|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Nebaigtas sakalų skrydis Antanas Lesys, Jovita Niūniavaitė-Lesienė NKVD, ko taip dažnai tu mano tėviškę lankai.
Partizanės eilėraštis (autorius nežinomas)
Koplytstulpio ,,Pieta atidengimas ir pašventinimas Kauno savivaldybės Viešųjų ryšių poskyrio vyr. specialistės D. Marcinkevičienės straipsnyje ,,Koplytstulpis Lietuvos partizanams (XXI amžius, 2014, nr. 23) rašoma: ,,Gegužės 21 dieną Panemunėje, prie paminklo, pastatyto Tauro apygardos Birutės rinktinės partizanų atminimui, buvo atidengtas ir pašventintas skulptoriaus E. Banio sukurtas koplytstulpis Pieta (Motinos skausmas). Pareikšta padėka paminklo pastatymo iniciatoriams, įteikti padėkos raštai. Nužudytų partizanų atminties įamžinimo idėjos iniciatorius, partizanas, politkalinys, Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys, patriotas Alfonsas Slanina, nors Kauno savivaldybės bei kitų organizatorių nepakviestas, norėjo tarti žodį apie paminklą, bet jam renginio vedėjas davė suprasti, kad jam skirtas laikas baigėsi. Apie tai straipsnio autoriams pasakojo Kauno r. Šlienavos bažnyčios altaristas kan. Vytautas Juozas Vaičiūnas ir pats Alfonsas Slanina. Paminklo partizanams statymas A. Slanina pasakojo, kad Panemunėje, buvusioje turgaus aikštėje, kuklų paminklą Tauro apygardos Birutės rinktinės partizanų atminimui savo lėšomis (aplinkinių gyventojų pažymėtoje vietoje) prieš 17 ar 18 metų pastatė drauge su politkaliniu Alfonsu Šulcu, mirusiu prieš ketverius metus. ,,Žinodami, kad turgaus aikštėje buvo niekinami partizanų palaikai, kreipėmės į Kauno miesto savivaldybę, kad ji duotų leidimą toje vietoje paminklo statybai. Bet ši tuo metu leidimo nedavė, sakė A. Slanina. Tada A. Slanina ir A. Šulcas ėmė veikti savarankiškai A. Šulco pastangomis į šią vietą buvo atgabenti devyni akmenys. Ant vieno akmens nežinomas politkalinys iškalė užrašą: 19471949 METAIS ŠIOJE VIETOJE GULĖJO NUŽUDYTI IR IŠNIEKINTI TAURO APYGARDOS BIRUTĖS RINKTINĖS PARTIZANAI. Ant kito riedulio buvo iškalti žuvusių partizanų vardai, pavardės, slapyvardžiai, gimimo ir žūties metai: VYTAS PAUŽA-OŽYS 19271947, JURGIS MILIAUSKAS-SAPNAS 19211949, ANTANAS SANTOCKIS-ŠPOKAS 19281949, JUOZAS IŠGANAITIS-DĖDĖ 19211949, VYTAS KABAŠINSKAS-LITAS 19271949, VYTAS VABALAS-GEDIMINAS 19001948, VINCAS RATKELIS-ŽENTAS 19241947, VINCAS PRAJERA-METEORAS 19231947. A. Slanina ir A. Šulcas prie partizanų žūties įamžinimo vietos pasodino tujų, kurios dabar labai išaugusios. Norėdamas apsaugoti šią vietą nuo Panemunės keturkojų, A. Slanina paminklą aptvėrė gražia medine tvorele, kuri ir iki šiol išlikusi. A. Slanina pasakojo: ,,Nusipirkęs medienos savo namuose tvorelę dalimis ruošiau visą naktį. Kitą dieną, ryte, nuvykau prie paminklo, A. Šulcas parūpino cemento. Tvorele aptvėrėme riedulius. Teigiama, kad 1992 m. gruodžio 20 d. tas pats Panemunėje pastatytas paminklas partizanams buvo ne atnaujintas ar restauruotas, o vėl atidengtas. ,,Du granito kauburiai, ant kurių iškalti žuvusiųjų vardai ir pavardės, slapyvardžiai ir metai bei septyni akmenys (jau seniau atgabenti A. Slaninos ir A. Šulco dėka aut. past.) iškilo Lietuvos Didžiosios kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų sąjungos narės A. G. iniciatyva, kuriai pritarė Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių sąjunga. Paminklą suprojektavo K. Mikšys. Sukūrė skulptoriai S. Žirgulis ir E. Makštutis. Prie paminklo statybos, aplinkos sutvarkymo daug prisidėjo A. Šulcas, Anūkaitis, o lėšomis parėmė Amerikos lietuvis J. Juodelė. Paminklą pašventino mons. Alfonsas Svarinskas. Paminklo statybos iniciatoriai stengėsi atkurti čia gulėjusių žmonių vardus ir pavardes. Sekėsi sunkiai, nes juk ir patys partizanai slėpė savo tikruosius vardus ir pavardes, bijodami, kad bus persekiojami jų artimieji. Artėjant šių liūdnų įvykių 70-mečiui, Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio pirmininkas dim. mjr. Vytautas Balsys pradėjo puoselėti mintį, kad būtų prasminga papildyti 1992 metais pastatytą akmeninį monumentą kryžiumi arba Sopulingosios Dievo Motinos skulptūra (ordinariatas.lt). Buvo parengtas projektas ir gautas Kauno miesto savivaldybės leidimas. Tais metais gulėjo paminklo iniciatorių atgabenti akmenys, augo tos pačios tujos, stovėjo ta pati medinė tvorelė... Paminkle įamžintų partizanų atgarsiai Buvusioje turgaus aikštėje 19471949 metais Aukštosios Panemunės stribai, norėdami įbauginti gyventojus, partizanų lavonus 35 paroms numesdavo aikštėje, o kitus užkasdavo kalnelyje, kur dabar stovi vaikų darželio pastatas. Pokario laikus atsimena Aukštojoje Panemunėje gimusi ir užaugusi E. Savickaitė-Lukšienė, kuri pateikė savo prisiminimus: Tiksliai pasakyti negalinti, ar 1946-ųjų pradžioje šąlant ir snyguriuojant, prieš jų namus Vaidoto gatvėje akmenimis grįstoje turgaus aikštėje eidama į mokyklą pamačiusi du gulinčius vyrus. Vaikiškas žingeidumas privedė arčiau, tad ir dabar menanti apšarmojusius, nuo sukrešėjusio kraujo pajuodusius jų veidus ir basas pamėlusias kojas. Tada vaikiška širdelė, rodos, sustojo iš baimės ir nevilties... Vyrų kūnai išgulėjo gal tris savaites. Jau šiltam pavasariui atėjus, ant to paties grindinio lyg į rietuvę suversti gulėjo penkių vyrų kūnai. Jie dingo po dviejų ar trijų dienų... (Tremtinys, 2012, nr. 44). Partizanai, kurių išniekinti kūnai gulėdavo Panemunės turgaus aikštėje, žuvo Pakuonio apylinkėse, Panemunės valsčiuje ir Vaišvydavos miškuose. Panemunėje, Vaidoto g. 5, buvo įsikūrusi Valsčiaus taryba, aktyviai rėmusi KGB. Remdamasi Lietuvos archyvų dokumentais, periodine bei publicistine spauda, pateikiame žinias apie partizanus, kurių vardai ir pavardės iškalti Panemunės paminkliniame akmenyje. Patikslinome kai kurių Laisvės kovotojų pavardes, vardus, gimimo ir žūties datas bei vietoves. Juozas Išganaitis ,,Išganaitis Juozas-Kryžiuotis-Dėdė, g. 1918 m. Lankelių (buv. Būdviečių) k. Šilavoto vls. Tarnavo Vietinėje rinktinėje, štabo pasiuntinys. 1947 03 29 perkeltas į Vytauto rinktinės 4-ąją kuopą, po mėnesio į Birutės rinktinės Žiedo kuopą. Baigęs puskarininkių mokomosios kuopos 2-ąją laidą buvo pakeltas jaunesniuoju puskarininkiu, kuopos vado pavaduotoju, nuo 1948 metų kovo kuopos vadas. 1949 metų vasarį Dabintos k. Kruonio vls. Kaišiadorių aps. buvo sunkiai sužeistas ir paslėptas pas G. Šeimininko išduotas Panemunės stribams 1949 02 13 nusinuodijo (Vilutienė A., Sajauskas J. Ištark mano vardą). Juozo Išganaičio sesuo Anelė Valentina Išganaitytė 1998 07 20 rašė: ,,Juozas Išganaitis, Motiejaus, gimė 1921 m. Būdviečių kaime Šilavoto vls. Marijampolės aps. Augo 8-ių vaikų šeimoje: 4 broliai ir 4-ios seserys. (...). Juozukas mokėsi Šiūrupio pradžios mokykloje ir Šilavoto progimnazijoje. (...). Vokiečių okupacijos metais įstojo į generolo P. Plechavičiaus rinktinę ir ruošėsi kovai su bolševikais. 1944 m. susitiko su Lietuvos partizanais, tai buvo Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai. Prisijungė prie jų kartu su broliu Antanu, slapyvardžiai Dėdė ir Barsukas. Būrio vadas buvo Briedis, skyriaus vadas Žaliukas. Visas būrys pasitraukė į Prienų šilą. Čia buvo apginkluoti ir praėjo apmokymą. Davė pasižadėjimą kovoti už Lietuvos laisvę. (...) Brolį Antaną-Barsuką 1946 metais Pajiesio kaime pagavo ir areštavo. Nuteisė 10 metų kalėti ir 5 metams tremties. Juozas-Dėdė buvo tris kartus sužeistas. (...) Partizanai pasitraukė į Kazlų Rūdos miškus. Čia Dėdė baigė puskarininkių mokomosios kuopos kursus, gavo jaunesniojo puskarininkio laipsnį. 1948 m. gegužę paskirtas Tauro apygardos Birutės rinktinės kuopos vadu. (...) 1948 birželį Juozo tėvus ir brolį Motiejų ištrėmė į Sibirą. Brolis Klemensas ir sesuo Anelė įstojo į partizanų gretas pas brolį kuopos vadą Dėdę. 1949 m. vasario 13 d. Dabintos k. Kruonio vls. G. sodyboje išduotus 4 partizanus užpuolė enkavedistai. (...) Kuopos vadą Dėdę sunkiai sužeidė į kojas. Sužeistą pasekė ir dar gyvą suėmė. Vežant į Panemunę per Vaišvydavos mišką mirė. 1949 m. birželio 6 d. Pakuonio MGB daliniui apsupus Vainatrakio kaime J. N. sodybą žuvo brolis Klemensas-Sūnus. Broliams žuvus sesuo Anelė-Valentina slapyvardžiu Ona (Auksė, Valytė) 1951 metais iš aktyvaus pasipriešinimo pasitraukė ir slapstėsi... Tėvai ir brolis Motiejus 1957 m. grįžo į Lietuvą. Partizanų ryšininkė K. K. tardymo metu teigė, kad Ižganaitis Juozas-Dėdė nuo 1946 06 24 buvo Geležinio Vilko rinktinės štabo narys. Apibendrinus pateiktus duomenis, galima teigti, kad Išganaitis Juozas, Motiejaus sūnus, slapyvardis Dėdė, g. 1921 metais Marijampolės aps. Šilavoto vls. Būdviečio kaime, partizanu tapo 1944 metais (kitais duomenimis, 1946 metais). Nuo 1946 06 24 priklausė Geležinio Vilko rinktinės štabui, nuo 1947 metų kovo Vytauto rinktinės 4-os kuopos, nuo 1947 metų balandžio Tauro apygardos Birutės rinktinės Žiedo kuopos partizanas, nuo 1948 metų gegužės Tauro apygardos Birutės rinktinės Žiedo kuopos vadas, 1949 02 13 žuvo. Juozo broliui Klemensui užvestoje byloje-formuliare pažymima, kad rezervistas Ižganaitis Klemensas, s. Motiejaus, g. 1925 metais Lankelių k. Šilavoto vls. Prienų aps. Remiantis informatorių Vytautas ir Rak pranešimais, teigiama, kad Klemensas savo namuose turėjo šautuvą ir vaikščiojo su partizanais. 1949 06 06 remiantis informatoriaus Albino informacija, karinės operacijos metu Vainatrakio kaime žuvo trys partizanai, vienas iš jų Ižganaitis Klemensas, s. Motiejaus, g. 1929 metais, nuo 1948 metų gegužės buvo partizanų būryje. Jis buvo partizano, slapyvardžiu Dėdė, nužudyto 1949 metais Kauno MGB, brolis. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinės direktorės 2000 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. 43 Išganaičiui Juozui pripažintas Kario savanorio teisinis statusas. Vytautas Kabašinskas Vytautas Kabašinskas-Litas, g. 1927 metais, gyveno Birštone, buvo Birštono girininko sūnus, Prienų Žiburio gimnazijos moksleivis. Į partizanų būrį įstojo 1945 metų pavasarį. Nuo 1947-ųjų vasario Birutės rinktinės partizanas, 1949 metais paskirtas Geležinio Vilko rinktinės Gedimino tėvūnijos būrio vadu. Žuvo išduotas 1949 08 21 Aukštosios Panemunės vls. Guogų k. prie M. Š. sodybos (kitais duomenimis, 1949 08 22 Kaišiadorių aps. Dabintos k.). Panemunės emgėbistai, vienos moters paklausti, gyrėsi, kad 1949 metais per Šv. Roką nukauto partizano Vytauto Kabašinsko-Lito palaikus sušėrę keturkojams čekistams šunims... (Juodsnukis V. Suvalkijos partizanų takais. Kaunas, 2000). Jurgis Miliauskas Jurgis Miliauskas-Sapnas, Antano, g. 1920 metais Kauno aps. Aukštosios Panemunės vls. Vyčiaus k. Nuo 1946 metų buvo partizanų būryje, vėliau Geležinio Vilko rinktinės Žiedo kuopos būrio vadas. 19481950 metais Aukštosios Panemunės vls. Rokelių k. Onos ir Jurgio Stasiulevičių sodyboje buvo įrengtas Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės Žiedo būrio partizanų bunkeris (slėptuvė, žeminė), kuriame 1948 metais buvo apsigyvenę Jurgis Miliauskas-Sapnas, Antanas Santockis-Špokas ir kiti partizanai, epizodiškai apsistodavo Juozas Išganaitis-Dėdė, Vytautas Kabašinskas-Litas. J. Miliauskas-Sapnas žuvo Rokelių k. 1950 01 19, išduotas agentės Žibutės, netoli J. S. sodybos pakirstas stribo kulkosvaidžio kulkos. Žuvusiojo kūną stribai įmetė į roges ir išgabeno nežinia kur. J. Miliausko brolis Pranas, g. 1908 metais, gyvenęs Kauno aps. Vyčiaus k., 1949 03 25 ištremtas į Irkutsko sr., į Lietuvą grįžo 1959 metais. Vytas Pauža Pauža Vytautas (Vytas), slapyvardis Ožys, Jono, g. 1924 metais (kitais duomenimis, 1927 metais) Kauno aps. Aukštosios Panemunės vls. Rokelių k. Nuo 1946 metų balandžio buvo Geležinio Vilko rinktinės Žiedo kuopos I būrio partizanu, žuvo 1947 metais (kitais duomenimis, 1948 metais naktį iš sausio 25 į 26 dieną) Aukštosios Panemunės vls. Piliuonos Tursono k. pas A. M. Vincas Prajera (Prajara) Vincas Prajera-Bėris-Meteoras-Miškas-Kulka, Prano, g. 1923 metais Marijampolės aps. Igliškėlių vls. Pavasakės k. (kitais duomenimis, Vilkabūdės k.). Nuo 1945 metų Geležinio Vilko rinktinės 4-os kuopos I būrio partizanas, paskirtas I būrio skyriaus vadu, vėliau būrininku. 1947 metais jam suteiktas grandinio laipsnis. Žuvo išduotas 1947 07 17 bunkeryje, Prienų vls. Ašmintos k., Garšvės upelio šlaite su šešiais kovos draugais. Visi susisprogdino granatomis. Agentūrinė byla nr. 323 Geležinis Vilkas pradėta 1945 07 16, tarp partizanų paminėtas Prajeras Vincas, s. Prano, g. Marijampolio aps. Igliškėlių vls. Pavasakės k., slapyvardis Ežerys. MVD pažymoje rašoma, kad Pakuonio ir Prienų valsčiuose veikė Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės 4-oji kuopa, sudaryta 1944 metais iš dviejų būrių. Į jos sudėtį įėjo apie 20 partizanų. Pirmame būryje buvo Serbentas, Šermukšnis, Pavasaris, Švyturys, Lapė, Auksinas, Meteoras, Bitinas ir kiti. 1947 07 17 Prienų vls. Ašmintos k. operatyvinės-karinės operacijos metu nužudyti partizanai: kuopos vadas Šarūnas, pirmo būrio vadas Serbentas, Birutės rinktinės Žiedo kuopos vadas Vermachtas-Merkys, partizanai: Meteoras, Šermukšnis, Pavasaris ir septintas neatpažintas partizanas (f. K1, ap. 58, b. 36734/3, t. 2). 1950 metų rudenį V. Prajera apdovanotas (po mirties) Laisvės Kovos Kryžiaus pasižymėjimo raštu. Vinco brolis Juozas-Erelis, g. 1921 metais, kad nebūtų suimtas Pašlavančio k., 1947 01 06 nusižudė. Kitas brolis Petras-Berželis, g. 1926 metais, žuvo 1945 05 22 (kitais duomenimis, 1946 metų gegužę) Marijampolės aps. Dambavos k. Sesuo Elžbieta, g. 1927 metais, buvo partizanų rėmėja, ištremta į Permės (Molotovo) sr., paleista 1958 metais. Jų tėvas Prajaras Pranas, Povilo, g. 1894 metais, partizanų rėmėjas, 1945 08 30 su žmona Prajariene Magdelena, Juozo, g. 1900 metais, buvo ištremtas į Permės sr., grįžo 1958 metais. Vincas Ratkelis Vincas Ratkelis-Žentas, Jono, g. 1924 metais (kitais duomenimis, 1928 metais) Šilavoto vls. Stuomenų k. Nuo 1945 metų buvo Geležinio Vilko rinktinės Apynio kuopos partizanas. 1946-ųjų rudenį perkeltas į Žiedo kuopą, vėliau paskirtas I būrio vadu. 1947 metų spalį, žuvus kuopos vadui Viesului, ėjo kuopos vado pareigas. Žuvo 1948 01 07 (kitais duomenimis, 1948 02 07) Aukštosios Panemunės vls. Rokelių k. Vinco brolis Petras-Strazdas, g. 1926 metais, buvo Geležinio Vilko rinktinės 1-os kuopos 2-ojo būrio partizanas. Jis žuvo 1947 02 11 Marijampolės aps. Rėkiaviškio k. Antanas Santockis Santockis Antanas-Špokas, g. 1922 Aukštosios Panemunės vls. Patamulšėlio k., 1944 vengdamas mobilizacijos įstojo į Aukštosios Panemunės stribų būrį. Dirbo partizanų naudai, o 1946 metais perėjo į jų gretas. 1949 06 24 išduotas ir kareivių užpultas Vaišvydavos miške pas M. sužeistas nusišovė (Vilutienė A., Sajauskas J. Ištark mano vardą). Antano Santockio sesuo A. Vaišvilienė 1998 07 29 rašė: ,,Santockis Antanas, Simono, gimė 1922 06 14 Kauno aps. Panemunės vls. Patamulšėlio k. ūkininko šeimoje. 1944 m. Antanas, būdamas 22 metų, turėjo eiti tarnauti į kariuomenę, kadangi jis priklausė Tauro apygardos Birutės rinktinės Vermachto būriui, todėl milicijos leitenantas J. A., tuo metu dirbęs būrio agentu, įdarbino Antaną milicijoje virėju. (...) Po metų Antaną išleido atostogauti. Milicijos pareigūnai buvo įsitikinę, jog partizanai jį nužudys. Matydami, jog nieko neatsitiko, pradėjo įtarinėti. Atvykę į namus Antaną suėmė. Vežamas į areštinę jis sugebėjo pabėgti į mišką, į savo būrį. (...) Prasidėjo persekiojimai, stribai dažnai lankėsi Santockių ūkyje. (...) Tuo metu būrio vadas buvo A. Juodis, slapyvardžiu Vermachtas, Antanas davė priesaiką, gavo slapyvardį Špokas. 1948 m. motiną, 2 brolius ir 3 seseris išvežė į Sibirą. Grįžę iš Sibiro sužinojome, kad Antanas 1949 m. buvo nužudytas, ir jo kūnas gulėjo Panemunės turgaus aikštėje, bet niekas negalėjo net prieiti. Naktį juos surinko ir spėjama, kad sumetė kažkur į šulinį. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinės direktorės 1999 m. balandžio 13 d. įsakymu nr. 45 Santockiui Antanui pripažintas Kario savanorio teisinis statusas. Alfonsas Vabalas Tauro apygardos štabo ir Politinės dalies viršininkas bei laikraščio Laisvės žvalgas redaktorius, slapyvardžiu Gediminas, su aukštuoju išsilavinimu, profesija juristas, pogrindyje turi papulkininkio laipsnį. Požymiai: aukšto ūgio, apvalių veido bruožų. Netiksliais duomenimis tai Vabalas Alfonsas, sūnus Justo, Vilniaus m. gyventojas, juridinių mokslų daktaras (f. K41, ap. 1, b. 1265). Agentūrinė byla Fašistinės kandys pradėta 1945 metais agentui Viktor perdavus medžiagą apie Vilniaus universiteto dėstytojų nacionalistinę veiklą. Tarp dėstytojų 1945 03 23 paminėtas Vabalas Alfonsas, s. Justino, g. 1909 metais Virbalyje, dirbo Liaudies Teisingumo komisariate kodifikacijos skyriaus konsultantu ir Juridinių kursų direktoriumi, gyveno Vilniuje. Pažymima, kad anksčiau Vabalas priklausė Krikščionių demokratų partijai, vokiečių okupacijos metais gyveno Lietuvoje, tarp gyventojų vedė antisovietinę agitaciją. Alfonsas Vabalas-Gediminas-Budrys-Profesorius-Vytas g. 1909 01 15 Kauno aps. Virbališkių k. Baigęs Prienų ,,Žiburio gimnaziją, 19281934 metais studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultete. Baigęs studijas pradėjo dirbti Lietuvos radijuje, buvo vienas pirmųjų radijo laidų vedėjų. 19341939 metais studijavo Prancūzijoje, Sorbonos universitete. Ten parengė, apgynė ir išleido prancūzų kalba daktaro disertaciją. Laisvai kalbėjo prancūziškai, vokiškai, rusiškai. 1939 metų rugpjūtį pradėjo dirbti Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje telegramų agentūros ELTA įgaliotu atstovu Prancūzijoje, 1940 metais Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, su šeima sugrįžo į ją. Vokiečių okupacijos metais gyveno Kaune, dirbo suaugusiųjų institute inspektoriumi. Dalyvavo pogrindinėje veikloje, organizavo Tautos tarybos Užsienio reikalų skyrių. 1944 metais sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą, kurį laiką dirbo Teisingumo komisariate Vilniuje, vedė juridinius kursus. 1945 metais persikėlė į Kauną, dirbo Energetikos valdybos amatų mokyklos direktoriumi ir dėstė suaugusiųjų progimnazijoje. 1946-ųjų pavasarį buvo pakviestas į Vytauto Didžiojo universitetą dėstyti prancūzų kalbą, tačiau saugumiečiams mėginant jį užverbuoti, birželį pasitraukė į mišką pas partizanus. Nuo 1946 09 01 iki 1947 06 12 ? Tauro apygardos štabo Politinės dalies viršininkas. Kartu ėjo štabo viršininko pareigas, redagavo apygardos laikraštį Laisvės žvalgas (nuo 1946 08 15). 1946 11 22 paskirtas Karo lauko teismo pirmininku. 1946 12 21 ,,už tinkamą, uolų, sumanų ir stropų pavestų pareigų atlikimą kovoje su žiauriuoju okupantu dėl Lietuvos Laisvės ir Nepriklausomybės atstatymo A. Vabalas buvo apdovanotas juostele Už uolumą. Jis aktyviai prisidėjo prie Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) prezidiumo kūrimo. Nuo 1947 metų vasario buvo BDPS prezidiumo nariu, politinio skyriaus viršininku. Parengė memorandumų JTO ir keturių užsienio šalių Ministrų Taryboms pirminius variantus, vertė į prancūzų kalbą dokumentus, rengiamus išgabenti į Vakarus. Išduotas buvusios partizanų rėmėjos, bandydamas prasiveržti iš apsupties 1948 06 26 Kauno aps. Aukštosios Panemunės vls. Armališkės k., V. sodyboje, A. Vabalas buvo sužeistas į koją ir, nenorėdamas gyvas pasiduoti, nusišovė. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga už nuopelnus Lietuvai A. Vabalą apdovanojo Pasipriešinimo dalyvio kryžiumi (po mirties). Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinės direktorės 1999 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 39 Vabalui Alfonsui pripažintas Kario savanorio teisinis statusas, suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis, o 2001 05 15 Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu jis apdovanotas Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu. 2000 metų rugpjūtį A. Vabalo-Gedimino žūties vietoje atidengtas obeliskas (A. Vabalas yra režisieriaus Raimondo Vabalo tėvas). Alfonsas Slanina Alfonsas Slanina, Petro, g. 1931 metais, buvo partizanų rezervinio būrio vadas. Vos sulaukęs 18 metų (1949-aisiais) buvo suimtas, tardymo metu žiauriai mušamas, kankinamas, tačiau atlaikė pažeminimus ir nieko neišdavė. Buvo nuteistas 10 metų lagerio ir 5 metams tremties. 2003 metais A. Slanina savo iniciatyva ir lėšomis Kairiškių kapinėse pastatė paminklą nežinia kur užkastiems savo broliams partizanams: Jonui Slaninai (Šnekutis, Berželis), Antanui Slaninai (Karužas, Erelis), Pranui Slaninai (Jokeris, Varna), Aloyzui Slaninai ir kitiems žuvusiems tėviškės rezistentams. Paminklinėje lentoje įrašyti ne tik partizanų, bet ir keturių žuvusių brolių partizanų motinos Bronislavos Slaninienės pavardė kaip įrodymas, kad pokario kovose kovojo ne tik sūnūs, dukros, bet ir jų motinos. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinės direktorės 2000 m. balandžio 27 d. įsakymu nr. 33 Alfonsui, Aloyzui, Antanui, Jonui ir Pranui Slaninoms pripažintas Kario savanorio teisinis statusas. A. Slanina gerai pažinojo partizaną ir politkalinį Henriką Klimašauską (g. 1929), knygos Bepročių pasaulyje autorių, gyvenusį Girionyse. Abu partizanai bendravo, dažnai susitikdavo. Kartą savo iniciatyva prie Šlienavos kultūros namų organizavo gyventojams ir mokiniams renginį apie Lietuvos partizanus. Drauge nuvažiuodavo į Kaišiadoris, kur vykdavo renginiai, skirti partizanams, ir kuriuose dalyvaudavo Pasipriešinimo dalyvių rezistentų valstybinės komisijos narys bei DKA vadas Augustinas Švenčionis. H. Klimašauskas mirė 2014-ųjų gegužę. Prie kapo, kaip Lietuvos partizanui ir disidentui, buvo sugiedota Tautiška giesmė. Laidotuvėse dalyvavo apie 50 žmonių, bet nebuvo nė vieno valdžios atstovo. Didžiosios Kovos apygardos (DKA) memorialinis parkas prie Ukmergės pradėtas kurti 1993 metais mons. Alfonso Svarinsko iniciatyva jo nuosavame 55 ha žemės sklype. Jis čia kasmet rengdavo partizanų šventę. Buvo pastatyta 14 kryžių paminklų kiekvienam DKA batalionui, apygardos vadams ir Prisikėlimo kryžius. Pirmąjį Kančios kelio kryžių padarė tautodailininkas Algirdas Jurkėnas, visų kitų autorius tautodailininkas Pranas Kaziūnas. A. Slanina drauge su kan. V. J. Vaičiūnu padėjo mons. A. Svarinskui steigti šį parką. Jame pagamino apie 80 medinių suoliukų (sėdimos vietos), medinį scenos paaukštinimą. Kan. V. J. Vaičiūnas parėmė parką ne tik savo darbu, bet ir lėšomis. Mons. A. Svarinskas netoli Ukmergės, Dukstynos kapinėse, kur guli 200 vyrų palaikai, tvarkė ir savo būsimą kapavietę, jis nurodė savo Amžinojo poilsio vietą ? kapų viduryje po didžiąja egle. Monsinjoras apgailestavo, kad Amatų mokyklos tvartas pastatytas toje vietoje, kur užkasti partizanai, o pačioje Ukmergėje, po veikiančiu Vienybės fabriku, irgi yra daug užkastų partizanų palaikų. A. Slanina apgailestavo, kad nuo 1972 metų su šeima gyvena Šlienavoje ir nė karto nebuvo pakviestas į partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės dieną (ji švenčiama trečiąjį gegužės sekmadienį). Tiesa, kartą pats buvo nuėjęs į mokyklą, norėjo susitikti su mokiniais ir jiems papasakoti apie partizanų kovas, pateikti surinktus duomenis apie Samylų seniūnijoje kovojusius partizanus, deja, mokyklos vadovybė į tai atsainiai pažiūrėjo. Negrįš kareivis į namus, Motulės nepriglaus. Ir tiktai vėjas neramus varteliuose dar siaus. Gandrai virš stogo suplasnos. Liūdnai snapu kalens, Ir ramunėlė suvaitos pražydus prie obels. O pievoje žiogelis gros ir debesėlis plauks. Čia žemuogėlė raudonuos atbėgančiojo lauks. Vaikai lakstydami basi vis kareivėliais žais, Nes kai užaugs jie dideli, Tėvynės gint išeis. Kareivio kapą aplankys, ir priesaiką ištars. Suspaudę ginklą jie laikys, širdis drąsa plevens. Negrįš kareivis į namus, Motulės nepriglaus, Ir tiktai vėjas neramus varteliuose dar siaus. P. S. A. Slanina mirė sausio mėnesį.
© 2016 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |