|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Vyskupas Motiejus Valančius ir epocha
Vasario 16-oji dviguba šventė: Nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo ir Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus gimimo diena. Lietuvių tautos kelias į valstybingumą buvo vingiuotas ir duobėtas. XIX amžiaus viduryje, ryžtingai ir supratingai valdydamas vyskupiją, vysk. Motiejus Lietuvą paruošė laisvei. Aušra ir Varpas tik pagilino jo idėjas. Pažangi Vyskupo ir kitų dvasininkų veikla buvo viena iš pagrindinių valstybingumo atkūrimo priežasčių, dvasininkai buvo tarsi šviesuliai, žadinantys tautą, palaikantys jos dvasią. Kad šiandien turime galimybę giedoti Tautišką giesmę ir kalbėti apie Lietuvos valstybę, yra sudėtingų procesų, didžių žmonių tokių kaip vysk. M. Valančius ryžto ir tautos valios rezultatas. Motiejus Valančius viena svarbiausių XIX amžiaus vidurio Lietuvos religinio, kultūrinio ir politinio gyvenimo figūrų: Žemaičių vyskupas, švietėjas, aktyvus visuomenininkas, politikas, istorikas, rašytojas. Laikomas pagrindiniu demokratinių lietuvių visuomenės judėjimų blaivybės sąjūdžio ir knygnešystės organizatoriumi, savo veikla ir raštais padaręs sunkiai pamatuojamą įtaką Lietuvos visuomenės sąmoningumui. Mons. Petras Puzaras rašė: ... apie vysk. M. Valančių galima atskirai kalbėti ir kaip apie rašytoją, ir kaip apie istoriką, ir kaip apie administratorių, ir kaip apie diplomatą. Tačiau, pažvelgę į jo asmenybę ir į darbus, drąsiai galime sakyti, kad jis visų pirma buvo vyskupas, visus gabumus ir jėgas skyręs vien savo pašaukimui, savo pareigoms. Vysk. M. Valančiaus biografija pakankamai ištyrinėta, svariai dokumentuota. Tarp jo gyvenimo tyrinėtojų yra tokios iškilios asmenybės kaip Juozas Tumas-Vaižgantas, Antanas Alekna, Vaclovas Biržiška ir Vytautas Merkys, esmingai papildęs ir patikslinęs M. Valančiaus gyvenimo vaizdą. Jo monografija išleista Minties leidykloje 1999 metais paremta nuodugniomis archyvinių ir kitokių šaltinių studijomis. Būsimasis vyskupas gimė valstiečių šeimoje 1801 m. vasario 28 d. (senuoju stiliumi 16 d.) Nasrėnų kaime Salantų parapijoje. Trečias vaikas šeimoje, tad vargu ar kas iš namiškių galvojo, kokį kelią ateityje teks jam nueiti. 18171821 metais mokėsi Žemaičių Kalvarijos dominikonų gimnazijoje, 1822 metais įstojo į Varnių kunigų seminariją, iš kurios po dvejų metų už gerą mokymąsi buvo išsiųstas į Vilniaus vyriausiąją seminariją, o 1828 metais įšventintas kunigu. Stojant į Vyriausiąją Vilniaus seminariją arba ją baigiant Valančiui teko pasirūpinti ištaisytą metriką (tyrinėtojai nurodo skirtingas priežastis ir datas), kur Valančiaus tėvai virto bajorais Volončevskiais, nes ši aukštoji mokykla, kaip ir Vilniaus Universitetas, neturėjo teisės išduoti baigimo diplomo nebajorui. Baigęs mokslus M. Valančius dirbo tikybos mokytoju Mozyriuje (Vilniaus apskr.), vėliau Kražiuose. 1845 metais paskiriamas Varnių kunigų seminarijos rektoriumi. 1849 metais tapo pirmuoju nebajoriškos kilmės Žemaičių vyskupu ir visą vyskupijos sielovadą energingai pasuko į mažuosius brolius. Atėjęs vadovauti vyskupijai, ėmėsi priemonių, kad būtų sustiprintas ganytojiškasis darbas bei padidintas jo veiksmingumas. Rūpindamasis katalikų švietimu bei jų moraliniu ugdymu, 1850 m. gruodžio 29 d. aplinkraščiu iš kunigų reikalavo išnaikinti blogus parapijiečių papročius girtavimą per laidotuves, krikštynas, vaišinimąsi karčemose ir t. t. Gyvenimo Varniuose laikotarpiu dėl Valančiaus švietėjiškos veiklos, rūpesčio kultūra ir dvasiniais reikalais miestas buvo tapęs ne tik religiniu, bet ir kultūriniu centru. Pagrindinis vyskupo rūpestis