Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Mąstyti ne žmonių mintimis

Kun. Vytenis Vaškelis

Kai mąstymo dovana panaudojama dieviškojo Apreiškimo pažinimui ir jo tiesų pritaikymui kasdienybėje, ji yra nepaprastai vertinga, nes skatina žmogaus tikėjimo augimą, be kurio neįmanoma patikti Dievui (Žyd 11, 6). Kas savo intelekto galią atriboja nuo Dievo žodžio pažinimo, tampa nudžiūvusia Vynmedžio šakele, nes negauna gyvojo vandens, kuris radikaliai keičia visą žmogaus esybę ir trykšta į amžinąjį gyvenimą (Jn 4, 14). Antai vienas garsiausių XX amžiaus protestantų misionierių Smitas Vigelsvortas (Smith Wigelsworth) kiekvieną dieną nors trumpai, bet daug kartų skaitydavo Šventąjį Raštą. Nenuostabu, kad jo mąstymas bei visas gyvenimas buvo pripildytas gyvojo tikėjimo dvasios, nes jis visiškai pasikliovė Šventosios Dvasios veikimu bei Jos vedimu.

Apaštalas Petras dar buvo pradinėje tikėjimo mokykloje, kai Jėzui, pradėjus kalbėti apie būsimą savo mirtį, ėmė Jam prieštarauti ir susilaukė skaudžių Mokytojo žodžių: „Eik šalin, šėtone, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis!“ (Mk 8, 33). Vėliau, kai Jėzus, prisikėlęs iš numirusių, pasirodys Petrui, kai per Sekmines jis taps sklidinas Dievo Dvasios, prisiminęs savo draudimą, skirtą Jėzui, galės tik šyptelėti ir sau tarti: „Išties koks berniokiškai naivus tuomet buvau! Tačiau ant savęs nepykstu, nes tai buvo nors klaidinga, bet natūrali mano reakcija. Ačiū Tau, Kristau, kad dabar mano mąstymas iš esmės yra perkeistas, esu pagautas Tavo malonės, ir visada, kuo užsiimu, darau mylėdamas Tave bei žmones“.

Kai kurių žmonių veiksmai liudija, kad jų protavimas yra tiesiogiai veikiamas piktosios dvasios. Štai vadinamosios „Islamo valstybės“ džihadistai-teroristai, pavyzdžiui, ne tik neseniai barbariškai sugriovė į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įtrauktą istorinį kompleksą bei sunaikino kitus meno šedevrus, bet žiauriausiais būdais susidoroja ir su kitaminčiais... XXI amžiuje tebesitęsiantis vandališkumas liudija, kad, jei žmonių viduje nėra Dievo malonės, jokia civilizacijos pažanga nepajėgi sustabdyti viską naikinančios blogio invazijos.

Popiežius Pranciškus rugsėjo 3 dieną įžvalgiai homilijoje kalbėjo: „Demonai sako tiesą apie Jėzų, bet jie nesako tiesos apie save. Taip pat ir Rašto aiškintojai nesako, kas yra jie patys, nes išdidumas jiems to neleidžia. Jie sugeba pripažinti, kad Jėzus yra išmintingas žmogus, įdomus mokytojas, jie netgi pripažįsta jo daromus stebuklus, tačiau nesugeba apie save pasakyti: esame išdidūs, dedamės savarankiškais, esame nusidėjėliai. Nesugebėjimas išpažinti savo nuodėmingumo atitolina nuo Jėzaus. Čia ir glūdi skirtumas“. Taigi tik Dievo žodžio tiesa yra pajėgi išgydyti gimtosios nuodėmės ir šėtono sužeistą žmogaus mąstymą. Reikia atverti savo širdį ir protą Tiesai, nes tik Ji – Kristus – pajėgi išlaisvinti nusikaltėlį iš melo.

Neregimasis priešas stengiasi pakenkti ypač tikintiesiems, kad jų mąstymas taptų neadekvatus poelgiams, visiškai išskydęs. Vienas rašytojas pastebi: „Jeigu aš būčiau velnias, kaip įmanydamas stengčiausi sujaukti ir suskaldyti krikščionių mintis. Aš siekčiau, kad jie sutriktų ir nebežinotų, kas jie yra ir kodėl jie yra šiame pasaulyje. Aš stengčiausi, kad juos užvaldytų vien pasaulio dalykai ir jie paskęstų savo proto menkystės jūroje (Ef 4, 17–18)“.

Kokios mintys, tokie ir veiksmai. Jei skirsime laiko savo gyvenimo kelių apsvarstymui (Ag 1, 7), tuomet nesivadovausime išankstinėmis, perdėm subjektyviomis nuomonėmis, bet pirmenybę stengsimės teikti savo proto ir dvasios atnaujinimui, kad galėtume suvokti Dievo valią ir jai paklusti (Rom 12, 2). Dievo žodis tebus kiekvieno mūsų daromo žingsnio žibintas, nes, pasak vieno autoriaus, „neskaitoma Biblija yra kaip maistas, kurio atsisakyta, kaip neatplėštas meilės laiškas, nestudijuojamas žemėlapis, neveikianti aukso kasykla“.

„Nesiblaškyk, mano siela, ir neleisk apkursti savo širdies ausiai nuo savo tuštybės skambesio. Klausykis ir tu: pats Žodis šaukia, kad grįžtum ten, kur yra nedrumsčiamos ramybės vieta, kur nepaliekama meilė, jeigu ji pati nepalieka. Štai vieni dalykai išnyksta, kad jų vietoje atsirastų kiti ir kad iš visų šitų dalių susidarytų pasaulio visuma. „Ar aš kur nors išeinu?“ – sako Dievo žodis. – Ten pastatyk savo būstą, ten patikėk visa, ką turi, mano siela, nuvarginta apgavysčių. Tiesai atiduok tai, ką turi iš tiesos, ir nieko nepražudysi, ir sužydės visa, kas tavyje buvo nuvytę“, – taip rašė šv. Augustinas savo garsiuose „Išpažinimuose“.

Tad klausysiu Tavęs, Viešpatie, labiau negu žmonių. Tada, kai pasaulyje siaus vėtros, mano viduje bus Tavo ramybė.

© 2015 „XXI amžius“