Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Pašaukimai – dieviškojo gailestingumo dovana

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus sveikina jo įšventintą kunigą

Vienuolikos diakonų šventinimo apeigos Romos Šv. Petro bazilikoje

Ypatingoje Šventųjų Gailestingumo metų atmosferoje, linkėdamas būti užjaučiančiais ir gailestingais sielovadininkais, popiežius Pranciškus ketvirtąjį Velykų sekmadienį, vadinamą Gerojo Ganytojo sekmadieniu, vienuolikai diakonų, baigusių Romos kolegijas ir seminarijas, suteikė kunigystės šventimus. Devyni iš balandžio 17 dieną Šv. Petro bazilikoje įšventintų naujų kunigų bus skirti Romos vyskupijai, o kiti du, įskaitant gimusį Irako sostinėje Bagdade, priklauso Švč. Jėzaus Širdies tėvų rogacionistų vienuolijai. Tą šventadienį Bažnyčioje jau 53-iąjį kartą buvo minima Pasaulinė maldos už pašaukimus diena. Ta proga paskelbtame kreipimesi Šventasis Tėvas ypač pabrėžė visos bažnytinės bendruomenės rūpinimosi dvasiniais pašaukimais svarbą.

Mokytojo misijos dalininkai

Sakytoje naujų kunigų įšventinimo pamaldų homilijoje Popiežius priminė, kad Viešpats Jėzus yra vienintelis aukščiausias Naujojo Testamento kunigas ir Jame visa šventoji Dievo tauta yra paskirta būti kunigiška tauta. Tačiau iš visų savo mokinių, kai kurie ypatingu būdu Viešpaties Jėzaus išsirenkami išskirtinei sakramentinei kunigiškai tarnybai visų likusių žmonių naudai Bažnyčioje. Tuo būdu yra tęsiama Jo, kaip Mokytojo, Kunigo ir Ganytojo, asmeninė misija. Taip per šiuos įšventintus brolius yra statoma Bažnyčia, kaip mistinis Kristaus Kūnas ir Šventosios Dvasios šventovė. Šventasis Tėvas pabrėžė du svarbiausius kunigiškos tarnystės bruožus: panašumą į Kristų ir vienybę su savuoju vyskupu. Tada jie galės būti tikri Evangelijos skelbėjai, Dievo tautos ganytojai ir šventų liturginių apeigų vadovai, iš kurių ypatingas yra Viešpaties Aukos šventimas. „Taigi, mylimi sūnūs ir broliai, kurie buvote pašaukti į kunigystės luomą, žinokite, kad, įgyvendindami šventosios Doktrinos numatytas pareigas, jūs būsite Kristaus, vienintelio Mokytojo, misijos dalininkai“, – aiškino popiežius Pranciškus jo įšventintiems naujiems kunigams, kurių jauniausiam 26, o vyriausiam 44 metai. Jis linkėjo visiems skleisti Dievo Žodį, kurį jie priėmė su džiaugsmu. Anot jo, verta visuomet prisiminti Dievo Žodžio dovanos priėmimo istoriją, pradedant pirmosiomis motinos ir senelės katechetinėmis pamokomis ir laipsnišku įsitraukimu į Bažnyčios gyvenimą. „Uoliai skaitykite ir apmąstykite Viešpaties Žodį, kad įtikėtumėte tuo, ką skaitote, kad mokytumėte to, ką sužinojote tikėjime, ir kad gyventumėte tuo, ko mokote“, – linkėjo Šventasis Tėvas. Taigi mokymas, džiaugsmo spinduliavimas ir parama tikintiesiems jų sunkumuose ir kunigiško gyvenimo „kvapas“, palaiko ir stiprina Dievo tautą. „Žodis ir pavyzdys turi eiti kartu, – sakė popiežius Pranciškus. – Žodis ir pavyzdys stato Dievo namus, kurie yra Bažnyčia“. Taip yra tęsiami šventinantys Kristaus darbai.

Atkreipęs dėmesį į išskirtinį kunigiškos tarnystės bruožą – sakramentinį šventumą, ypač Kristaus aukos atkartojimą nekruvinuoju būdu, – Šventasis Tėvas prašė naujųjų kunigų gerai įsigilinti, ką reiškia šis šventimas: „Nes, dalyvaudami Viešpaties mirties ir Prisikėlimo slėpinyje, jūs nešate Kristaus mirtį į savo nuodėmę ir žengiate su juo į gyvenimo naujumą. Be kryžiaus niekada nesurasite tikrojo Kristaus ir kryžius be Kristaus neturi prasmės“. Nurodęs kitus kunigų administruojamus sakramentus popiežius Pranciškus Gailestingumo jubiliejaus kontekste ypač akcentavo Atgailos sakramento, nuodėmių atleidimo Jėzaus Kristaus ir Bažnyčios vardu reikšmingumą. „To paties Jėzaus Kristaus, mūsų Viešpaties, ir Bažnyčios vardu prašau jūsų būti gailestingais ir užjaučiančiais“, – kalbėjo Šventasis Tėvas, kuris nuodėmklausių tarnystei savo mokyme skiria ypatingą dėmesį. Jis kvietė jaunuosius kunigus daugiau laiko skirti kasdieniam Viešpaties šlovinimui ir maldavimams (suplikacijoms), tampant Dievo tautos ir visos žmonijos balsu. Baigdamas homiliją popiežius Pranciškus dar kartą pabrėžtinai kvietė jo įšventintus kunigus, kurie buvo Viešpaties išsirinkti kiekvienas individualiai, būti „išsirinktais iš žmonių ir jų, o ne savo naudai“. Sūniškoje bendrystėje su vyskupu jie turi vienyti tikinčiuosius į bendrą šeimą ir vesti pas Dievą. Dėl to visada galvoje reikia turėti evangelinį Gerojo Ganytojo pavyzdį: Jis atėjo tarnauti, o ne kad jam būtų tarnaujama, atėjo ieškoti ir gelbėti tų, kurie yra sutrikę. Po šv. Mišių, prieš kalbėdamas šventadienio vidurdienio „Regina Coeli“ maldą, pasveikinęs naujuosius kunigus, jų šeimas ir draugus, Šventasis Tėvas pakvietė kunigus ir seminaristus į Kunigų jubiliejų Romoje, kuris bus švenčiamas pirmosiomis birželio dienomis. O į Šv. Petro aikštę susirinkusius jaunus žmones kvietė pamąstyti apie galimą Viešpaties šaukimą tarnauti Jam kunigystėje ar pašvęstajame vienuoliniame gyvenime.

Bažnytinės bendruomenės vaidmuo

Išsamiau pašaukimų ugdymo aktualumą popiežius Pranciškus aptaria savo kreipimesi kaip tik Gerojo Ganytojo sekmadienį minėtai Pasaulinės maldos už pašaukimus dienai, kurią taikliai pavadino „Bažnyčia – pašaukimų motina“. Dabar švenčiamo Gailestingumo jubiliejaus dvasioje iškeldamas visos bažnytinės bendruomenės atsakomybę kunigystės ir vienuolystės pašaukimų atpažinimui bei paskatinimui, jis rašo, kad „Bažnyčia yra gailestingumo namai ir Ji yra ta dirva, kur pašaukimai dygsta, bręsta bei neša vaisių“. Galima netgi pasakyti, kad pašaukimai yra kiekvieno lygio bažnytinės bendruomenės (parapijos, vyskupijos) brandumo ir veržlumo rodiklis. Kviesdamas apmąstyti tikinčiųjų bendruomenės vaidmenį kiekvieno asmens pašaukimo kelyje, Šventasis Tėvas pabrėžia, kad ypatingieji dvasiniai pašaukimai yra dieviškojo gailestingumo dovanos. „Kiekvienas pašaukimas Bažnyčioje kyla iš Jėzaus užuojautos kupino žvilgsnio, – rašoma apaštališkajame kreipimesi. – Atsivertimas ir pašaukimas yra dvi tos pačios monetos pusės, kurios lieka tarpusavyje nuolat susijusios per visą Kristaus mokinio misijų gyvenimą. Taip aiškindamas popiežius Pranciškus priminė evangelinį apaštalo šv. Mato išsirinkimą gailestingosios Jėzaus meilės dėka: „miseranda atque eligendo“, radikaliai gyvenimą atnaujinant ir atsidedant apaštališkajai tarnystei. Tolesnėje atpažinto pašaukimo brandoje yra ėjimas išvien su Viešpaties mums dovanojamais tikėjimo broliais ir seserimis bendruomenėje, kurioje akivaizdžiai liudijamas gailestingumas. „Ši bažnytinė pašaukimo dinamika yra priešnuodis, apsaugantis nuo abejingumo ir individualizmo“, – tvirtina Šventasis Tėvas, pabrėždamas, kad tokioje bendrystėje artimo meilė įveikia abejingumą ir skatina „išėjimą iš savęs“, sąmoningai paskirti savo gyvenimą Dievo plano įgyvendinimui, kad esamos istorinės Bažnyčios veikimo aplinkybės taptų svarbiausiu asmeninio gyvenimo reikalu.

Pabrėžtinai ragindamas visus tikinčiuosius imtis atsakomybės rūpinantis pašaukimais bei jų atpažinimu, popiežius Pranciškus nurodo, kad krikščioniškos bendruomenės būtis ir šiandien turi būti sutelkta šiai užduočiai su visu reikiamu atkaklumu, nes tai yra jos išlikimo klausimas. Kad pašaukimas gimtų ir taptų akivaizdus, reikalingas adekvatus Bažnyčios „jausmas“, gebėjimas darniai įsitraukti į Dievo tautos gyvenimą jos gerovei. „Nė vienas nėra pašaukiamas išimtinai dėl atskiro regiono arba kokios nors grupės ar bažnytinio sąjūdžio, bet dėl visos Bažnyčios ir pasaulio“, – sakė Šventasis Tėvas nurodydamas visuotinį dvasinio pašaukimo pobūdį. Atsiliepdamas į Dievo pašaukimą, jaunas žmogus gali praplėsti savo požiūrį į visą bažnytinį gyvenimą, geriau atpažinti ir įvertinti savąsias charizmas. Bendruomenės tarpininkavimas čia yra labai svarbus pašauktojo ateities atžvilgiu: „Bendruomenėje ir šeimoje jis mokosi pažinti ir mylėti brolius ir seseris, einančius kitais keliais, nes jis ir šie saitai stiprina visą bendrystę, kuria jie dalinasi“, – aiškina popiežius Pranciškus. Ir tolesniame atpažinto dvasinio pašaukimo ugdymo procese bažnytinė bendruomenė lieka kaip fundamentali tos formacijos terpė, kuriai pašauktieji tradiciškai jaučia didelį dėkingumą. Kaip tik čia įgyjama reikšminga dalyvavimo apaštalavime su kitais bendruomenės nariais patirtis skelbiant krikščionišką mokymą, evangelizuojant vadinamąsias periferijas, nuo tikėjimo nutolusius gyventojų sluoksnius, susipažįstant su vienuolinio gyvenimo bei kunigų pastoracijos kasdienybe parapijose. Tos patirties plotmė gali būti labai plati: nuo kontempliacijos lobio atradimo, dalijantis klauzūriniu gyvenimu, iki kontaktų su misionieriais ir artimo Evangelijos skelbimo „Ad gentes“ pažinimo.

Esminė pastoracijos dalis

Norėdamas patvirtinti visuotinį dvasinio pašaukimo pobūdį, Šventasis Tėvas pareiškime Pasaulinės maldos už pašaukimus dienai dar kartą patvirtina, kad tas, kuris paskyrė savo gyvenimą Viešpačiui, bus pasirengęs tarnauti Bažnyčiai visur, kur prireiks, noriai darbuosis parapijų sielovadoje, išeivių pastoracijoje ar tolimose misijose. Tačiau netgi misijonieriams išlieka aktualus palaikymas tos tikinčiųjų bendruomenės, kurioje pirmiausia buvo atpažinti ir sustiprėjo.

„Toji bendruomenė visada išlieka gyvybiškai svarbus atramos taškas, lygiai kaip regimoji tėvynė teikia saugumo tiems, kurie yra piligrimystėje į amžinąjį gyvenimą“, – rašo popiežius Pranciškus, pateikdamas svarų palyginimą. Jis primena, kad kiekvienas pašaukimo kelias Bažnyčioje nesibaigia įsipareigojimu kunigiškai ar vienuoliškai tarnystei, nes turi vykti nuolatinis to pašaukimo stiprinimas ir atnaujinimas dalijantis savuoju patyrimu, ir naujų pašaukimų pastoracijoje. Šventasis Tėvas labai teisingai savo kreipimesi pabrėžia, kad „pašaukimų pastoracija yra esminė kunigiškos tarnystės dalis. Kunigai lydi tuos, kurie savo pašaukimo ieško, ir tuos, kurie savo gyvenimą jau paskyrė tarnauti Dievui ir bendruomenei“. Todėl ne veltui sakoma, kad kiekvienos parapijos bendruomenėje vienas iš svarbiausių jos veiklumo rodiklių yra atpažintų ir išugdytų pašaukimų gausa. Konkrečiai aiškindamas šiemetinės Pasaulinės maldos už pašaukimus dienos temą „Bažnyčia – pašaukimų motina“, popiežius Pranciškus vėl puikiu palyginimu nurodė, kad „tikėjimo bendruomenė gali Mergelės Marijos pavyzdžiu tapti motiniškomis įsčiomis, priimančiomis Šventosios Dvasios dovaną“. Šis Bažnyčios motiniškumas reiškiasi ne tik ugdomąja bei palydimąja veikla atžvilgiu tų, kurie pajunta Dievo pašaukimą, bet ir „kruopščiu kandidatų į dvasininko tarnybą ir pašvęstąjį gyvenimą atrinkimu“. Tai yra svarbu, kad būtų išvengta klaidų ir skaudžių atsitiktinumų ar net blogos valios pašaukimų kelionėje. Pabrėžęs maldos už pašaukimus reikšmę, Šventasis Tėvas kvietė prašyti Viešpaties visiems, kurie yra pašaukimo kelyje, suteikti gilų priklausomybės Bažnyčiai pojūtį. Ir kad Šventoji Dvasia sustiprintų ganytojų ir visų tikinčiųjų bendrystę, dvasinę tėvystę ir motinystę, reikalingą pašaukimų atpažinimui ir iškėlimui.

Kreipimąsi popiežius Pranciškus užbaigia savo asmenine malda už pašaukimus. Joje prašoma: „Gailestingasis Tėve, kuris mums išganyti dovanojai savo Sūnų ir visada mus stiprini savo Dvasios dovanomis, duok mums gyvų, karštų ir džiugių krikščioniškų bendruomenių, kurios būtų broliško gyvenimo šaltiniai ir žadintų jaunuolių troškimą paskirti save Tau ir evangelizacijai. Palaikyk jų pastangas siūlyti tinkamą pašaukimų katechezę ir kelius, vedančius į konkretų pašventimą. Duok reikiamos išminties pašaukimams atpažinti, kad visur suspindėtų Tavo gailestingosios meilės didybė. Marija, Jėzaus Motina ir Ugdytoja, užtark kiekvieną krikščionišką bendruomenę, kad padaryta vaisinga Šventosios Dvasios, ji būtų autentiškų pašaukimų tarnauti šventajai Dievo tautai versmė“.

© 2016 „XXI amžius“