Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Gailestingumo jubiliejaus šventimas kalėjime

Apie popiežiaus Pranciškaus susitikimą su Meksikos kaliniais

Popiežiui Pranciškui vienas kalinys įteikė savo pagamintą kryžių

Meksikos kalėjimo Chuarese kaliniai atidžiai klausėsi Šventojo Tėvo

Popiežius apkabino savo patyrimą liudijusią kalinę

Susitikime su kaliniais dalyvavo prižiūrėtojai, ganytojai ir kapelionai

Atsiliepdamas į evangelinę gailestingumo darbų paskatą, popiežius Pranciškus beveik kiekvienoje savo užsienio apaštalinėje kelionėje aplanko ir vizituojamos šalies kalėjimą. Tam iš anksto džiugiai ruošiasi ir tų pataisos namų gyventojai. Panašiai buvo ir vizito į Meksiką metu, tačiau dabar švenčiamų Gailestingumo metų kontekste Šventojo Tėvo apsilankymas Chuareso miesto Socialinės reabilitacijos centre Nr. 3, (Centro de Readaptacion Social Nr. 3“, „Ce Re So – 3“) tapo vienu iš svarbiausių tos kelionės įvykių. Pats popiežius Pranciškus tai pavadino Gailestingumo jubiliejaus šventimu su kaliniais visos Katalikų Bažnyčios mastu ir tą renginį prilygino pirmųjų šventųjų durų atidarymui Centrinės Afrikos Respublikos sostinės Bangio katedroje vizito į Juodąjį kontinentą metu. Vasario 17 dieną susitikęs su kaliniais ir jų šeimų nariais, kalinimo įstaigos personalu, prižiūrėtojais, kapelionais ir savanoriais, Šventasis Tėvas įspūdingoje kalboje pabrėžė, kad gailestingasis Dievas nori apglėbti visus, nepaisant jų padarytų nusikaltimų ir nuodėmių. Aiškindamas socialines nusikalstamumo priežastis, jis pabrėžė, kad kiekvienas atsivertėlis, nepriklausomai nuo patirtos praeities ir klaidų, atsinaujinęs ir perkeitęs gyvenimą, gali tapti ateities pranašu.

Mindaugas Buika

Šilta bendravimo atmosfera

Gailestingumo jubiliejaus su kaliniais šventimui popiežius Pranciškus ne atsitiktinai pasirinko būtent Meksiką, kadangi ši Lotynų Amerikos šalis dabar visame pasaulyje išgarsėjusi organizuoto nusikalstamumo šėlsmu ir kalėjimų gausa, bandant kovoti su šiuo skaudžiu reiškiniu. Chuareso miestas Meksikos šiaurėje, prie sienos su JAV, garsėja kaip šalies nusikaltėlių sostinė, ypač dėl paplitusios prekybos žmonėmis ir narkotikais. Jame esanti vyrų ir moterų kalinimo įstaiga Ce Re So 3 dar neseniai laikyta pavojingiausiu pasaulio kalėjimu, kuriame įnamiai ir jų grupės žiauriai suvedinėjo sąskaitas. Kalėjimo prižiūrėtojai šią padėtį sunkiai kontroliavo, faktiškai vyravo stipriausių ir įtakingiausių nusikaltėlių valdžia, vyko dažnos riaušės, žūdavo žmonės. Nors dabar šioje apie 3,5 tūkstančio įnamių turinčioje kalinimo įstaigoje padėtis yra pagerėjusi, tačiau pažeidimų ir piktnaudžiavimų tebėra nemažai. Beje, riaušės Meksikos kalėjimuose gana dažnos: prieš pat popiežiaus Pranciškaus vizitą, Monterėjaus kalėjime malšinant sukilimą, buvo nužudyta daugiau nei 50 žmonių. Todėl Šventojo Tėvo apsilankymo Ce Re So – 3 laukta su tam tikra įtampa, sutelkus visas saugumo užtikrinimo priemones, tačiau dėl didelio Katalikų Bažnyčios vadovo populiarumo, autoriteto ir charizmatinio gebėjimo bendrauti su visais susitikimo atmosfera buvo labai šilta, draugiška ir pamaldi, su nuoširdžiais liudijimais ir asmeniniais pokalbiais.