buvo raštingo, šviesaus, morališkai tvirto ir religingo žmogaus ugdymas, jo visuomeninės ir ūkinės iniciatyvos žadinimas. Kazys Binkis teigė: Valančius išmokė lietuvius skaityti, ir jie skaityti nebepamiršo. Vysk. M. Valančius rūpinosi ne tik jaunosios kartos, bet ir suaugusiųjų švietimu, ragino mokytis ir steigti parapines mokyklas, skatino mokymąsi lietuvių kalba, pats rašė pažintines, istorines, religines knygas. Vyskupas rėmė ir inicijavo naujų bažnyčių statybą, remonto ir kitus darbus. Vysk. M. Valančiaus rūpesčiu Varniuose įsteigiama pašto stotis, pradėtos tvarkyti miestelio gatvės, pasirūpinama atidaryti vaistinę. Duris atveria A. Zavadskio knygynas. Per visą gyvenimą vyskupas rodė gailestingumą: alkanus penėjo, trokštančius girdė, nuogus apvilko. Labai mylėjo paprastą, turtingųjų engiamą liaudį, buvo nuostabus vaikų meilės apaštalas. Vyskupas M. Valančius daug prisidėjo prie jaunų dvasininkų, klierikų lietuvinimo. Pats laikė bažnyčią esmine religinio švietimo vieta, todėl ėmėsi rašyti religinius veikalus, rūpinosi ir kitų autorių šviečiamųjų bei religinių knygų leidimu, skatino jų rašymą. Didžioji raštų dalis skirta ugdyti tautiškumą, moralę, laikytis krikščioniškų nuostatų, bet sykiu nepasiduoti valdžios grobuoniškumui ir stengtis išlaikyti savąją kalbą, kultūrą. Vysk. M. Valančius padarė didelę įtaką daugeliui lietuvių šviesuolių. Jaunesnei šviesuolių kartai Jis buvo išsivadavimo, tautos švietimo, kultūros simbolis. Vysk. Antano Baranausko tekstai apie blaivybę (Dievo rykštė ir malonė), priešinimąsi caro valdžiai (Kelionė Petaburkan) akivaizdžiai paveikti M. Valančiaus sąjūdžio nuostatų. J. Tumas-Vaižgantas M. Valančių visuomet laikė autoritetu, sektinu pavyzdžiu, todėl dažnai minėjo publicistiniuose ir grožiniuose tekstuose. 1858 metais M. Valančiaus paskelbtas blaivybės sąjūdis truko šešerius metus, iki jį uždraudė caro valdžia. Tais pačiais metais išleista vyskupo brošiūra Apie brostvą blaivystės arba nusituriejimą, kuria įtvirtinamas blaivybės draugijų steigimas. Blaivybės sąjūdžiui skleisti vyskupas parašė net 19 ganytokiškų laiškų. Didžioji šitų laiškų dalis pirmąkart Lietuvos Bažnyčios istorijoje buvo parašyta lietuvių kalba. Kaip vyskupo laiškai pasiekdavo ganomų avelių ausis? Laiško pabaigoje visada būdavo vyskupo prisakymas: Szita mana grometą parskajtis kunigaj zmonims isz ambones bažniczioj par dwi pagreczes szwentes. Kai kur dar pridurdavo ...su pamokslais prigulinčiais. Kad rečiau į bažnyčią einantys išgirstų vyskupo žinią, klebonai privalėjo iš sakyklos per dvi ar tris iš eilės šventes perskaityti vyskupo laišką bei pasakyti atitinkamą pamokslą. Į blaivystės sąjūdį įsitraukė didžioji Žemaičių vyskupijoje gyvenusių katalikų dalis. Vyskupas sutelkė žmones tolesnei bendrai visuomeninei veiklai, o sąjūdžiui plėtotis padėjo ir kiti kunigai, irgi ragindami tautą atsisakyti degtinės. Caro valdžia neleido platinti M. Valančiaus parengto laikraščio Pakeleivingas; blaivystės idėjas vyskupas vėliau skleidė savo veikaluose: Vaikų knygelėje, Palangos Juzėje, Pasakojimuose Antano tretininko. Vilniaus generalgubernatorius M. Muravjovas 1863 metais uždraudė skleisti blaivybę, kaip Rusijos imperijai pavojingą reiškinį. Vysk. M. Valančiaus pradėtas, bet carinės valdžios prislopintas, tautos blaivinimas XX amžiaus pradžioje atgijo blaivybės idėjas skleidė Antanas Baranauskas, Vincas Kudirka, Jonas Basanavičius, Maironis, Vaižgantas, Vydūnas ir kiti lietuvių kultūros veikėjai. 18631864 metų sukilimo metu vysk. M. Valančius savo veikla ir raštais stengėsi išgelbėti kuo daugiau gyvybių, bandė suderinti Bažnyčios ir tautos interesus. Pastebimas M. Valančiaus gebėjimas balansuoti tarp valdžios ir liaudies interesų: vyskupas atvirai neskelbė priešiškų idėjų, tad Rusijos imperijos valdžia manė, kad jis pakankamai lojalus, tačiau žmonės jį laikė vienu iš svarbiausių maištingų nuostatų skatintojų. Sukilimo metu ir po jo vyskupas ne kartą buvo tardomas, kaltinamas išdavystėmis ir kitais nusikaltimais valdžiai. Manoma, kad vyskupas išvengė griežtų sankcijų bei diplomatiniais ėjimais išgelbėjo nuo tremties ir net mirties nemažai gyvybių. Čia jam padėjo dideli įgimti ir gyvenimo patirties išugdyti diplomatiniai gabumai. Po sukilimo vysk. M. Valančius buvo iškeltas į Kauną: jam paskirtas namų areštas, akylai stebimas, nebegali lankyti parapijų, visaip bandoma apriboti jo lietuvišką veiklą. Ne kartą norėta vyskupą ištremti ir iš Kauno, bet bijota žmonių reakcijos jis buvo mylimas dvasininkas, žmonių rodomas dėmesys, lankymai neleido valdžiai imtis griežčiausių žingsnių. Netekęs galimybės tiesiogiai bendrauti su tikinčiaisiais, vyskupas ėmėsi plunksnos, Kaune spaudos draudimo laikais parašė daug įvairaus didaktinio pobūdžio pasakojimų, apsakymų. Jie visi parašyti žemaičių kalba, kuria liaudis ir jis pats mėgo kalbėti. Vyskupas rašė knygas iš meilės liaudžiai, neieškodamas sau nei pelno, nei garbės. Vysk. M. Valančiaus parašytos ir išverstos religinio ir pasaulietinio turinio knygos kėlė liaudies sąmoningumą, drąsino ir guodė. 1864 metais uždraudus lietuviškai rašyti lotyniškais rašmenimis, M. Valančius visais būdais priešinosi graždankai lietuviškų raštų rašymui kirilica. Sumanė organizuoti ir finansavo lietuviškų knygų senaisiais rašmenimis spausdinimą Prūsuose ir jų slaptą gabenimą į Lietuvą. Tamsiausiu ir tragiškiausiu Lietuvai metu, kai caro valdžia engė žmones, už lietuvišką žodį ir raštą trėmė į Sibirą, griovė bažnyčias, persekiojo tikinčiuosius, bruko slavizmą ir stačiatikybę, vysk. M. Valančius stojo į darbą Bažnyčiai ir žmogui. Jam vadovaujant išauklėti jauni kunigai mokė žmones krikščioniškųjų vertybių ne valdžios rusų ar ponų lenkų, o kaimo valstiečių gimtąja lietuvių kalba. Tuo jis parodė pagarbą paprastam žmogui, jo kilmei ir kultūrai, kalbėjo iš širdies į širdį, kėlė dvasią, gydė širdies žaizdas, šalino pragaištingus įpročius. Nesitraukė iš kovos iki paskutinės žemiškojo gyvenimo akimirkos. Sutapatinęs blaivybę su krikščioniškomis dorybėmis, susilaukė daugybės pasekėjų. Vyskupas tapo švyturiu, kuris rodė kelią iš degradacijos ir alkoholio liūno į prasmingesnį, vertingesnį ir laimingesnį gyvenimą. Žmonės atgavo savigarbą, pasitikėjimą, viltį. Pakilusi žmonių dvasia, kultūros lygis ir tautinis susipratimas atvedė tautą į savarankišką, nepriklausomą gyvenimą, tapo akstinu Lietuvos valstybingumo atkūrimui. Šiandien, minėdami 215-ąsias vyskupo Motiejaus Valančiaus gimimo metines, galime drąsiai sakyti, kad didžiule meile Dievui, Bažnyčiai, Lietuvai ir artimui degęs vyskupas pelnė pasiaukojusio Ganytojo vardą ir to vardo nepamirš ir minės ir būsimos katalikų kartos.
Parengė Alma Būdvytienė, Naudoti šaltiniai: 1. Puzaras P. Vyskupo Motiejaus Valančiaus pastoracinė veikla. Vilnius, Mintis, 1992; 2. Biržiška V. Vyskupo Motiejaus Valančiaus biografijos bruožai. Aidų leidinys, Brooklyn, 1952; 3. Alekna A. Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Čikaga ,1975; 4. Aleksandravičius E. Vyskupas Motiejus Valančius ir Blaivybės brolija. Žemaičių praeitis., t.1, 1990; 5. Zaborskaitė V. Tarp istorijos ir dabarties, Vilnius: Tyto alba, 2002; 6. Misius K. Varniai 18501914 metais, in Varniai (Žemaičių praeitis), Vilnius: 1996, t. 4.
© 2016 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |