Pražūti ir atsirasti
Kun. Nerijus PIPIRAS
Man Evangelijos pagal Luką 15-asis skyrius, tiksliau, jo pradžia, vienas nuostabiausių. Prisimenu, kaip pirmose klasėse vos tik išmokęs skaityti stebėjausi, kaip gali žmogus, buvęs miręs vėl atgyti, buvęs pražuvęs lyg iš niekur nieko atsirasti.
Prie panašaus svarstymo neretai sugrįžtu ir dabar ir ne vien tik todėl, kad minime Gailestingumo metus. Gailestingumas jaučiamas ir išgyvenamas tik kasdienybėje. Čia ir norisi tiesiog stabtelėti.
Tas gailestingasis Tėvas, apie kurį kalbama Evangelijos tekste, išsiskyrimo dramą galbūt išgyvena nuolat. Juk dažnai žmogus nori viską nuspręsti pats, būti už save atsakingas, viską žinoti, būti savo paties gyvenimo ar mirties kalviu. Ir didžiausiai nuostabai,Tėvas, kurio namuose apsčiai visko ir į kurio dovanotas gėrybes dažnai numojame ranka, vis leidžia bandyti kaip tam vaikui, kuris pirmą kartą savo gyvenime pamatė ugnį... Ne tik pasaulio, Tėvynės, artimiausių kaimyninių šalių, bet ir mūsų asmeninė istorija byloja, kad bandome keliauti, tai, kas Tėvo namuose pakliuvo po ranka, skubotai susimetę į užantį. Juk labai norisi nuo nieko nepriklausyti, pačiam būti savo likimo kalviu, stotis ant pjedestalo ir būti sau Dievu. Tie geri norai ir yra ta tolimoji šalis, kurioje apsigyvename ir kuri mus apgauna spalvotomis bei gražiai įpakuotomis iliuzijomis. Tuomet, kai patys sau tampame vertybe, kaip sako Jėzus savo palyginime, geidžiame prikimšti pilvus bent ankščių jovalo: blaškomės, atsiradusias spragas kamšome pseudovertybėmis...
Sūnus palaidūnas atsitokėjo. Rodos, visko, kas Tėvo dovanota, netekęs, ryžosi grįžti purvinas, pavargęs, be entuziazmo ir šypsenos, suplyšusiais drabužiais, sumenkusiais raumenimis. Tai vaizdas, kurį Tėvas nuolat mato. Jis pirmas eina mūsų aplankyti ir kiekvienam dovanoja apavą, žiedą, apsiaustą žmogiškumą.
Išdrįskime grįžti prie jo. Šiandien man tai yra pats tiksliausias atsakymas, ką reiškia pražūti ir atsirasti.
© 2016 XXI amžius
|