Žaizdos
kūne mūsų...

Laikas ir žmonės

Skulptūra primena ir menininko gyvenimą

Skulptorius Stanislovas Kuzma Nuotrauka iš stonejam.lt

Sūnus skulptorius Algirdas Kuzma Nuotrauka iš lsveikata.lt

Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir prof. Vytautas Jonas Sirvydis (dešinėje) Stanislovo Kuzmos skulptūrų kompozicijos „Lozoriau, kelkis“ atidengimo ceremonijoje

Dalia Grybauskaitė prie Stanislovo Kuzmos skulptūros „Karalius Mindaugas ir Karalienė Morta“ jos darbo kabinete Roberto Dačkaus (lrp.lt nuotraukos)

Marija Virketienė ir prof. Vytautas Jonas Sirvydis su Stanislovo Kuzmos skulptūros „Lozoriau, kelkis“ maketu

Birželio 3 dieną Vilniuje, Santariškių klinikų kiemelyje, buvo atidengta trijų skulptūrų kompozicija „Lozoriau, kelkis“, skirta tauriai mediko profesijai. Tai – dar viena iš daugelio Nacionalinės premijos laureato skulptoriaus Stanislovo Kuzmos įgyvendintų idėjų skulptūroje. Talentingo skulptoriaus sūnus skulptorius Algirdas Kuzma tėvo sumanytą monumentą, 1989 m. išdrožtą iš medžio, įgyvendino granite ir bronzoje. Stanislovo Kuzmos šeima, leidusi šį simbolinį monumentą, skirtą gydytojams, pastatyti Santariškių klinikos kieme, tikisi, kad jis teiks dvasios stiprybės medikams, viltį ligoniams pasveikti. Prieš ketverius metus amžinybėn išėjusio Stanislovo Kuzmos skulptūra „Lozoriau, kelkis“ užbaigė jo darbų sąrašą.

Naujasis skulptoriaus S. Kuzmos kūrinys – gydytojo pašaukimui dedikuota skulptūrų kompozicija. Monumento „Lozoriau, kelkis“ tematika – Šventajame Rašte aprašytas stebuklas, kai Jėzus prikelia mirusį Lozorių, – primena paties menininko gyvenimą: 2012 metais amžinybėn išėjusį skulptorių Stanislovą Kuzmą, sirgusį širdies liga, Santariškių medikai ne vieną sykį kėlė naujam gyvenimui. Menininko likimas susiklostė taip, kad įžengęs į ketvirtą dešimtį jis susirgo sunkia širdies liga, susaisčiusia skulptorių, jo šeimą ir gydytojus kelis dešimtmečius trukusia bičiulyste, kuri tęsėsi iki pat skulptoriaus mirties. Būtent 2012-aisiais, iškart po S. Kuzmos mirties, ir gimė idėja pastatyti monumentą.

Buvusių Santariškių klinikų Širdies chirurgijos centro vadovų prof. Algimanto Marcinkevičiaus ir prof. Vytauto Jono Sirvydžio sekretorė Marija Virketienė gavo tuometinių Santariškių klinikų vadovų prof. Aleksandro Laucevičiaus ir dr. Vaclovo Jurkuvėno prašymą sužinoti, gal yra likusi nepastatyta kokia nors S. Kuzmos skulptūra, kurią būtų galima dedikuoti ligoninei. Paaiškėjo, kad yra ne tik skulptūros maketas, bet ir paties menininko palikta šio kūrinio dedikacija Santariškių klinikoms bei medikams. Medinis 40 centimetrų aukščio skulptūrinės kompozicijos maketas buvo sukurtas jau 1989-aisias.

Kone trijų metrų aukščio skulptūroje ligonio, jo artimųjų ir gydytojo santykis išreiškiamas per evangelinę istoriją, kuri transformuota kaip gydytojo ir ligonio savitarpio pasitikėjimo, paguodos bei vilties metafora. Tobulai sustyguota šviesaus granito ir bronzos (galvos, rankos) kompozicija: trijų figūrų – Jėzaus, Lozoriaus ir Angelo – skulptūrinė grupė net skamba nuo įtampos. Ją kuria įstrižainių ir vertikalių linijų dermė. Lozoriaus (ligonio) desperatiškai tiesiama ranka Jėzaus (gydytojo) širdies link, palydimasis Angelo rankų judesys... Atviri Jėzaus delnai suteikia ligoniui viltį bei ramybę. Įstrižainės sudaro du persikryžiuojančius trikampius, kuriems gyvybę įpučia išraiškinga veidų ir rankų plastika, granito ir bronzos, dviejų kilnių medžiagų, tarpusavio įtampa, išlaikant skulptūrinės kompozicijos proporcijų ramybę ir iškilnų didingumą.

Menininką tokiam kūriniui įkvėpė medicinos prof. Algimantas Marcinkevičius. Skulptoriaus žmona Lida prisiminė, kad profesorius 1988-ųjų gruodį kreipėsi į S. Kuzmą sakydamas: „Tu darai visai Lietuvai. Padaryk ir mums, medikams, ką nors gražaus“. Tuomet S. Kuzma per kelis mėnesius Santariškių administracijai atnešė skulptūros maketą ir iškart buvo nutarta, kad ją reikia statyti. Tačiau numatytoje vietoje vėliau buvo suplanuota koplyčia, ir užmiršta idėja pastatyti pagal maketą skulptūrą iš naujo atgimė prieš ketverius metus, jau mirus skulptoriui.

Vieningam tikslui susitelkė VšĮ Vilniaus universiteto Santariškių klinikų administracija, Stanislovo Kuzmos šeima bei Labdaros ir paramos fondas „Vilniaus universiteto profesoriaus Algimanto Marcinkevičiaus mokinių klubas“ (fondo steigėja – Marija Virketienė, vadovas – prof. akad. Vytautas Jonas Sirvydis), geros valios žmonės, organizacijos, įmonės, valdžios atstovai, meno mecenatai. Per beveik ketverius metus skulptūrų kompozicijai pastatyti buvo surinkta kiek daugiau nei 200 tūkst. eurų.

Didžiausia atsakomybė atiteko sūnui, skulptoriui Algirdui Kuzmai. Tėvo sukurtą kompozicijos maketą jis pasiryžo paversti tikra skulptūra. Tėvas jau buvo iškeliavęs amžinybėn, kai sūnus pradėjo dirbti prie skulptūros „Lozoriau, kelkis“, todėl visuomet su juo bendraudavo mintimis. Algirdui tai nesunkiai pavyko ir todėl, kad paskutinius dešimt metų, susilpnėjus tėvo sveikatai, fizinius darbus daugiausiai ir atlikdavo sūnus. Taip skulptoriaus gyvenimas buvo pratęstas po jo mirties. Tai yra didžiausias įvertinimas jam ir medikų darbui, – džiaugiasi L. Kuzmienė. Kaip aiškina S. Kuzmos sūnus Algirdas, ypatingiausias dalykas skulptūroje – kompozicinė schema, kuri žiūrovą įsuka lyg sūkurys, kai trys figūros tarsi persipina viena su kita, vyrauja dinamika bei dramatizmas. Tai pasiekta darbus atlikus tradicinėmis priemonėmis, nenaudojant kompiuterizuotų priemonių. Trejus metus realizuojant skulptūrą prie techninių monumento darbų prisidėjo architektas Rolandas Palekas, o prie akmens darbų talkino akmenskaldis Viktoras Solominas, Kaune specialistai iš bronzos liejo detales.

„Gyvenu tik gydytojų ir Dievo valia“, – yra sakęs skulptorius Stanislovas Kuzma, kurio širdis sustojo 2012 m. rugpjūčio 14 d. Jam tada buvo 65-eri. Tačiau jo idėja pastatyti Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų kieme kompoziciją „Lozoriau, kelkis“ liko gyva. Šią skulptoriaus valią nutarė įgyvendinti jo šeima ir medikai. Skulptoriaus našlė L. Kuzmienė pasakoja, kad sunkiai sergančiam jos vyrui buvo reikalinga nuolatinė gydytojų priežiūra, bet pradžioje oficialūs Stanislovo santykiai su gydytojais, metams bėgant jų kalbos ėmė krypti apie gyvenimą, meną, kultūrą, filosofiją ar šeimą. Aštuntame dešimtmetyje prof. A. Marcinkevičiaus tik 31 metus turėjusiam S. Kuzmai atlikta širdies operacija (pakeičiant du širdies vožtuvus), kurioje asistentas buvo prof. Vytautas Jonas Sirvydis, tuo metu buvo unikali. Menininko gyvybę ji palaikė dar 30 metų. Po tos operacijos Stanislovas, kaip sakė jo žmona Lida, subrendo kaip skulptorius ir pamažu išgarsėjo savo darbais. Keramikė L. Kuzmienė, prisimindama savo vyrą, sakė, kad jis buvo įsitikinęs, jog norėdamas gyventi, ligonis ir gydytojai turi kooperuotis prieš ligą ir tikėti Aukščiausia jėga, kuri nuolat lydi žmogų. Skulptoriui atrodė, kad gydytojai geba prikelti žmogų, o jų darbą globoja angelas. Todėl monumento „Lozoriau, kelkis“ tematika ir buvo perkelta į sakralinį lygmenį. Biblijos pasakojimas apie Jėzaus padarytą stebuklą, kai buvo prikeltas miręs Lozorius, primena paties menininko gyvenimą. Skulptoriui S. Kuzmai likimas skyrė ypatingą dalią – jam buvo duota jautri dvasia ir stipri valia, leidusi sukurti lietuviškos skulptūros šedevrus, bet fiziškai silpna širdis. Siekiant, kad talentingas menininkas galėtų gyventi visavertį kūrėjo gyvenimą, kasdien turėjo dirbti darni komanda – menininkas, jo šeima ir medikai. Tik S. Kuzmos artimieji žino, kad po šios nuolatinės kovos, atkaklių pastangų, ateidavo kūrybinės pergalės ir visuomenė galėdavo džiaugtis vis naujais ir naujais skulptoriaus darbais.

Vienas skulptoriaus angelų sargų buvo Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Jonas Sirvydis, operavęs ir gydęs menininką ir tapęs artimu jo bičiuliu. 1978-aisiais atlikta pirmoji širdies operacija buvo vienintelė galimybė išgelbėti S. Kuzmą nuo mirties. Tada jam buvo 31-eri. Į organizmą patekusi infekcija suardė du širdies vožtuvus. Operacijos sėkmę lėmė ir tai, kad Stanislovo mokytojas skulptorius Vladas Vildžiūnas iš JAV atvežė du širdies vožtuvus, tad vietoje tuo metu Lietuvoje naudojamų sovietų gamybos širdies vožtuvų galima buvo įdėti geresnius, amerikietiškus. Nors dirbtiniai vožtuvai gelbsti gyvybę, jie yra svetimkūniai, todėl žmogus turi dažnai lankytis pas gydytojus.

Jam reikia vartoti vaistus, kurių poveikį organizmui reikia nuolat tikrinti. Širdies chirurgas, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras, akademikas, profesorius emeritas Vytautas Jonas Sirvydis prisimena, kaip su Stanislovu, daug laiko praleisdavusiu ligoninėje, tapo labai gerais draugais. Skulptorius buvo ištikimas šeimai, didelis Lietuvos patriotas, istorijos žinovas, mėgo kalbėti filosofinėmis temomis, sovietiniais laikais bažnyčioms kūrė šventųjų skulptūras, domėjosi religija. Jis buvo drąsus, materialistinei ideologijai nepataikavęs žmogus.

Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė, dalyvavusi skulptūrinės kompozicijos atidengimo ceremonijoje, sakė: „Šioje skulptūroje susilieja du talentai – mūsų įžymaus kūrėjo ir mūsų gydytojų. Tai – pagarba ir padėka visiems, kurie sugeba kurti meną, kuris beldžiasi į kiekvieną širdį ir žmogaus gyvybę, siekia ją apsaugoti ir dovanoti“. Pasak šalies vadovės, su skulptoriaus S. Kuzmos kūriniais išaugo jau ne viena karta. Todėl norisi nusilenkti ir menininko, ir medikų talentui, įkūnytam skulptūroje, kuri turi stovėti būtent čia, Santariškėse.

Prezidentė asmeniškai labai vertina S. Kuzmos kūrybą. Dar būdamas gyvas skulptorius sutiko, kad Prezidentė jos kadencijos metais eksponuotų skulptūrą „Mindaugas ir Morta“. Ši skulptūra stovi Prezidentės darbo kabinete.

Skulptūros „Lozoriau, kelkis“ atidengimo ceremonijoje dalyvavo ir kalbomis skulptūros atsiradimą sveikino ne tik Prezidentė.

Kalbėjo VUL Santariškių klinikų generalinis direktorius prof. Kęstutis Strupas, dailėtyrininkė dr. Ramutė Rachlevičiūtė, fondo „Vilniaus universiteto Algimanto Marcinkevičiaus mokinių klubas“ vadovas prof. Vytautas Sirvydis. Skulptūrą pašventino vyskupas Arūnas Poniškaitis. O muzikinė dalis – įspūdingas saksofonininko Petro Vyšniausko atliktas improvizuotas skulptūros pašlovinimas, vilniškės Dievo Gailestingumo šventovės ansamblio lotyniškos giesmės, pradėjusios ir pabaigusios ceremoniją, sukūrė mistišką, nepakartojamą atmosferą.

Tarp Nacionalinės premijos laureato darbų yra paminėtini paminklas Sausio 13-osios aukoms Antakalnio kapinėse „Pieta“, atkurtos 1950 metais sunaikintos Vilniaus Arkikatedros frontono skulptūros, „Mūzų šventė“ ir „Versmė“ Nacionaliniame dramos teatre, Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Panevėžyje, „Šaulys“ Šiaulių Saulės laikrodžio aikštėje, skulptūros bažnyčioms „Švč. Mergelė Marija Škaplierinė“ Kiaunoriuose, „Prisikėlęs Kristus“ Kolainiuose, „Prisikėlęs Kristus“ ir „Marija su mažuoju Kristumi“ Elektrėnuose, „Nukryžiuotasis“ Vilkaviškio Katedroje, „Švč. Mergelės Marijos Dangun ėmimas“ Ignalinoje, „Nukryžiuotasis“ Nidos bažnyčioje, skulptūriniai portretai, antkapiniai paminklai, memorialai, medaliai ir kt. Menininko kūrinių yra įsigiję Lietuvos dailės muziejus, Tretjakovo galerija Maskvoje, Olimpinis sporto muziejus Lozanoje, kiti užsienio šalių muziejai. Už sėkmingus darbus S. Kuzma yra apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija (1996), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi (1997), Šv. Kristoforo statulėle (2007).

Parengė Livija ŠIUGŽDIENĖ

© 2016 „XXI amžius“