Renginys prasidėjo popiežiaus Pranciškaus ir keliasdešimties kalinių apsilankymu nedidelėje kalėjimo koplyčioje. Ten jie kartu sukalbėjo „Sveika, Marija“ maldą. Trumpomis, Gavėnios dvasiai pritaikytomis pastabomis Šventasis Tėvas koplyčioje rodydamas į nukryžiuoto Atpirkėjo atvaizdą, sakė, kad Jis, kaip kiekvienas kalinamas žmogus, pasijuto labai bejėgiškai. Kristus ant kryžiaus buvo bejėgis, tačiau kaip tik tada Jis mus išgelbėjo, įgalino žengti į priekį, atvėrė vilties duris.

Popiežius išreiškė įsitikinimą, kad ir kaliniai, kontempliuodami Kristaus kančią, silpnumą, bejėgiškumą To, kuris prisiėmė mūsų nuodėmes, kuris leidosi nukryžiuojamas, kad mus išgelbėtų, su Dievo Motinos užtarimu ir globa patys savo kančiose taps vilties ir prisikėlimo žinios skleidėjais. Šventasis Tėvas prašė dangiškojo kalinių globėjo šv. Maksimilijono Kolbės (šis kunigas kaip kalinys žuvo nacių lageryje) užtarimo ir kad kaliniai pasimelstų už jį patį. Vėliau susitikimas tęsėsi Chuareso kalėjimo kieme, kuriame dalyvavo 700 kalinčių vyrų ir 100 moterų bei 250 jų šeimų narių ir bemaž šimtas sielovadininkų, atvykusių iš kitų kalinimo įstaigų bei, žinoma, prižiūrėtojai, bei kitas kalėjimo personalas. Entuziastingai pasitikę popiežių Pranciškų, kaliniai dainavo jų pačių sukurtas dainas, akompanuojant irgi kalinių orkestrui. Teigiama, kad šis pasirodymas buvo repetuojamas ištisus mėnesius. Vienas kalinys Šventajam Tėvui įteikė dailiai padarytą kryžių. Pradėdamas kalbą popiežius Pranciškus dėkojo už tokį svetingumą ir prasmingą sutikimą, kuris išreiškia visų viltis, siekius, bet ir daugelio liūdesį ir nerimą. Nurodydamas Šventųjų gailestingumo metų minėjimą jis dar kartą patvirtino Jėzaus kvietimą į pasitikėjimą ir dieviškąjį gailestingumą ir riminė, kad nėra tos vietos pasaulyje ar asmens, kurio jis negali jis pasiekti.

Socialinės prevencijos reikšmė

Gailestingumo jubiliejaus šventimas su kaliniais reiškia kvietimą į neatidėliotiną kelionę, kurios reikia imtis, kad būtų pralaužtas užburtas smurto ir nusikaltimų ratas. „Mes jau praradome daug dešimtmečių, galvodami ir būdami įsitikinę, kad visa tai galima išspręsti izoliavimu, atskyrimu, įkalinimu“, – sakė Šventasis Tėvas, pastebėdamas, kad toks problemų „sprendimas“ faktiškai tėra atsiribojimas nuo jų, tarsi galvos panardinimas į smėlį. Užmirštama tai, kas turėtų būti tikrasis valdžios rūpestis – tikrasis žmonių ir tų šeimų, kurios labiausiai kenčia nuo smurto ir neteisybės, gyvenimas. „Dieviškasis gailestingumas mums primena, kad kalėjimai yra nuoroda į visuomenę, kurioje mes gyvename, – kalbėjo popiežius Pranciškus. – Daugeliu atvejų jie ženklina nutylėjimą ir aplaidumą, kuris atvedė į išmetimo kultūrą, dėl kuriuos nustota remti gyvybę, o visuomenė žingsnis po žingsnio apleido savo vaikus“. Gailestingumas mums primena, kad visuomenės reintegracija, vientisumo atstatymas prasideda ne tarp kalinimo įstaigos sienų, bet už jų, miestų gatvėse. Reabilitacija prasideda sukuriant sveiką socialinę sistemą, tokią visuomenę, kurioje būtų imunitetas visokioms negandoms, nuodijančioms žmonių tarpusavio santykius kaimynystėje, gatvėse, aikštėse, namuose, mokyklose, darbovietėse, visame viešajame gyvenime. Socialinės sveikatos sistema stengiasi skatinti tokią kultūrą, kurioje iš pat pradžios užkertamas kelias tokių situacijų ir gyvenimo aplinkybių, kurios galiausiai žaloja ir ardo patį visuomeninį audinį, pasireiškimui, aiškino Šventasis Tėvas.

Kartais visiškai pagrįstai atrodo, kad, statant kuo daugiau kalėjimų, stengiamasi užkirsti kelią tam tikriems žmonėms daryti nusikaltimus, bet visiškai nesirūpinama vystyti visuomenės reintegracijos procesą, sprendžiant socialines, psichologines, šeimynines problemas, kad būtų užkirstas kelias į pažeidimus, įstatymų nesilaikymą, klastą ir smurtą. Betgi visuomenės saugumo klausimai negali būti išspręsti vien tik nusikaltėlių izoliavimu ir įkalinimu: reikia ieškoti ir konfrontuoti su tomis struktūrinėmis bei kultūrinėmis priežastimis, kurios daro neigiamą poveikį visai socialinei sanklodai. „Visuomenės vientisumo atstatymas ir stiprinimas prasideda nuo užtikrinimo, kad visi mūsų vaikai eis į mokyklą, kad jų šeimų tėvai turės orų darbą, kad bus sukurta reikiama viešoji erdvė poilsiui ir rekreacijai, skatinant visų pilietinį dalyvavimą savo šalies gyvenime, užtikrinant visiems prieinamą sveikatos apsaugos tarnybą ir kitas bazines paslaugas“, – kalbėjo popiežius Pranciškus. Rūpinantis kaliniais, kuriems, be abejonės, priklauso įstatymų numatyta bausmė už pažeidimus, svarbu žinoti, kad Jėzus juos priskiria prie „mažiausių iš brolių“. Rūpinimasis kaliniais ir kitais labiausiai kenčiančiais žmonėmis – badaujančiais, ligoniais, benamiais, keliauninkais,migrantais ir pabėgėliais, – pirmiausia bus įvertintas dangiškojo Tėvo laikų pabaigoje (Plg Mt 25, 35–36). Todėl kalinių globa, jų dramatiškos padėties suvokimas tampa moraliniu imperatyvu visai visuomenei, kuri nori sudaryti būtinas sąlygas vertingesniam bendruomenės gyvenimui, tikrai darnų visų sambūvį ir reabilitacijos sąlygas, reikalingas skaudžių asmeninių ir socialinių žaizdų gydymui. „Kas padaro klaidą, tam tenka bausmė. Tačiau tai – tik atsivertimo pradžia, – rašė Šventasis Tėvas bulėje „Misericordiae Vultus“ apie Gailestingumo metų paskelbimą. – Dievas teisingumo neatmeta, tačiau aprėpia bei pranoksta jį didesniu įvykiu, leidžiančiu patirti meilę, kuri yra tikrojo teisingumo pagrindas“.

Nebūti įkalintiems praeityje

Chuarese vykusiame susitikime kreipdamasis į kalinius, popiežius Pranciškus sakė, kad Gailestingumo jubiliejaus šventimas jiems ir visiems turi reikšti stengimąsi nebūti įkalintiems praeityje, vakarykštėje dienoje. Tai reiškia gyvenimo durų atvėrimą ateičiai, rytojui, įsitikinimui, kad reikalai gali keistis į gerąją pusę. „Šventimas Gailestingumo jubiliejaus su jumis, jis reiškia kvietimą jums pakelti galvas ir darbuotis, kad būtų atgauta erdvė išsiilgtai laisvei“, – sakė Šventasis Tėvas. Kiekvienas nuteistasis turi klausti savęs ne „kodėl aš čia atsidūriau“, nes tai daugiau mažiau aišku, bet „kuriam tikslui“. Pastarasis atsakymas padeda mums visiems įveikti visuomenėje įsitvirtinusio nusistatymo, kad neva saugumas ir tvarka gali būti pasiekti įkalinant žmones, barjerus. Be abejonės, visi žinome, kad grįžti atgal negalima: kas padaryta, yra padaryta, kalbant apie nusikaltimą, dėl kurio tenka atlikti gautą kalėjimo bausmę. „Tačiau aš norėjau švęsti Gailestingumo jubiliejų su jumis, kad jums ir kiekvienam būtų aišku, jog tai (klaidos ir atsakomybė už jas) neatima galimybės rašyti naują (savo gyvenimo) istoriją ir žengti į priekį, atsakant į klausimą: „kuriam tikslui“, – dalinosi mintimis popiežius Pranciškus. Dėl nuopuolio patirtas skausmas, gailėjimasis dėl atliktų nusikalstamų veiksmų ir laisvės suvaržymo apmąstymas skatina atsinaujinti, pakeisti gyvenimą. Krikščioniškas tikėjimas tam labai padeda, kadangi liūdesyje dėl griaunančios nuodėmės galios iškyla dar stipresnė prisikėlimo galia, viską atnaujinanti dieviškojo gailestingumo galia. Tai pasiekia net pačiose sudėtingiausiose situacijose ir vietose, taigi, net ir kalėjime, duoda tiesiog stebėtinai gerus rezultatus.

„Todėl šioje kalėjimo aplinkoje jūs turite atkakliai darbuotis, kad būtų pakeistos situacijos, kurios privedė prie tokios atskirties, – linkėjo Šventasis Tėvas kaliniams. – kalbėkite su savo artimaisiais, pasakokite jiems apie savo patirtį, padėkite sau išsiveržti iš to užburto smurto ir atskirties rato“. Tie, kurie iškentė didžiausią skausmą, galima pasakyti, turėjo pragaro patirtį, gali tapti tikrais pranašais visuomenėje. Todėl reikia darbuotis, kad ši, perdėtai sekuliarizuota ir liberalizuota visuomenė, kurioje žmonės išnaudojami kaip įrankiai ir sunaikinami kaip nebereikalingos šiukšlės, daugiau nebereikalautų tokių aukų. Popiežius Pranciškus priminė garsųjį Jėzaus siūlymą: „Tegul tas, kuris be nuodėmės, pirmasis meta akmenį į nusidėjėlį“. Šventasis Tėvas pripažino, kad ir jis pats, išgirdęs tokį siūlymą, pasitrauktų, todėl nenori pirštu grūmoti iš aukšto, tarsi koks teisuolis. Jis irgi turi savo žaizdų, klaidų ir nuodėmių bei Viešpaties atleidimo ir ištaisymo patirtį. „Taigi, aš suvokiu, kad be Jo malonės ir savojo budrumo galėčiau kartoti tas pačias klaidas“, – atvirai kalbėjo popiežius Pranciškus. Todėl jis, aplankydamas kalėjimą, visada sau užduoda klausimą: „Kodėl juos, o ne mane?“ Suprasdamas, kad tai irgi yra Dievo gailestingumo slėpinys, o jį dabar švenčiant visi turi su viltimi žvelgti į ateitį. Baigdamas pokalbį Šventasis Tėvas su padėka ir padrąsinimu kreipėsi į kalinimo įstaigos personalą, kapelionus, vienuolius ir pasauliečius, kurie pasišventė gailestingumo Evangelijos, gyvos vilties palaikymui, pasidžiaugdamas, jog ir ganytojai neretai čia atvyksta Dievo Žodžio skelbimui. Visi gali tapti tokiais Tėvo Širdies ženklais, atsiliepdami į apaštalo šv. Pauliaus paraginimą: „Prisiminkite kalinius, tarsi patys būtume kartu su jais įkalinti“ (Žyd 13, 2).

Prieš suteikdamas apaštalinį palaiminimą popiežius Pranciškus prašė kalinių ir visų susirinkusiųjų kartu su juo trumpai pasimelsti tyloje, nes kiekvienas žino, ką norėtų pasakyti Viešpačiui ir už ką prašyti Jo atleidimo. Jis kvietė toje tylioje maldoje atverti širdis ir atleisti visuomenei, kuri nežino, kaip (ar nenori) mums padėti ir kiek kartų ji mus pastūmėjo į klaidas. „Ir svarbiausia, iš pačios širdies gilumos kiekvienas turi prašyti Dievo gebėjimo įtikėti Jo gailestingumu“, – sakė Šventasis Tėvas ir dar kartą prašė pasimelsti ir už jį.

Popiežiaus Pranciškaus pastoraciniu nurodymu, ir tikintys kaliniai šiais Gailestingumo metais gali gauti „didžiąją dvasinę amnestiją“ – Jubiliejinius atlaidus. Tam reikalingas įprastas atlaidų sąlygų vykdymas įkalinimo įstaigos koplyčioje su kapeliono pagalba bei atitinkamas nusiteikimas sąmoningai suvokiant padarytas klaidas, neteisingumą kitiems – už tai paskirta kalėjimo bausmė – ir nuoširdus noras ją atlikus sugrįžti į visuomenę, išperkant kaltę pozityviu įnašu į jos gyvenimą. Kaip dar rudenį paskelbtame pastoraciniame laiške kunigams aiškino Šventasis Tėvas, esamas teisinis laisvės apribojimas kaliniui neduos galimybės žengti pro atvertas Šventąsias vyskupijos katedros duris. Bet tai gali pakeisti žengimas per savo kameros durų slenkstį, mintimis prašant dangiškąjį Tėvą gailestingumo ir patiriant dvasinį išsilaisvinimą iš blogio.

© 2016 „XXI amžius“