|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Ramybės pasiuntinystės dvelksmas Vienuolijos palapinių šventė Bernardinų sode pirmasis toks renginys Lietuvos istorijoje Laimutė Vasiliauskaitė-Rožukienė
Rugpjūčio 29 dieną, šeštadienį, Vilniaus Bernardinų sode vyko Vienuolijų palapinių šventė. Joje dalyvavo 33 Lietuvos vienuolijos, daugiau kaip 200 įvairių ordinų atstovų vienuolių brolių ir seserų. Atvyko ne tik vienuoliai lietuviai bet ir į Lietuvą, kaip misijų kraštą, tarnauti atvykę užsienio (Lenkijos, Italijos, Belgijos, Prancūzijos, Argentinos) šalių atstovai. Juos galėjai pakalbinti, susipažinti su jų kasdienybe, liudijimais, pasiklausyti paskaitų, giesmių, įsigyti už auką rankdarbių (rožinį, kryželį, kojinių), jų pačių užaugintų gamtos gėrybių (medaus, arbatžolių), pasivaišinti vienuolių kepta duona ir saldumynais, atsigaivinti gira ir žolelių arbata, pasimokyti groti gitara ar violončele, verti rožinio karoliukus, išpuošti piešiniais stiklinius indus, kartu pasimelsti bendroje maldoje ar paprašyti jų maldos. Stebino ir džiugino abitų spalvų įvairovė: balta, melsva, mėlyna, pilka, ruda Sušildė vienuolių šypsenos bei veidų giedruma Vienuolijų ištakos Lietuvoje Renginio išvakarėse Bernardinų bažnyčioje įvyko spaudos konferencija. Nukryžiuotojo Kristaus kongregacijos sesuo Viktorija Voidogaitė CC, Dievo Apvaizdos kongregacijos sesuo Dominyka Slepikaitė DP ir pranciškonas brolis Algirdas Malakauskis atsakė į Lietuvos spaudos atstovų klausimus apie būsimą renginį, trumpai papasakojo vienuolynų atsiradimo Lietuvoje istoriją. Pirmieji vienuoliai Lietuvoje pasirodė vienuolio benediktino, šv. vyskupo Brunono Bonifaco laikais (jis buvo minimas švenčiant Lietuvos tūkstantmetį). Kai karalius Mindaugas 1252 metais Minske apsikrikštijo, dalyvavo ir dominikonai, ir pranciškonai. XIV amžiaus pranciškonų kankinius primena Trys kryžiai ant Trijų kryžių kalno. Pirmieji benediktinai į Senuosius Trakus ir Rudaminą atsikėlė 1494 metais. Jėzuitai įsteigė kolegiją ir universitetą. Antroje XIX amžiaus pusėje Vilniuje gyveno benediktinai, karmelitai, kurie darė didelę įtaką kultūrai, architektūrai, švietimui. Valdant carams, 1830 metais uždaryta dalis vienuolynų, o 1883, 1884, 1890 metais Lietuvoje uždaryti visi vyrų ir moterų vienuolynai, vienuoliai turėjo pasitraukti iš Lietuvos. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, atnaujinta vienuolynų veikla. 1940 metais vienuolius imta tremti į Sibirą, dalis traukėsi į pogrindį, kiti patraukė su misijomis į Rytus: Kazachstaną, Moldovą, Ukrainą. Vėl atgavus Nepriklausomybę, pirmiausia pranciškonai ir jėzuitai išėjo iš pogrindžio, atgavo savo pastatus. Galimybė susipažinti vienuolyno sode Kodėl kilo sumanymas surengti Vienuolijos palapinių šventę? Į šį klausimą šventės išvakarėse Bernardinų bendruomenės centre vykusioje spaudos konferencijoje atsakė Dievo Apvaizdos kongregacijos sesuo Dominyka Slepikaitė DP: Kai popiežius Pranciškus paskelbė pasaulinius Pašvęstojo gyvenimo metus, paragino visus vienuolius eiti į žmones, švęsti skaistumo, neturto ir klusnumo įžadus dalintis tuo džiaugsmu, dėl ko sekame Kristumi, aukojamės žmonėms. Vyko parengiamieji darbai: sausio 17 dieną Kaune Lietuvos pašvęstiesiems skirtame simpoziume dalyvavo 300 vienuolių, o sausio 30-ąją buvo paskelbta Pasninko diena už Lietuvos pašvęstuosius, balandžio 25-ąją Atvirų durų diena, kai visi, kas nori, galėjo apsilankyti vienuolynuose. Spaudos atstovams buvo rodomos skaidrės: šiuo metu Lietuvoje yra 53 vienuolijos, iš jų 39 moterų, 13 vyrų. Tiesa, dar du vienuolynai steigimi. Iš viso Lietuvoje 612 moterų ir 140 vyrų vienuolių (visame pasaulyje kunigų vienuolių yra maždaug 130 tūkst., vyrų vienuolių 55 tūkst., moterų 650 tūkst.). Tiesa, kaip spaudos konferencijoje sakė brolis Algirdas Malakauskis OFM, kai kurių kontempliatyvaus vienuolinio gyvenimo vienuolijų atstovai (benediktinai, klarisės) neatvyks, tačiau dalyvaus sava malda. Jie tylos įžado nesilaiko, tik labiau pasveria savo žodžius. Sesuo Viktorija iš Nukryžiuotojo Kristaus seserų kongregacijos pridūrė, jog Lietuvoje yra nemažai vienuolių, kurie anksčiau buvo netikintys, į pašvęstųjų gyvenimą atėjo iš labai įvairių sričių. Esame tokie pat žmonės kaip ir visi, bet atradome kelią pagal savo širdį. Juk sakoma: Širdis ne bulvė, širdžiai neįsakysi, atviravo sesuo Viktorija. Susibūrusiai organizacinei komandai iš skirtingų penkiolikos vienuolijų vadovavo vyskupai Linas Vodopjanovas OFM ir Arūnas Poniškaitis. Kodėl vienuolių šventei pasirinktas Bernardinų sodas? Šioje erdvėje dar XV amžiuje buvo vienuolyno sodas, dabar jis atgavo tą pavidalą, koks buvo pirmojoje XIX amžiaus pusėje. Vienuoliai ragino pakviesti šventėje dalyvauti netikinčiuosius, nes ištikimi parapijiečiai pažįstami: jie juos gali net už skverno patampyti ir vardu pašaukti, o su kitais ši atvira vienuolijų šventė yra unikali galimybė susipažinti. Brolis Algirdas sakė, kad pirmasis tokio masto renginys skirtas išsklaidyti mitą, jog, jei sūnus ar dukra įstoja į vienuolyną, yra tragedija, panašiai kaip patekus į kalėjimą. Norime parodyti, kad tą pašaukimą, tą gyvenimo kelią pasirinkome patys, su meile Dievui ir norėdami parodyti tą pasirinkimo džiaugsmą, sakė brolis pranciškonas. kad Dievas yra žmogaus istorijoje, jis yra ten, kur yra žmogus. Vienuoliai yra tokie patys žmonės, jie dirba mokyklose, ligoninėse. Šis renginys unikali proga susirinkti visiems Lietuvos vienuoliams, ne tik atsiverti plačiajai visuomenei, bet ir susivienyti, pabendrauti tarpusavyje (o, kad visos partijos Lietuvoje paimtų iš vienuolijų pavyzdį ir būtų steigiamos ne vien tam, kad viena kitą kritikuotų, o kad konkrečiai vienytųsi). Šis renginys pirmas toks Lietuvos istorijoje, rengėjai sakė (tiesa, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi), kad ne paskutinis (sausį, nors tai tik svajonėse, mintijama apmąstyti Pašvęstojo gyvenimo metus bendrame susibūrime Kretingoje). Šventės išvakarėse Vilniaus Arkikatedroje arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas aukojo šv. Mišias už Vilniaus miestą, po to į gatves pasivaikščioti po sostinę išėjo du šimtai brolių ir seserų vienuolių, kurie maldomis išvalė erdvę. Tad nenuostabu, kad diena išaušo šviesi, rami. Prie fontano įrengtoje scenoje tarp gėlių vyko atidarymas, koncertai, viešos paskaitos, interviu, bendra malda ir uždarymas. Saleziečiai bendravo su vaikais ir jaunimu. Įspūdžiai iš paskaitų Man pačiai bene įdomiausia buvo maldos mokykloje klausytis paskaitos apie maldą Kristaus vardo ikonos palapinėje. Kelias brolio Algirdo mintis užsirašiau. Jis pajuto savo pašaukimą būtent melsdamasis Karmelio koplyčioje. Kristaus Visavaldžio, Pašvęstųjų Valdovo, ikoną nutapė sesuo Nijolė Marcinkevičiūtė Paštuvos Karmelyje šių metų sausio 6 dieną, o sausio 17-ąją ji buvo iškilmingai pašventinta ir kaip piligrimė keliavo po visus Lietuvos vienuolynus. Ikona išreiškia troškimą regėti savo Dievą, kuris tapo žmogumi, ir priartėti prie Jo šiomis Kristocentrinėmis maldomis (Jėzaus vardo, Jėzaus kraujo, Dievo Gailestingumo, litanijos, Dievo Gailestingumo vainikėlio, popiežiaus Pranciškaus malda už pašvęstuosius, Jėzaus malda, Viešpatie Jėzau Kristau, Gyvojo Dievo Sūnau, pasigailėk manęs nusidėjėlio). Malda pašvęstųjų gyvenime yra asmeninė šerdis. Tie, kurie geriausiai meldžiasi, yra šventieji. Geriausias pavyzdys šv. Monika, kuri savo maldomis atvertė savo vyrą pagonį ir jo motiną į krikščionybę, o savo sūnų šv. Augustiną paskatino tapti pagrindiniu autoritetu pirmaisiais krikščionybės amžiais. Malda yra galinga. Be jos nėra pašaukimo. Pašvęstasis gyvenimas neįmanomas be maldos, ji kaip oras širdžiai. Bet tai nereiškia, kad visi vienuoliai lengvai meldžiasi, jie gali išgyventi krizę. Kodėl malda reikalinga? Tai pašvęstųjų gyvenimo dovana Bažnyčiai, bet ji reikalinga visiems. Iš Evangelijos semiamasi įkvėpimo konkrečiais patarimais. Netgi netekus tikėjimo dvasinis poreikis išlieka, jis įrašytas širdyse neišdildomai. Kai visuomenė tampa postkrikščioniška, žmonėms vis tiek reikia dvasingumo, širdies ramybės, gyvenimo prasmės, išminties, kur širdį gali kaip inkarą padėti. Mūsų epochoje net ir tikintiesiems reikia atrasti maldą (pasaulis dažnai ne maitina, o ignoruoja, silpnina tikėjimą). Bendros maldos metu įgyvendiname Dievo įsakymus. Asmeninė malda neatsiejama nuo bendruomeninės jos metu švenčiame sakramentus, įgyvendiname Bažnyčią galime patirti Kristaus kūną meldžiantis su kitais (tai neturi prasmės nesimeldžiant su kitais). Tačiau jei nėra asmeninės maldos, bendruomeninė neturi reikšmės. Reikia troškimo, kad galėtume priimti Jėzaus žodžius apie maldą nuošalioje vietoje netgi ištisas naktis Jėzus melsdavosi. Jis kalbėjo neaiškiai, palyginimais, kai mokiniai prašė juos išmokyti melstis. Tada atvirai kalbėjo Tėve mūsų. Ką reiškia Tėve mūsų? Prašykite ir jums bus duota, ieškokite ir rasite, belskitės ir jums bus atidaryta. Mūsų Tėvas iš Dangaus suteiks Šv. Dvasią tiems, kurie prašo. Dažnai apleidžiame maldą, kai troškimas neišsipildo (esą meldžiausi, bet Dievas nesiklausė mano maldos). Tokiems Jėzus atsako mįslingais palyginimais: Jums reikia suvokti, kad kreipėtės į savo Tėvą, Jis suteiks jums Šventąją Dvasią. Ne visada Tėvas duoda vaikams tai, ko jie prašo, tačiau visada duoda gerų dalykų Šventąją Dvasią. Panašiai, kaip ir kiekvienas doras tėvas nori, kad jo vaikas eitų geru keliu. Turime pasitikėti, kad, jei Tėvas neduoda tai, ko paprašome, jis ne ignoruoja, jis žino, ko mums reikia, todėl reikalingas mūsų tikėjimas ir pasitikėjimas. Dievas žino, kas reikalinga mūsų sielai ir kūnui, kad galėtume ieškoti dvasinių dalykų. Per kiekvieną pamokslą sakau: Dievą reikia garbinti, sakė brolis kapucinas Tomasz Pilch, kuris atliko savo kūrybos dainas ir giesmes puikia lietuvių kalba. Kapucinas prisipažino, kad prieš išmokdamas lietuviškai, pirmiausia ėmė kurti giesmes lietuviškai: Nemokėjau kalbėti, o jau mokėjau giedoti. Dar pridūrė, kad svarbiausias gyvenimo uždavinys yra Dievą garbinti, jam dėkoti. Jo dainų, giesmių žodžiai lygiaverčiai melodijai, prasmingi, pavyzdžiui, giesmė Viešpats yra mano ganytojas: Mane Viešpats gano, man nieko nestinga, jis mane veda, kur vešlios ganyklos žaliuoja, leidžia atsilsėt manąją sielą gaivina. Daug kas moka šią giesmę, tačiau ar žino, kad ją sukūrė brolis Tomekas. Jo dainų žodžiai tikri perliukai: Tu keli man vaišes, o priešai sugėdinti žiūri. Aš Viešpaties būste gyvensiu per amžius arba (šiek tiek sutrumpinus): Tas, kuris turi ramybę savyje, yra ramybės nešėjas, Viešpatie, padaryki mane savo ramybės pasiuntiniu, leiski man nešti meilę, kur siaučia neapykanta, santaiką, kur vyrauja baimė, tikėjimą, kur kankina abejonės, Viešpatie, padaryki mane savo ramybės pasiuntiniu. Leiski man nešti tiesą, kur viešpatauja klaidos, viltį, kur braunasi nusiminimas, džiaugsmą, kur slegia liūdesys, šviesą, kur siaučia tamsybė, Mokytojau, padaryk, kad aš trokščiau kitus paguosti. Štai kita svarbi mintis: Kas duoda, tas gauna, kas atleidžia, tam atleista. Paskutinė gražiausia brolio kapucino Tomeko giesmė buvo skirta Švč. Mergelei Marijai: Sveika, valdove angelų. Dievo ženklų yra daug, tik reikia užsidėti teisingus akinius. Ši frazė iš interviu Misija Lietuva su sese asumpcioniste Benedikta Rollin RA, kurią kalbino žurnalistas Balys Narbutas, man įstrigo labiausiai ir tai, kad ji nesusipykusi su humoro jausmu. Į šį kelią, pasak jos, pastūmėjo laiminga meilė. Kas yra Dievas (juk niekas nėra jo lietęs), jai rūpėjo sužinoti jau vaikystėje. Suaugusiųjų atsakymas buvo toks: Dievas tave myli. Teoriškai tai žinojau, bet ar tai gali būti tiesa? Apsisprendžiau tada tikėti, prisimenu tada džiaugsmo antplūdį: esu tokia maža ir Dievas mane myli, prisimena sesuo. Jai kilo mintis Dievui atsidėkoti ir tapti vienuole, tačiau mama atsakė: Neskubėk. Kai augau, abejojau, ar tai tikrasis pašaukimas. Kai įsimylėjau, pamaniau, kad tegul vaikai būna kunigais ir vienuolėmis, tačiau per jėzuitų rekolekcijas supratau (reklaminė pauzė: visiems linkiu ten dalyvauti). Sesuo Benedikta 20 metų kartu su trimis seserimis asumpcionistėmis dirba Vilniaus Versmės gimnazijoje, kur mokosi ir vaikai su negalia, turintys specialių poreikių (nusišypsojusi pridūrė, kad vėl tai skamba kaip reklaminė pauzė šiai gimnazijai). Yra samariečių bendruomenės namai Šeškinėje ant kalno, ten pagyvena besimokydamos studentės, kurios vėliau ir sukūrusios šeimas ten lankosi kaip namuose. Sesuo Benedikta lanko ir kalinius. Kaip pateko pas juos? Kai vienas kapelionas pakvietė ateiti į šv. Mišias. Atėjau, prilipau, Mišių metu jau nebeįdomus tapo prieš tai kirbėjęs klausimas, už ką jie sėdi, o tik tiek įdomu, kad jie lygiaverčiai mano broliai. Nors iš pradžių moteris, vienuolė ir prancūzė jiems atrodė kaip marsietė, pamažu surado su jais bendrą kalbą: Meldžiamės, skaitome Šventąjį Raštą, vedame Alfa kursą, sakė sesuo Benedikta. Iš nuteistųjų yra ko pasimokyti, jie padeda suprasti, kas yra viltis. Yra kitokia viltis Dievo žvilgsnis. Juk galima žvelgti į žmogų su viltimi, pagarba, nors ir jis pats savęs negerbia, nes visuomenės sužalotas. Kiek XXI amžiuje yra vilties? Nusprendžiau nepasiduoti nevilčiai, nusivylimui. Negatyvus požiūris yra visiškai nekrikščioniškas, sakė sesuo Benedikta. Neseniai iš vienos sesers Prancūzijoje išgirdau: Kokiame įdomiame amžiuje gyvename. Dievo ženklų yra daug, tik reikia užsidėti teisingus akinius. Dievo ženklas jei gimsta vaikas ar įsimyli, ar sekasi mokslas, ar esi laimingas šeimoje. Tik žmogus nemoka to įvardyti. Mes visi dabartinėje visuomenėje turime jaustis misionieriais. Esame kaip geroji žinia unikalūs, kai duodame savo laiką kitam, jau jis vertas dėmesio, jei jis mums svarbus, jis ir Dievui svarbus. Kaip suprasti vienuolystės kelią? Yra toks šv. Augustino posakis: Duok man žmogų, turintį meilės patirtį, ir jis mane supras. Dievas nesusiaurina tavo širdies, bet ją išplečia ir meilės vis daugiau atiduodi kitiems. Taip kituose kraštuose visiškai svetimi žmonės tampa tavo broliais ir seserimis. Dabar senstu ir matau, kad gyvenimas tampa vis įdomesnis, sakė sesuo Benedikta, o interviu su ja baigėsi prancūzų posakiu: Kol myli, tau visuomet 20 metų. Brolis pranciškonas Gediminas Numgaudis žemaitiškai skaitė paskaitą apie Krikštą. Jis ir filmą apie tai yra sukūręs. Pasklido plačiose erdvėse Pokalbių kalnelyje galėjai asmeniškai užduoti vienuolėms klausimą, atverti širdį, kitur vaikai buvo mokomi pinti rožinį, piešti ant stiklo. Kitose erdvėse, pavyzdžiui, Bažnytinio paveldo muziejuje visi norintieji (irgi nemokamai) galėjo dalyvauti žaidime Vienuolyno lobiai, galėjo laimėti prizą arba (iš anksto užsiregistravus) dalyvauti ekskursijoje visai šeimai. Teko bendrauti su puikiai lietuviškai kalbančiais broliu saleziečiu Vincentu iš Vietnamo, sese Teresėle iš Indijos (Lietuvoje jie tik antri metai). Gabūs tie vienuoliai... Smagu, kad šventėje buvo nemažai humoro, užplūdo ore plevenantis lengvumo jausmas, sušmėžuodavo geltonos savanorių skarelės (jų iš visos Lietuvos būta net 60), jie paslaugiai atsakinėjo į klausimus, platino leidinius, retkarčiais pasirodydavo budintieji saugos tarnybos atstovai, tačiau buvo tyku ir ramu, tik kelis kartus nupurškė lietutis, visai silpnutis, tartum norėdamas tik atgaivinti vienuolius, panašiai kaip nupurškiame gėles esant kaitrai. Autorės ir Vido VENSLOVAIČIO nuotraukos
© 2015 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |