje palaidotas. Savo asketiniu gyvenimu ir evangelizacine veikla bei bekompromisine laikysena pasaulio galingųjų moralinio nuosmukio atžvilgiu, šv. Kolumbanas nuolat pabrėždavo, kad toks atsižadėjimas ir griežtumas nėra savitikslis: tai tik priemonė laisvai atsiverti pačiam ir skatinti kitų atsinaujinimą bei atvirumą išganančiai Dievo meilei, teigė baigdamas katechezę popiežius Benediktas XVI. Jis pabrėžė, kad šv. Kolumbanas buvo didelės kultūros vyras ir kūrėjas (rašęs poeziją lotynų kalba), nenuilstantis vienuolynų statytojas ir atgailos skelbėjas, skatinęs atgimstančios krikščioniškų Europos civilizacijos šaknų stiprinimą. Savo dvasine jėga, tikėjimu ir meile Dievui ir artimui jis tikrai tapo vienu iš Europos tėvų ir šiandien rodydamas, kur glūdi šaknys, iš kurių gali vėl atgimti mūsų Europa. Tinkamas pavyzdys šiandienai Rugpjūčio 30 dieną, minint šv. Kolumbano 1400 metų mirties sukaktį Bobyje, aukotų šv. Mišių homilijoje vyriausiasis benediktinų abatas tėvas N. Volfas ypač akcentavo šventojo vienuolio gebėjimą motyvuoti daugybę jaunų žmonių vienuolinio gyvenimo pasirinkimui ir perduoti jiems besąlyginę meilę Jėzui. Tai aktualu ir dabar pašaukimų ugdytojams, besistengiantiems (deja, ne visada sėkmingai) šiuolaikiniams jaunuoliams perduoti visiško sekimo Kristumi grožį. Anot tėvo N. Volfo, mums reikia išeiti į naująją piligrimystę, nešant Evangelijos šviesą šių dienų broliams ir seserims, kada sekuliarizuota Europa faktiškai daugiau nebėra krikščioniškas žemynas. Dėl to ir popiežius Benediktas XVI pakvietė Bažnyčią į naująją evangelizaciją, o jo įpėdinis popiežius Pranciškus ragina ganytojus nuoširdžiai išgyventi visas evangelinių patyrimų nuostatas. Šventasis Tėvas paskelbė Pašvęstojo gyvenimo metus, kad būtų drąsiai atnaujinti Kristaus sekimo idealai, kuriems tokią nuostabią ir pasiaukojančią ištikimybę patvirtino šv. Kolumbanas. Popiežius Pranciškus šaukia visą Bažnyčią į atsivertimą, kad ji galėtų patikimai atversti likusį pasaulį, sakė homilijoje benediktinų vienuolijos vadovas. Tik tokiu būdu galima nešti atnaujinto sekimo Kristumi grožį, džiaugsmą ir šviesą į kasdienį gyvenimą, į mūsų šeimas, į miestus, į Europą... Ta proga verta prisiminti, kad vienas iš Europos Sąjungos kūrėjų, žymusis prancūzų politikas Roberas Šumanas (Robert Schuman) mėgdavo dažnai cituoti šv. Kolumbaną, laikydamas jį dangiškuoju suvienytos Europos kūrėjų globėju. Deja, dabar ji yra praradusi vertybinę orientaciją, bet trokšta dvasinio atsinaujinimo ir iškili šv. Kolumbano figūra bei mokymas galėtų tam suteikti tvirtą pagrindą.
© 2015 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |