|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Kunigo Juozo Zdebskio žūtis prieš 30 metų ir klausimai dabarčiai
Vasario 6 dieną Rudaminos Švč. Trejybės bažnyčioje trys vyskupai ir apie 20 kunigų aukojo šv. Mišias už buvusį šios parapijos kleboną kun. Juozą Zdebskį (1929 05 101952 09 211986 02 05), minint 30-ąsias jo žūties metines. Po šv. Mišių Lazdijų kultūros centre vykusiame minėjime Maldos, meilės ir aukos keliu įdomiomis mintimis, be kitų kalbėtojų, apie kun. J. Zdebskį ir jo mirties aplinkybes dalijosi ir kun. Robertas GRIGAS. Todėl šiandien su juo apie tai kalbamės XXI amžiuje. Kaip Jūs, kunigo J. Zdebskio bendramintis ar bendražygis, galite įvardyti jo didžiausius nuopelnus kovai už tikėjimo ir tautos laisvę? Vadintis kun. Juozo Zdebskio ir jo artimiausių talkininkų bendražygiu tikrąja to žodžio prasme negalėčiau. 1978 metais, kai buvo įkurtas Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas (TTGKK), viena iš kun. J. Zdebskio viešosios veiklos viršūnių, man buvo 18 metų. Į pogrindinę kunigo Juozo veiklą ir tikėjimo liudijimą žvelgiau susižavėjęs kaip ir daugelis jo aplinkos katalikų jaunuolių, Eucharistijos bičiulių, trokšdamas iš jo pasimokyti bent panašiai dirbti dėl Kristaus bendrijos ir Lietuvos. Taigi, galiu tik su dėkingumu laikyti kunigą Juozą savo kelio į taikiąją lietuvių rezistenciją mokytoju. Tikrieji jo bendražygiai ir krikščioniškosios mūsų laisvės kovos vadai buvo kunigai Sigitas Tamkevičius, Alfonsas Svarinskas, Jonas Kauneckas, Vytautas Vaičiūnas, kardinolas Vincentas Sladkevičius, Petras Plumpa, seserys Julija Kuodytė, Nijolė Sadūnaitė... Tikintis jaunimas, kuris būrėsi aplink šiuos dvasinius lyderius, jų pavyzdžio ir aukos skatinamas,. mokėsi veikliai mylėti Dievą ir Tėvynę: skaitė, platino, kai kada ir perrašinėjo pogrindžio spaudą, studijavo Šventąjį Raštą ir Lietuvos istoriją, dalyvavo renkant parašus po protesto peticijomis bei draudžiamose maldingose eisenose į Šiluvą, Kryžių kalną okupacinės valdžios akimis tokios eisenos prilygo antisovietinėms demonstracijoms ir, tiesą sakant, tokios ir buvo (kaip nesusitaikymo su melu ir smurtu išraiška). Visoje šioje veikloje kunigas Juozas ir jo bendraminčiai, kaip tikri vadai, ėjo priekyje ir savo pavyzdžiu, rizikuodami laisve ir gyvybe, rodė mums, kaip tai daroma. Kun. J. Zdebskio nuopelnai šioje nesmurtinėje kovoje, kuri apėmė ir Bažnyčios, ir tautos teisių gynimą, yra viešai žinomi: tai pogrindžio spaudos ir sovietų uždraustos dvasinės literatūros leidyba, uolus sielovadinės tarnystės vykdymas, nepaisant įstatyminių ateistinio režimo suvaržymų (Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių (Apd 5, 29), apaštalo Petro žodžiais atsakė kunigas Juozas teisėjams, kaltinusiems, kad nesilaikąs įstatymų, kai buvo du kartus nuteistas ir įkalintas dėl vaikų katekizacijos). Tai gilios, gyvenimiškos ir turiningos rekolekcijos, jo slapta vestos jaunimui, Eucharistijos bičiuliams, vienuolinių bendruomenių nariams. Tai jo misijų pagalba kunigų neturėjusiems Pavolgio, Kaukazo, Rusijos, Krymo katalikams, sovietų armijoje vargusių lietuvių jaunuolių lankymas ir dvasinis palaikymas. Pagaliau tai jo ženklus įnašas į pogrindinės kunigų seminarijos, kaip atsvaros ir pagalbos KGB gniuždomai ir infiltruojamai oficialiai veikusiai Kauno kunigų seminarijai, kūrimą ir jau atviras iššūkis tikinčiuosius persekiojančiai sovietų sistemai, įsijungiant į TTGKK veiklą. Manau, kad tiems penkiems vyrams, tuo metu išdrįsusiems išeiti prieš pasaulį ir pareikšti, kad kvestionuoja SSRS valdžios elgesį su tikinčiųjų bendruomene ir lietuvių tauta, dėkingos ateities kartos pastatys tos teisumo drąsos vertą paminklą. Jų nuopelnai to meto kontekste, išlaisvinant tautiečių sąmonę iš stalininio baimės įšalo, ne menkesni už kitomis sąlygomis tautą gynusių vyskupo M. Valančiaus, visuomenės veikėjų J. Basanavičiaus ar V. Kudirkos darbus. Kokią asmeniškai Jums, kaip kunigui ir patriotui, įtaką turėjo pasiaukojanti kun. J. Zdebskio tarnystė? Paminėkite konkretų Jums ypatingą įspūdį palikusį kunigo Juozo charakterio bruožą ar veikimo būdą, kuris yra sektinas sielovadoje ir teisybės paieškoje? Be jau minėtų pavyzdžių, laisvanoriškai prisiimtos kančios (kaip čia neprisiminti žodžių, kunigo sakomų apie Kristų šv. Mišiose prieš Pakylėjimą: Kai savo noru turėjo būti kančiai išduotas... įtakos, jaunus žmones, buvusius kunigo Juozo aplinkoje, žavėjo ne visuomet dvasininkijoje sutinkamas demokratizmas. Mažoje kaip kišenė Šlavantų parapijos klebonijoje už kunigo Juozo stalo kaip lygūs susėsdavo konfratrai, seserys vienuolės, šeimos, pasauliečiai, vaikai... Neretai tarp jų būdavo ir regimų sveikatos ar dvasinių bėdų turintys žmonės arba tokie, dėl kurių būdavo įtarimų, kad jie saugumo pasiųsti kunigo Juozo sekti. Jis neišvarydavo nė vieno, noriai dalijosi kukliu maistu ir pastoge. Visiškai neturėjo to labai abejotinos vertės klerikalinio luominio uždarumo, kai nuo altoriaus sakoma broliai ir seserys, o einant gerų atlaidinių pietų valgyti, broliai seserys bendradarbiai pasauliečiai lieka už durų. Reikia pabrėžti, kad pagarbus kun. Juozo bendravimas su visais sutiktaisiais kaimo močiutėmis, buvusiais kaliniais, alkoholizmu sergančiais, emocinių psichologinių sunkumų turinčiomis moterimis buvo pastanga liudyti nuoširdų krikščionių broliškumą, visai ne tasai supasaulėjimas, kai nevykusiai mėginama su pasauliečiais lenktyniauti verslumu ar vulgariu flirtu su moteriškėmis... Kitas sektinas bruožas yra jo išgyvenamas atsakomybės jausmas už jam pavestuosius, visiškai pažodžiui pagal Jėzaus nuorodą Geras ganytojas už avis guldo gyvybę (Jn 10, 11). Kai grėsdavo pavojus areštai, tardymai, kunigas Juozas visada išeidavo į priekį ir nukreipdavo priešišką ugnį į save. Yra išlikęs sovietinių Lazdijų rajono pareigūnų skundas aukštesnėms valdžioms, kur pasakojama, kad prie Šlavanto ežero buvo užklupta katalikų jaunimo palapinių stovykla (kunigas Juozas ten vedė dvasinį susikaupimą slaptas rekolekcijas). Valdininkams pradėjus kibti prie dalyvių, reikalauti dokumentų, visų vardu prisistatė Juozas Zdebskis ir pareiškė, kad jis yra Šlavantų bažnyčios klebonas. Paklausus, kas čia vyksta, J. Zdebskis atsakė, kad čia susikūręs laisvosios Lietuvos jaunimas (tekste tai pabraukta pareigūnų). (LYA. Oper. b. DOR Nr.242, t. 1, l. 35, 36). Tada buvo 1978 metų vasara, iki Sąjūdžio nešamos drąsos ir žodžio laisvės dar buvo toloka... Taip kunigas Juozas elgdavosi visada. Galima būtų pridurti, kad tokia kunigo laikysena buvo iškalbingesnė už visus pamokslus, nes be žodžių mokė teisingos, doros elgsenos išbandymų akivaizdoje. Visa, ką gero padarėme, sugrįžo per jo bičiulius pačiam kunigui Juozui. Kai 1983 metais kun. J. Zdebskis buvo sovietinės milicijos nepagrįstai sulaikytas, būrys Dzūkijos tikinčių, tarp jų ir mano tėvas, Leipalingio vidurinės mokyklos mokytojas Antanas Grigas, atvyko prie vidaus reikalų skyriaus Lazdijuose reikalauti, kad niekuo nenusikaltusį kunigą paleistų. Jei kas prisimena, sovietmečio įpratintiems prieš valdžią necypsėti žmonėms tai buvo labai neįprastas elgesys. Kunigą Juozą tuomet paleido, o mokytoją A. Grigą nuteisė 15 parų administracinio arešto, keletą vyresnių moksleivių sulaikė. Po to tėvą atleido iš darbo mokykloje už elgesį, nesuderinamą su tarybinio pedagogo vardu. Tokių atvejų, kai rami kun. J. Zdebskio drąsa uždegdavo ir paskatindavo panašiai veikti kitus, ypač tikintįjį jaunimą, galima būtų papasakoti labai daug. Teisus buvo taikaus Indijos kelio į nepriklausomybę lyderis Mahatma Gandis, kviesdamas pirmiausia patiems būti tuo pokyčiu, kokį norime matyti pasaulyje. Gerai žinoma, kad KGB kun. J. Zdebskį persekiojo, panaudodama agentūrą. Kokie pagrindiniai buvo šio bandymo susidoroti bruožai? Įskundinėjimas, pranešinėjimas valdžiai apie tikrai ar tariamai nelojalius asmenis ir jų veiksmus neabejotinai yra bene svarbiausia kiekvieno totalitarinio režimo atrama, gal net jo egzistavimo sąlyga. Sovietų sistema šią atstumiančią savybę išvystė iki kraštutinumo, Stalino laikais savo represijų praktikoje žmonių pastangą nedalyvauti bendrapiliečių persekiojime netgi susiedama su kriminaline atsakomybe (pagal garsųjį prokurorų kalambūrą znal ne skazal (žinojai nepasakei), nepranešei valdžiai, neįskundei, dėl to pats būsi apkaltintas). KGB agentų buvo stebimi, sekami visi bent kaip opoziciškai pasireiškę imperijos gyventojai. Bet kun. J. Zdebskį (pagal išlikusius saugumo archyvų dokumentus) stebėjo net apie 115 tokių seklių net anomis orveliškos (plg. G. Orwell, 1984) piliečių priežiūros sąlygomis įspūdingas skaičius. Tai liudija, kad melo ir priespaudos sistema kunigą Juozą vertino kaip rimtą oponentą. Agentai ir sekliai (galime spręsti iš archyvinių duomenų) buvo dviejų rūšių (neskaitant etatinių KGB darbuotojų, kurių toks darbas): vieni buvo sekamojo aplinkos žmonės, neturėję su juo artimų ryšių, kokie nors kolchozo valdininkai, įbauginti kaimynai, sovietiniai inteligentai, priversti ateiti į bažnyčią, įrašyti ir perduoti KGB kunigo pamokslą, pranešinėti į klebonijos kiemą užsukančių automobilių numerius ar informuoti apie kunigą aplankančius nepažįstamus nevietinius, ir infiltruoti agebtai. Atvirai kalbantys, ką galvoja, ir pasiryžę už savo veiksmus atsakomybę prisiimti kunigai tų įbaugintųjų per daug nebijojo ir nesisaugojo (kun. Alfonsas Svarinskas, užlipęs į sakyklą, paskelbdavo: Dabar tie, kas atėjote šnipinėti, įsijunkite mikrofonus pradedu pamokslą). Daugiau žalos tikriausiai padarė infiltruoti agentai palaužti ir priversti tarnauti priešui kunigai, bažnyčių tarnautojai, tikinčiojo jaunimo atstovai, patriotais apsimetę kolaborantai... Jie iš tikrųjų, ypač jei įgydavo pasitikėjimą, sugebėdavo nuslėpti savo tikrąjį veidą, turėjo daugiau galimybių sužinoti pogrindžio paslaptis, pranešti savo šeimininkams juos dominančią informaciją. Šių agentų kenkimas pasireikšdavo tuo, kad realiai galėjo sužlugdyti Bažnyčios ir tautos gynimui reikalingus darbus (pavyzdžiui, nurodyti KGB, kur redaguojama ar dauginama pogrindžio spauda, kas yra protesto peticijų ir parašų po jomis rinkimo iniciatoriai). Kita vertus, ir pagal jų perduotas informacijas, liudijimus buvo sudarinėjamos bylos laisvės kovotojams, jie atsidurdavo sibiruose, lageriuose... Čia jau toji juodžiausia išdavikiškos tarnybos pusė, apie kurią nelaimingasis Judas pasakė:Išdaviau nekaltą kraują (plg. Mt 27, 4). Tegul Dievas būna gailestingas... tokiais atvejais liūdnu balsu sakydavo kun. J. Zdebskis. Kunigas Zdebskis buvo ne tik persekiojamas, bet ir bandoma jį sukompromituoti vienminčių akyse, įskaitant žinomą 1980 m. spalio 3 d. spec. operaciją. KGB savo ataskaitose su pasitenkinimu konstatuoja, kad kunigas Juozas buvo savųjų nušalintas nuo aktyvios priešiškos veiklos. Ar būtent taip reikia vertinti jo veiklos nutraukimą TTGKK? Kada buvo atstatytas pasitikėjimas? Natūralu, kad KGB stengėsi sau palankiai interpretuoti įvykius ir ypač savo pasiekimus. Iš tikrųjų po aukščiausiu sovietų valdžios lygiu sankcionuoto apdeginimo cheminio karo medžiagomis (operacijos metu taip pat pavojingai nukentėjo kunigo Juozo talkininkas pogrindžio veikloje, dabar kunigas Vytautas Vaičiūnas) buvo siekiama pateikti sužalojimus kaip venerinės ligos pasekmes. Niekas iš bent kiek geriau pažinojusių kun. J. Zdebskį tuo kompromatu netikėjo. Tačiau, matydami, kaip KGB siekia grubiai susidoroti su kunigu Juozu, jo draugai nutarė jį palikti nuošalyje nuo matomos kovos ir tokiu būdu manė nukreipti KGB dėmesį. Deja, tai ne tik nedavė naudos, bet pačiam kunigui Juozui buvo skaudus išbandymas. Saugumui nepavyko sugriauti pasitikėjimo Kristaus dvasiai ištikimu kunigu, ir tai akivaizdžiai parodė bendražygių palaikymas ir pagalba jam po apdeginimo, kai balansavo ties gyvenimo ir mirties riba, ir iki šiol vis augantis visuomenės susidomėjimas jo asmenybe bei darbais. Visada atsiranda žmonių, pasitarnaujančių tamsos kunigaikščiui tuo, kad imasi rimtai svarstyti ar perpasakoti nepagrįstus įtarinėjimus, galimybes, tikimybes (plg. pavydėtino sekuliarios žiniasklaidos atkaklumo bandymus žūtbūt surasti skandalą šv. Jono Pauliaus II gyvenime). Bet didžioji mąstančios ir kovojančios Lietuvos visuomenės dalis anuomet išliko kunigo J. Zdebskio pusėje, laikė jį KGB teroro auka ir pasilieka jo pusėje ir šiandien. Tai jaudinančiai paliudija vis išleidžiamos išlikusių kunigo užrašų knygos arba leidiniai apie jo asmenybę ir veiklą, apie jį kuriami dokumentiniai filmai ir jau 30 metų kasmet prie jo kapo Rudaminoje vykstantys nuoširdūs minėjimai, sutraukiantys skaitlingus bičiulių, tiesiogiai pažinojusių kunigą Juozą Zdebskį ir tik iš knygų ar liudininkų prisiminimų žinančų būrius. Ar manote, kad kun. J. Zdebskio žūties aplinkybės yra įtartinos, ypač žinant KGB smurtinio susidorojimo atvejus ir tai, kad įkalinus kunigus Alfonsą Svarinską ir Sigitą Tamkevičių, jis buvo įtakingiausias laisvėje likęs katalikiškosios rezistencijos telkėjas? Faktas, kad sovietų slaptosios tarnybos turėjo didžiausią motyvą susidoroti su joms neparankiu tikėjimo ir tautos laisvės gynėju, yra neginčijamas. Kunigas Juozas savo bendradarbiams yra minėjęs apie kelis užpuolimus, kai su juo mėginta susidoroti fiziškai, ir dirbtinai sudarytas avarines situacijas kelyje, bandymus tiesiog taranuoti jo vairuojamą automobilį. Tam, kad tokie įtarimai dėl kunigo Juozo mirtimi pasibaigusios autoavarijos VarėnosEišiškiųKalesninkų sankryžoje 1986 m. vasario 5 d. būtų patvirtinti arba atmesti, yra reikalingas kruopštus tyrimas. Ar pritariate bendražygių jėzuitų vyskupo Jono Borutos ir kunigo Antano Gražulio kreipimuisi dėl kunigo Juozo Zdebskio palaikų ekshumavimo jo nužudymo galimybei išaiškinti? Pritariu ir palaikau šį artimų kunigo Juozo bendražygių pareiškimą. Jeigu žuvusiojo kūne pastebėtos žaizdos, kurias mini abu pareiškėjai, atsiėmę kunigo Juozo palaikus iš lavoninės Vilniuje (jas, beje, mini kaip įtartinas ir kiti parengę mirusįjį laidotuvėms, tarp jų labai sąžiningas katalikas, laisvės kovų dalyvis, a a Saulius Kelpšas), būtų po avarijos įvykusio smurtinio susidorojimo ženklai, labai palengvėtų kunigo Juozo Zdebskio kankinystės pripažinimas pagal Bažnyčioje galiojančias teisines normas. Jeigu būtų nustatyta, kad aiškaus pagrindimo tokiam požiūriui neįmanoma pateikti, nieko neprarastume, nes kunigo Juozo įkalinimai dėl tikėjimo, jo ištikima, iki heroizmo ėjusi artimo meilės tarnystė, jo patirtas smurtas ir persekiojimai irgi yra reali kankinystė ir šventumo dvelksmas, kaip gražiai vadina sena krikščionių tradicija. Tiems, kurie širdimi įsižiūri į kun. J. Zdebskio gyvenimo pasirinkimus ir mėgina savo kasdienybėje jais pasekti, vienoks ar kitoks tyrimo atsakymas nieko nepakeistų. Tikinčiajai Lietuvai Tėvelis, kaip jį dėkingai vadino jaunimas ir parapijiečiai, buvo ir išliks Dievo bičiulis, aukos žmogus, iš kurio galima nuolat semtis gaivinančių syvų savo dvasiniam gyvenimui. Tačiau patvirtinus nužudymo versiją ir paspartinus žuvusiojo, kaip tikėjimo kankinio, kanonizacijos procesus, būtų galima dar plačiau ir giliau paskleisti gerąją kunigo Juozo dvasios įtaką, pagarbą jį pašventusiai Dievo malonei ir Lietuvos, kaip Kankinių Žemės, garbę. Ar neatrodo keistai prokuratūros labai jau sovietine dvasia pareikštas atsisakymas atlikti šį tyrimą, nors nepriklausomos Lietuvos teisėsauga kaip tik turėtų būti suinteresuota tiesai apie sovietinio komunizmo nusikaltimus atskleisti ir netgi rodyti tam iniciatyvą? Nesuprantama dabartinės mūsų teisėsaugos apatija imtis kunigo Juozo Zdebskio žūties tyrimo yra pozicija, kurią sunku vertinti kitaip nei lojalumą sovietinei praeičiai. Tai yra klausimas, kiek iš tiesų teisinė sistema identifikuoja save su nepriklausoma Lietuva, o kiek su stribų, nomenklatūros ir saugumiečių LSSR. Nesmerkiu tų žmonių, tikriausiai irgi suklaidintų ir nelaimingų, bet kalbu apie teisinę atmosferą, būseną, kuri yra pavojinga nepriklausomai valstybei. Faktas, kad Sausio 13-osios byla su Prezidentės ir visų patriotinių jėgų paraginimais, priminimais ir spaudimais vos ne vos ima judėti tik dabar, po 25 metų, irgi turi ką nors reikšti? Turbūt dabar švenčiamo Gailestingumo jubiliejaus kontekste kunigo kankinio Juozo Zdebskio tarnystės, kančios ir aukos apmąstymas yra labai tinkamas? Iš tikrųjų kunigo Juozo gyvenimas, ypač veiklus rūpinimasis vargstančiaisiais ir gilesnis priešų meilės pažinimas labai derėtų su Gailestingumo metų dvasine kelione, kokią ją skatina Bažnyčia ir popiežius Pranciškus. Nors išleista daug publikacijų apie kunigo Juozo asmenybę, jo paties raštų, manau, kad Lietuva turėtų daug geriau pažinti taurią jo sielą. Esu prisidėjęs prie knygų apie kunigą Juozą Zdebskį leidybos ir šia proga noriu padėti gerbiamiems skaitytojams, kurie galbūt dar neatrado sau kunigo Juozo minčių pasaulio arba galėtų padėti atrasti jį artimiesiems, savo vaikams, anūkams. Galėčiau noritiems atsiųsti kunigo Juozo Zdebskio bendražygių prisiminimų apie jį knygą Mylėti artimą (Vilnius, Katalikų akademijos leidykla, 1998) ir Dalios Malinauskaitės bei Alės Žibūdaitės parengtą studiją Kunigo Zdebskio veikla ir dvasia (Vilnius, Katalikų akademijos leidykla, 1998). Susidomėjusius prašau parašyti man el. pašto adresu rg.lietuva@yahoo.de arba paskambinti telefonu 8-613-39257. Dėkoju Jums už pokalbį. Kalbėjosi Mindaugas Buika
© 2016 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |