Žaizdos
kūne mūsų...

Nelietuviai – Lietuvai

Literatūrinis dialogas

Iš kairės: vengrų poetas ir vertėjas Aronas Gaalas, laikraščio „XXI amžius“ darbuotoja Laimutė Debesiūnienė, poetai, „Poezijos pavasario“ festivalio laureatai Gintaras Patackas ir Tautvyda Marcinkevičiūtė, poetė, filologijos mokslų daktarė, poezijos festivalio „Pokrova“ įkūrėja ir direktorė Elena Suodienė ir fizikas Alfredas Gedžius

Pernai gegužės 23 dieną prasidėjo vengrų poeto Arono Gaalo (Ćron Gaćl) draugystė su Lietuva (taigi sukaks metai), o vėliau Vengrijos literatūros žurnale „Szozat“ („Šauksmas“, tiražas – 65000 egz.) publikuoti Arono Gaalo išversti į vengrų kalbą Salomėjos Nėries, Vytauto Mačernio, Janinos Degutytės eilėraščiai. 2015 m. spalio 18 d. Kaune įvyko Trečiasis tarptautinis dvasinės poezijos festivalis „Pokrova“ (Švč. Mergelės Marijos užtarytojos šventė), kuriame dalyvavo vengrų poetas A. Gaalas. Spalio 19-ąją Vilniuje vyko literatūros vakaras, kuriame surengtas pokalbis su festivalio svečiu – vengrų poetu, vertėju, eseistu, daugybės literatūrinių premijų laureatu Aronu Gaalu. Pokalbį vedė ir iš rusų kalbos vertė Laimutė Debesiūnienė.

Pirmiausia paprašysiu prisistatyti, papasakoti apie save.

Žinoma, Jūs norite išgirsti svarbesnius mano biografijos duomenis. Atsakydamas į Laimos klausimus, daug papasakosiu apie save, ir prieš Jus atsivers mano biografijos faktai. Todėl dabar tik trumpai paminėsiu tai. Vaikystėje, kai man buvo 13 metų, pradėjau rašyti eiles. 1965 metais sutikau pirmąją neilę, ir kaip paprastai jaunystėje būna, troškau išreikšti savo nuostabius jausmus ir bandžiau rašyti. Vėliau tai praėjo, kaip dažniausiai būna su pirmąja meile, bet vis tiek rašiau, tik truputį kitaip. Pas mano tėvą dažnai atvykdavo svečių, tarp jų buvo ir keli žinomi rašytojai. Jis rodydavo jiems tuos mano ankstyvuosius eilėraščius, o jie sakydavo, kad aš – didžiulis talentas. Vėliau buvo žinomas poetas, jau įtrauktas į mokyklos programą, jis buvo pirmasis, kuris išsakė rimtą ir išsamią kritiką.

Šiandien jau legenda tapo mūsų pirmieji susitikimai redakcijoje, kurioje jis dirbo. Nusiunčiau jam paštu 18 eilėraščių. Jis beveik visas eilutes perbraukė raudonu pieštuku. Aš išbalau. Jis vis tiek taip pradėjo pokalbį: „Jūs – didžiulis talentas!“ Paskui pasakė, kad visi eilėraščiai blogi ir juos visus reikia išmesti. Aš sunkiai sutramdžiau ašaras. Tada jis tęsė: „Bet aš radau vieną tobulą eilutę, kurią ir aš pats norėčiau parašyti“. Tai skambėjo maždaug taip: „Paukščių giedojimas jau nebeskamba manyje“. Man tada buvo 16 metų. Grįžau namo ir išmečiau visus eilėraščius, kuriuos iki tol buvau parašęs, nors man tai buvo labai skausminga procedūra. Bet tikėjau savo meistriškumu ir savo talentu. Po savaitės atėjo įkvėpimas ir parašiau kelis naujus eilėraščius. Galima sakyti, kad tada ėmiau kurti eiles rimtai. Po metų Budapešto žurnale buvo išspausdinti pirmieji mano eilėraščiai, o atsiliepimai buvo malonūs.

Retai rašau, esu parašęs ne daugiau kaip 500 eilėraščių. Bet beveik visi jie išversti ir išspausdinti įvairiuose užsienio žurnaluose, laikraščiuose, almanachuose 14 kalbų ir išleistos mano autorinės knygos, pavyzdžiui, Vokietijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Izraelyje, Italijoje, Rumunijoje. Ten įvertino tai, ką parašiau, juk įvairiose šalyse gavau 11 literatūrinių apdovanojimų ir už eilėraščius, ir už knygas, ir už vertimus. Dar labai svarbu pasakyti, kad aš – ne tik Vengrijos rašytojų sąjungos (EMIL) narys, bet ir XXI amžiaus rusų rašytojų sąjungos narys Maskvoje, netgi ten mane išrinko į vadovybę. Visą dieną galima būtų kalbėti tik apie tai, bet, manau, geriau pereikime prie kitų klausimų.

Kaip derėtų paaiškinti faktą, kad Europoje yra mažutė sala – Latvija ir Lietuva, – kur jūs visiškai nežinomas?

Kai gavau Jūsų nuoširdų kvietimą į festivalį „Pokrova“ Kaune ir kai Jūs su Elena Suodiene pradėjote ruošti ir daugiau puikių programų ir susitikimų man, pagalvojau apie tai. Galima sakyti, kad nėra realaus paaiškinimo... Bet man tada atrodė, kad ši ypatinga sala visada artima man, keliautojui, poetui, kuris visada su savo laivu plaukioja kultūrų okeane. „Navigare Nescesse“, – sakydavo protėviai. Ieškoti ir atrasti naujus pasaulius, pamatyti jų grožį – ne tik metafora. Aš iš tikrųjų pamačiau Jūsų į rusų kalbą išverstus Salomėjos Nėries, Janinos Degutytės, Vytauto Mačernio eilėraščius literatūros svetainėje Stihi.ru, kurioje ir aš publikuoju savo eilėraščius. Nustebintas buvau tų eilėraščių, nes jie iškart tapo labai artimi man. Kelis iš jų išverčiau ir publikavau savo gimtąja kalba literatūriniame žurnale. Ir štai lietuvių vidinis pasaulis tapo artimesnis Vengrijos skaitytojams, jie susižavėjo, maloniai priėmė tuos eilėraščius ir rašė man laiškuose, kad mūsų tautų likimai panašūs. Galiu pasakyti, kad išskridau iš namų ir sugrįšiu atgal pažinęs Jūsų dvasią ir Jūsų meilę.

Jums dažnai tenka keliauti. Kaip į tai žiūri Jūsų šeima?

Aš – keliautojas, taip. Tai – ir likimas, ir misija. Labai įdomu, kad ir pirmasis rumunų pravoslavų šventikas, poetas, vadino mane taip pratarmėje, kurią parašė mano knygai 2005 metais. Tos knygos pavadinimas – „Europa ad vitam aeternam“.

Jis rašė, kad poetas keliautojas nepavargdamas lanko šalį po šalies ir ieško to, kas bendra... Bet nenoriu kankinti Jūsų, pasakodamas visą esė. Yra misija, o visa kita – dovana, kurią gauname iš dangaus, todėl lemtis. Bet važinėti laisvai kaip poetui, literatūros veikėjui tik po 1990 metų tapo įmanoma. Savo tarptautinius literatūrinius santykius pradėjau formuoti nuo 2002 metų. Šio laikotarpio pradžioje augo vaikai, o dabar gyvena atskirai. O tėvų, labai gaila, nėra, jie jau danguje. Žmona dirba pagal savo profesiją. Kai yra galimybė arba būna atostogos, kai kada mane išlydi į keliones, bet tai – retenybė.

Prisiminkime eilėraštį „Ir dabar kaip vaikystėj“:

Ir dabar kaip vaikystej
Iš nežinomų erdvių į neatrastas driekiasi bėgiai.
Mano stotis dar ir šiandien saugo daugybę paslapčių,
Kurias iki šiol atgabena vagonai iš pasaulių tolimų labai...
Vyrai ir Moterys vis dar tebelaukia...
Išlydėję mylimuosius, sulaukia vienatvės,
Sutinka pavasarį, išlydi vasarą ir šypsos,
Tačiau jų sielose viešpatauja ruduo, o akyse įsikuria žiema...
Keli vagonai nesustodami
Rieda prošal kaip mėlynas vaiduoklių traukinys,
Kurio aš laukiu nuo vaikystės iki šiol,
Iš kurio dar niekas neišlipo į mano
bežvaigždę naktį.

Kiekvieną kartą, kai skaitau šį eilėraštį, prisimenu filmą, sukurtą pagal rumunų rašytojo kūrinį. Gimnazistės dažnai nubėga į stotį, stebi žmones, ir tai tampa jų pokalbių objektu. Mokytojas, besirūpinantis jų dorovingumu, draudžia tai daryti... Sakykite, ką Jums vaikystėje ir dabar reiškia bėgiai ir stotys?

Gimiau Budapešte, bet giminaičiai, tetos ir dėdės, gyveno toli nuo sostinės. Mano vaikystėje, šeštajame XX amžiaus dešimtmetyje, važiuoti traukiniu buvo avantiūra. Mes buvome neturtingi, todėl su močiute važiuodavome keleiviniais traukiniais, kokie jau seniai nebenaudojami. Netgi toks vagonas, kurio viduryje buvo metalinė krosnis, ir žmonės veždavo netgi vištas, jau muziejuje. Kelias nuo Budapešto iki kaimo buvo ilgas. Mes išvykdavome vidurnaktį iš Rytų stoties ir atvykdavome priešpiet kitą dieną. Bet tai nebuvo Transsibiro traukinys nuo Maskvos iki Vladivostoko, ne, mes važiuodavome beveik tris šimtus kilometrų! Netgi anksti rytą tekdavo persėsti į kitą traukinį vienamane mažame dulkiname miestelyje. O ten buvo tik dvi bėgių linijos. Tekdavo valandą laukti kito traukinio. Močiutė miegodavo ant suoliuko keleivių salėje, o aš, nors nemiegojęs visą naktį, vis tiek žvaliai stovinuodavau tuščiame perone ir svajodavau... Man atrodė, kad tie bėgiai ir į kairę, ir į dešinę yra begaliniai. Ėmiau galvoti, kad yra toks traukinys, kuris kažkokiais lygiegrečiais bėgiais gali mane nuvežti kažkur toli į beribį pasaulį. Kai kada ta linija pravažiuodavo greitasis traukinys, bet nesustodavo. Aš tik žiūrėdavau į jo šleifą ir galvodavau, kad tai buvo mano traukinys...

Visą vasarą aš tame krašte praleisdavau, ten ir pirmąją meilę pajutau. Tada jau ne traukinio laukdavau kaimo stotelėje, bet jos, tiksliau, gražaus silueto, juk tada ji tik mano sapnuose egzistavo. Tai labai ryškiai įsiminiau. Ir netgi dabar galėčiau nupiešti jos plaukus, akis, nosytę, lūpas, veidą, figūrą... Vėliau toje stotyje jos laukdavau, bet beprasmiškai. Galbūt sugalvojau fėją... O dabar? Ir bėgiai, ir stotys – mano vaikystė, jaunystė, svajonės ir pasiryžimas išvykti kažkur toli... Dabar jau lėktuvai yra...

Ko galima laukti bežvaigždę naktį? Juk čia kiekvienam savo? O kas tai buvo Jums? Kodėl būtent bežvaigždę naktį?

Dabar galbūt galima galvoti, kad jos, tos merginos, tos moters, apie kurią svajojau, galima laukti prie bėgių stotyje. Bet ne. Bežvaigždė naktis – tamsa, juodulys kaip juodas Malevičiaus kvadratas. Nėra danguje jokios šviesos ir nėra net ir žemėje. Tik tamsa... Bet tai reiškia ir daugiau, kad dangus tuščias, nes paprastai ten yra žvaigždės. Ko galima laukti bežvaigždę naktį? To, kas atneša šviesą... Ir tai – moteris, bet ne visai žemiška. Juk atpažįstame ją. Senovėje vengrai sakydavo: „Moteris, kuri apsirengia šviesa“.

Vaikystėje man atsitiko kažkas ypatinga. Sunkiai sirgau, buvo aukšta temperatūra. Negalėjau skaityti, nieko daryti, tik gulėti. Buvo naktis, ir sugalvojau užsiimti magija. Tuo metu daug skaičiau knygų apie vienuolius riterius, kurie gyveno Kaliningrade (Kionigsberge), tiktai jau seniai. Aš ėmiau kartoti: „Parodykite patį aukščiausią dangų! Atverkite man tuos vartus, aš noriu įeiti!“

Po kurio laiko ėmiau pleventi. Kilau vis aukštyn ir aukštyn. Ir buvau beatveriąs tuos vartus! Čia viskas spindėjo, tik šviesa, ryški, šilta, švelni, laimingas ir gėrio pilnas pasaulis... Nemačiau nei figūrų, nei angelų, nieko nemačiau, tik tą šviesą, kuri man vis tiek atrodė gyva. Atrodė, kad kažkas sako man: „Štai čia aš, visa, kas buvo ir kas yra, ir kas bus... Niekada neatverk mano šviesos vartų – dar tau ne laikas...“

Daugmaž taip buvo. Tiktai tyloje aš negirdėjau nieko. Tuos žodžius pajutau savyje be balso. Tos šviesos ir to jausmo niekada nepamiršau, bet labai ilgai nepasakojau apie tai, tik prisimenu, kad vieną žingsnį reikėjo žengti... Ėmiau tada bijoti, staiga suvokiau, kad, jeigu įeisiu, negalėsiu grįžti į žemę, į mano pasaulį. Tada mirsiu. Bet tas balsas be garso kartojo... Galbūt tokia ekstazė buvo dėl aukštos temperatūros, dėl svajonių. Bet vis tiek jaučiu, kad ne ekstazė buvo... Kai prabudau, mama sėdėjo šalia manęs ant lovos. Ji labai jaudinosi. Ir gydytojas buvo. Ir jis jaudinosi... Vėliau mama pasakojo, kad man kurį laiką buvo dingęs pulsas. Paskui staiga vėl atsirado. Tada dar nepapasakojau jai nieko apie šviesą...

Galvoju, kad ši tema pakartota eilėraštyje „Vienaragis krintant lapams“:

Tu Vienaragį man kaip dovaną davei...
Atėjo jis iš senojo pasaulio pagaliau
Išplėšti iš ligos, kur degino mane,
Iš labirinto jos, kad kelią rodytų toliau

Į tolimus gėlėm pražydusius laukus,
Kur šypsosi nustebęs mėlynas dangus,
Kur rytą bunda saulė iš nakties sapnų
Ir Žemė puošias rytmečio ūku blausiu,

Kur vėjas sklaido knygoje savas eiles,
Kur Fėja paslėpė nakčia žavias svajas
Ir snaudė medyje žvaigždėtoj tyloje,
Bylojo žodžiai apie ligą manyje.

Kaip lyg labirinte karštinė blaškės nekantriai,
Kai pajutau pasaulio pabaigą ateinant jau,
Jį – Vienaragį – man kaip dovaną davei,
Kad kelią rodytų per senąjį pasaulį man,

Sapnų keliais kad sugrąžintų vėl namo,
Kur krinta lapai tyliai, kur žavus ruduo.

Kiek aš teisi? Sakykite, kodėl Vienaragis ir kodėl būtent krintant lapams?

Šis eilėraštis susijęs su kitu įvykiu. Kai buvau vos tik pradėjęs lankyti mokyklą, kartą su tėvais buvome išėję pasivaikščioti. Per Laisvės tiltą Budapešte pasukome link Gelerto kalno. Jis buvo visai netoli nuo mūsų komunalinio buto. Man į paakį staiga įkando kažkoks vabalas. Kitą rytą, kai prabudau, nemačiau nieko. Viskas buvo juoda. Šaukiau: „Mama, mama, aš aklas!“ Tai, ką ji pamatė ant mano veido, buvo panašu į ragą. Ji norėjo vežti mane į ligoninę, bet aš jau nebegalėjau eiti. Paskui ligoninėje gydytojai pasakė, kad galbūt man įkando koks nors retas Afrikos vabalas, ir nuodai pateko į organizmą... Buvau paralyžiuotas ir ilgai nemačiau ir nejudėjau. Beveik pusmetį išgulėjau ligoninėje, o paskui teko vėl mokytis vaikščioti, judėti. Dabar sunku patikėti, kad tada negalėjau sarankiškai nei vaikščioti, nei valgyti. Galima sakyti, kad įvyko stebuklas. Kai jau namuose gydžiausi, reikėdavo du kartus per savaitę vykti pas gydytoją. Gydymas vyko jo bute. Viename kambaryje buvo laukiamasis, kitame – kabinetas. Ten ant sienos buvo didelis senas gobelenas, jame – Vienaragis. Nežinojau, koks tai žvėris. Gydytojas man papasakojo apie Vienaragį, apie jo stebuklingą gydymo galią. Mano fantazijose nuo to momento apsigyveno Vienaragis, ir jaučiau, kad jis man padeda, ėmiau jaustis vis geriau ir geriau. Taip, aš vaikystėje tikėjau, kad Vienaragis gydo mane. Prieš keletą metų vėl rimtai susirgau. Tai tęsėsi ilgai. Gydžiausi, bet labai lėtai sveikau. Tada susirašinėjau su gydytoja, kuri dar buvo ir poetė. Kai ji sužinojo apie mano ligą, nupiešė Vienaragį ir atsiuntė internetu, net parašė, kad Vienaragis – simbolis, kad padės man pasveikti. Aš juokiausi, juk ji nežinojo mano vaikystės istorijos, bet po to labai greitai pasveikau. Vėliau atsitiko dar viena įdomi istorija. Aš parašiau eilėraštį apie Vienaragį. Tada mano eilėraščius panoro publikuoti puiki poetė Jelena Katciuba Maskvos žurnale „Žurnal Poeta“. Paskui žurnalą man atsiuntė paštu, o aš, vos tik paėmęs į rankas, pamačiau, kad ji, Jelena Katciuba, nupiešė įdomų koliažą eilėraščiui. Jame buvo baltas Vienaragis ant Laisvės tilto Budapešte! Ką galima dar pasakyti?!

Vienaragis – labai senas simbolis. Ir galima sakyti, kad jį, kaip simbolį, galima aptikti visose senose kultūrose: budizme, kinų filisofijoje, keliautojai matė Afrikos uolose, apie jį rašė Aristotelis, net viduramžiais minėjo Krikščionių Bažnyčia. Ir, žinoma, šis simbolis buvo ir mano gyvenime.

O kodėl lapams krintant? Aš gimiau rugsėjį, mano mylimiausias metų laikas – ruduo. Ir ruduo buvo tada, kai buvau paralyžiuotas... Kažkodėl galvoju, kad rudenį numirsiu, išeisiu į kitą pasaulį. Net eilėraštį parašiau „Sugrįžtu į Rudenį“:

Sugrįžtu į Rudenį,
Nugrimztu į tą laiką vis giliau...
Išvykstu vis toliau...
Bet norėčiau sugrįžti namo,
Į dangų, į mėlyną gelmę tavo akių:
Daugiau čia, žemėje, jau
NEBŪTI,
NEDAINUOTI,
Tik TYLĖTI,
Tik LAUKTI...
Laukti balso,
Laukti, kol manyje suskambės bronziniai varpai,
Suskambės sidabriniai varpeliai ir dūdmaišiai,
Ims groti Senieji dramblio kaulo Ragai.
Ne naktyje
Ne lietuje –
Vieną saulėtą dieną
Rudens
Vėl dulkėtu keliu, gal asfaltu,
Kur stovi tu...
Ir lauki manęs...
Ir kas žino, kada,
Kokiu Laiku, kokioje Ateityj, kurią aš dabar
Prisiminti bandau...

Eilėraštį „Madona“ mes abu iš vengrų kalbos išvertėme į rusų, o aš – ir į lietuvių kalbą:

Kaip paukštis sužeistais sparnais
Skrendu švieson tavų delnų,
O mano egzistencija nykioj tamsoj
Vis ilgisi tavęs kaip saulės spindulių.

Dažnai taip būna, kad kiekvienas vertėjas savaip verčia. Kaip Jūs galvojate, kodėl?

Vengrų literatūroje tai neįprasta. Aš žinau, kad niekada niekas nevertė to poeto, kuris dar yra ir vertėjas. Ir man iki 2011 metų tai buvo visiškai neįsivaizduojama.

Tada pas mane į svečius atvyko Aleksandra Kriučkova, žinoma jauna poetė iš Maskvos, ir patarė pabandyti versti pačiam iš gimtosios į rusų kalbą. Tai iš pradžių man buvo keista ir, žinoma, sudėtinga. Bet vėliau, kai ji sugrįžo namo, mes su ja kartu ėmėme bendradarbiauti, ir iš šitų mano vertimų 2012 metų pavasarį buvo išleista knyga „Užrašas butelyje, arba sudužę žodžiai“. Nuo tada aš dažnai verčiu savo kūrinius, bet tik į rusų kalbą. O kodėl? Iki 2012 metų įvairūs poetai ruošė mano eilėraščių vertimus. Bet jie buvo silpni ir negalėjo perteikti nei jausmo, nei įspūdžio. Aleksandra Kriučkova tai argumentavo: „Tie vertimai ne tik silpni ir su prastais rimais, prastu ritmu, bet netgi neatspindi Jūsų minčių. Jie atspindi vertėjo veidą, o ne Jūsų mintis“. Ir tai – tiesa. Mano vertimuose, nors ir be rimų, bet ritmas panašus į originalo ir, svarbiausia, mintys tos pačios. Kiekvienas vertėjas savaip mato originalą ir savaip reiškia mintis. Todėl ir vertimai skirtingi.

Mes įpratę madonas matyti paveiksluose. Kaip Jūs įsivaizduojate savo madoną?

Madonos paveikslas man susideda iš įvairių mozaikų. Istorinė legenda, kad pirmas vengrų karalius, kuris sukūrė ir krikščionišką valstybę-karalystę, šventasis Ištvanas (Steponas), po to, kai anksti mirė jo vienintėlis sūnus, ir nebuvo tiesioginio įpėdinio, 1038 metais savo karūną pasiūlė Madonai, kad Ji saugotų šalį, o kartu su ja ir mylimą vengrų tautą. Todėl Madona – pati švenčiausia vengrų tautos Motina. Ir jeigu neklystu, panašiai atsitiko ir lenkų tautai. Jau žinau, kad Lietuva vadinama Marijos žeme, aplankiau Kryžių kalną ir Šiluvą. Ten XVII amžiaus pradžioje apsireiškė Švč. Mergelė Marija su kūdikiu ant rankų ir verkė... Aš supuratau, kaip lietuviai Ją gerbia... Dėkoju, kad Jūs su vyru man tai parodėte...

Madonos paveikslas man asocijuojasi su Šviesa. Kaip pasakojau Jums anksčiau, vaikystėje prie Dangaus vartų Jos šviesa pasirodė, užliejo, ir pripildė mane. Taigi ji – ir Moteris, ir Motina, ir idealizuota meilužė... Šis eilėraštis – kartu ir dvasinis, ir meilės, juk viskas mūsų žemiškame gyvenime ir dvasinėje erdvėje yra persipynę.

Madona mano gyvenime vaidina svarbiausią vaidmenį. Toskanoje, vienoje senoje porceliano manufaktūroje, aš pirkau Madonos skulptūrą. Dabar ji mano miegamajame saugo mano sapnus.

Kita mozaikos dalis – tai, kad parašiau Vengrijos alanų himną. Jų gentys pateko į Vengrijos karalystę XIII amžiuje, bet net iki XV amžiaus kalbėjo sava originalia kalba, kuri yra giminiška osetinų kalbai. Vėliau ji smarkiai apnyko. Liko tik kalbos paminklai (40 žodžių ir 2 posakiai) ir šokiai, pasakos, nacionalinis kostiumas, liaudiški motyvai ir simboliai, vėliavos, dūda iš dramblio kaulo, kaip valdžios simbolis, mėlynos ir baltos gėlės. Pats sunkiausias laikas tautai prasidėjo, kai užpuolė osmanų imperija. 1745 metais karalienė Marija Tereza alanams grąžino viską, kas buvo prarasta, ir suteikė privilegijas. 1945 metais valdžią peėmė komunistai. Jie smarkiai apribojo alanų teises, persekiojo juos, falsifikavo istoriją. Nuo 1965 metų padėtis ėmė gerėti. 2015 metais Vengrijos parlamentas nusprendė, kad gegužės 6-oji, kai karalienė Marija Tereza grąžino alanams visas teises ir privilegijas, buvo panaši į autonomiją – šventinė, įsimintina diena. Seneliai prisimena, kad buvo ir himnas, bet jis nerastas, todėl buvo paprašyta sukurti jam tekstą, o po to muziką parašė kompozitorius Laslo Boršodis, Budapešto Ferenco Listo konservatorijos profesorius. Bet kodėl aš tai papasakojau? Todėl, kad ir Vengrijos alanai gerbia Madoną taip, kaip, pavyzdžiui, Lenkijos ar Lietuvos žmonės. Alanai – išdidi tauta, kaip feniksas vis pakylanti iš pelenų... Štai kaip skamba alanų himnas:

Jūra pievų žaliųjų ir ošiančių salos miškų –
Mes tik prašom, kad būtų apsaugota viskas dievų!
Maldos per amžius tekyla į dangų aidu varpų!
Šventoji Madona, Motina Dievo, saugok mus tu!

Mus apginki nuo blogio klastingo ir pykčio aistros,
Neleisk prarasti tikėjimo, skatink siekti taikos.
Išmokyk prasmingai gyventi, neužmiršti maldos,
Kad klestėtų per amžius gerovė alanų tautos.

Duok tikėjimo, meilės, vilties ir suteiki prasmės,
Ir te protėviai mums tarsi žvaigždės danguj suspindės.
Ir te narsūs kariai mūsų šalį apgins visada,
Kad klestėtų per amžius garbinga alanų tauta.

Kritika rašė, kad jis panašus į maldą... Aš nepaprastai džiaugiuosi, kad Jūs jau išvertėte į lietuvių kalbą.

Jūs ne tik verčiate savo eilėraščius. Ką dar verčiate, iš kokių kalbų ir kaip tai įvertinta?

2002 metais įsijungiau į tarptautinę literatūrą ir greitai, jau 2003 metais, pradėjau versti. Iš pradžių verčiau šiuolaikinių rumunų poetų eilėraščius tiesiai iš rumunų kalbos. Turiu mažą leidyklą „AMON“ Budapešte. 2004 metais išleidau pirmą knygą dviem kalbomis. Tai buvo knyga poeto Vasile Dano, kuris ne tik yra puikus rumunų poetas, bet ir vyriausiasis žurnalo „Arka“ redaktorius Arado mieste Rumunojoje.

Vėliau verčiau ir išleidau visame pasaulyje žinomos poetės Anos Blandman, kurios kūryba išversta į daugiau nei 40 kalbų, tarp jų į rusų, galbūt ir į lietuvių kalbą, kūrybą. Ji irgi lankėsi mano namuose. Bet verčiu ir iš kitų kalbų naudodamasis pažodiniu vertimu arba vertimu į man pažįstamą, pavyzdžiui į rusų, kalbą. Taip verčiau į vengrų kalbą kanadiečių poetą Džordžą Eliotą, vokiečių poetą Viktorą Kalinką, kataloniečių poetą Jozefą Mariją Sala-Valarodą, airių poetę Heleną Soragan Dvaer, Madagaskaro poetą Rado Žoržes Andrianmananteną, tuvių poetą Kuularą Čerlig-olą, estų, serbų, bulgarų, ukrainiečių, italų, šveicarų poetus... Kita kalba, iš kurios tiesiogiai verčiu, yra rusų. Apie 100 šiuolaikinių rusų poetų ir prozininkų išverčiau į vengrų kalbą. Pavyzdžiui, ir puikų žydų poetą Manachemą Mordechajų Faleką per rusų kalbą išverčiau į vengrų kalbą. Ir, žinoma, man tenka kalbėti apie tuos, kurie man artimi, apie klasikinius lietuvių poetus Salomėją Nėrį, Janiną Degutytę, Vytautą Mačernį. Kelis jų eilėraščius išverčiau į vengrų kalbą, naudodamasis Jūsų vertimais į rusų kalbą. Jie neseniai buvo išspausdinti vengrų literatūriniame žurnale „Szozat“ („Šauksmas“) ir gauti malonūs atsiliepimai. 2006 ir 2008 metais Rumunijoje ir 2012 metais Izraelyje gavau literatūrines premijas už vertimus. Jos laikomos prestižinėmis ir Bukarešte, ir Jeruzalėje.

Kai skaitau Jūsų eilėraštį „Vakar ir šiandien“, kūnu bėgioja šiurpuliukai:

Skausmingai šiandieną aidi paukščių giesmės manyje.
Sužeista nukritusios dygios žvaigždės pėda kraujuoja
Ne taip kaip vakar. Likimas mano tavo delnuose
Lyg lapas topolio plevena, virpa laukdamas vėjo.

Taip yra todėl, kad, anot lietuvių mitologijos, geriau yra nematyti krintančios žvaigždės. Tai reiškia artimo žmogaus netektį arba netgi savo mirtį. Jeigu lietuvių poetas apie tai rašo kitaip, jis neišmano mitologijos arba turi savo požiūrį. Jūs kalbate ne tik apie krintančią žvaigždę, ji ir dygi, ir netgi sužeidžia, o žaizda kraujuoja... Kiek šiame eilėraštyje vengrų mitologijos (senosios pasaulėžiūros), kiek filosofijos ir kiek Jūsų asmeninės patirties?

Jūs puikiai pajutote, kad mitologijos elementų yra šiame ketureilyje, nors tai – tik užuominos. Vengrų mitologijoje, kuri egzistavo iki tautos krikšto, pasaulis buvo suvokiamas kaip medis, kuris augo iki dangaus ir buvo vadinamas Pasaulio medžiu. Tarp jo šakų gyveno Vėjų Motina ir buvo Markolabas (to vardo neįmanoma išversti), kuris prarijo dangaus kūnus ir šviesulius. Topolis, nors ir ne mūsų medis, bet pats aukščiausias ir nuo XVIII amžiaus auga Vengrijos lygumų smėlynuose. Ten keliuose kitaip galima pajusti dangaus skliautą ir dieną, ir naktį, kai vėjas, ypač spalio pabaigoje, pakyla ir pradeda kristi lapai. Tas lapas, kuris paminėtas eilėraštyje, yra paskutinis ir žino, kas laukia ir jo, ir vėjo, ir Vėjų Motinos. Bet ne tik lapai krinta, krinta ir šviesuliai iš dangaus rugpjūtį. Ir galbūt spalio pabaigoje krinta iš dangaus ir paskutinės žvaigždės... Yra, žinoma, čia ir filosofijos, juk vakar ir šiandien – praeitis ir dabartis – susitinka viename pagrindiniame taške, kuriame visa kita kaip ir buvo. Vengrijoje įsimylėjusiųjų poros nuo senų laikų vasaros naktimis gulėdavo žolėje ir stengdavosi skaičiuoti žvaigždes... Paskui bučiuodavosi, o paskui skaičiuodavo toliau ir ypatingai mėgdavo skaičiuoti tas žvaigždes, kurios krisdavo. Poros laimingos būdavo ir tikėjo bendra atetimi. Ne, aš negalvojau apie mirtį, jaučiau, kad žmonės nemirtingi dėl meilės galios. Bet šios keturios eilutės tikrai tam prieštarauja, kalba apie tai, kas praeina, todėl tai – žemiškojo gyvenimo dėsnis. Ir tai, žinoma, skaudu. Taip, poetui gali būti skaudus ir saulėtekis, ir saulėlydis, nes tai – būties skausmas... O tai – jau ir asmeninė patirtis...

Kieno rankose mūsų likimai?

Nuo tos akimirkos, kai pradėjau stebėti pasaulį, niekad nekilo toks klausimas. Aš tikiu į Dievą ir jau vaikystėje įgijau tikros patirties, supratau, kad mano likimas yra Jo rankose. Tėvas buvo inžinierius, statė žemės ūkiui skirtus fabrikus, įvairius pastatus, todėl dažnai važinėjo po šalį. Kai būdavo įmanoma, mama su manimi (aš dar nėjau į mokyklą) nuvažiuodavo, ir mes ten gyvendavome, kur jis dirbdavo. Kartą jis cukraus fabrikui statė naują pastatą. Buvo vėlyvas pavasaris, šilta, saulėta diena. Tėtis išėjo į darbą, o mes su mama išsiruošėme pasivaikščioti. Netoli fabriko buvo didžiulė žalia pieva. Aš ją pamačiau, ėmiau bėgioti ir šaukiau mamai: „Mama, dabar aš – tigras, o tu – medžiotojas, kuris vejasi tigrą!“

Aš vis bėgiojau ir bėgiojau, o mama – man iš paskos... ir vis šaukė: „Stok, stok!!!“ Staiga aš pradėjau grimzti... Ir ji netoli nuo manęs – irgi. Ji greičiau už mane grimzdo, jau iki kelių. Ėmė garsiai šaukti: „Gelbėkite, gelbėkite mus!“ Bet buvo tylu, nevaikščiojo ten žmonės. Fabrikas buvo miesto pakraštyje. Ji šaukė ir verkė: „Čia mirsime...“ Nežinau, kažkodėl aš ėmiau kvatoti. Nebijojau nieko. Ir man viskas buvo labai juokinga. „Tu – beprotis, – šaukė mama, – nesupranti, kad, jeigu neateis žmonės, po valandos mes čia nugrimsime, juk čia – pelkė! Nesupranti???“ „Dievas mus išgelbės!“ – pasakiau aš. Mama, kol buvo gyva, dažnai prisimindavo tai – ir situaciją, ir kaip tiksliai tada pasakiau. Ir iš tikrųjų atsirado žmonės, bėgiojo ir šaukė: „Laikykitės, nejudėkite!“ Jie atsinešė lentų ir virvių ir ištraukė mus iš pelkės. Vėliau mama visada kalbėjo, kad žmonės išgelbėjo mus, išgirdę jos šauksmą. Aš visada kalbėjau, kad Dievas išgelbėjo mus, sutelkęs žmones, juk anksčiau ir daugiau žmonių nuskendo toje pelkėje. Dievas visada tokiu būdu padėdavo man gyvenime.

Šį eilėraštį į rusų kalbą išvertė Natalija Moržina. Kaip Jūs žiūrite į tai, kad ne tik Jūs, bet ir kiti vertėjai verčia Jūsų eilėraščius?

Aš džiaugiuosi, kai kiti vertėjai verčia mano kūrinius, jeigu tai daro teisingai ir kokybiškai. Aš pats į rusų kalbą galiu versti gerai. Bet mano eilėraščiai ir kiti literatūriniai tekstai išversti į 16 kalbų, tik keliomis iš jų dar nepublikuoti. Juk tai – lėtas procesas. Galiu pasakyti, kad dienos šviesą išvydo daugiau kaip 100 mano kūrinių daugiau kaip 50-yje literatūrinių žurnalų, laikraščių, autorių knygų, almanachų daugelyje šalių. Žinoma, pats geriausias variantas, jeigu tiesiai iš vengrų kalbos verčia kaip Jūs, bet galima ir per kitas kalbas, jeigu vertimas iš originalo teisingas. Pavyzdžiui, mane vertė į ivritą iš rumunų ir į tuvių iš rusų kalbos. Dėkoju Jums, juk dabar pirmąkart mano kūriniai išversti į lietuvių kalbą.

Mes kalbėjome apie trumpučius kūrinius – katrenus. Jūsiškiai labai stiprūs. Pasakykite, ko reikia geram katrenui parašyti? Pasakysiu netgi paprasčiau: kaip parašyti gerą katreną?

Vengrų literatūroje nelabai seniai atsirado naujas ypatingai talentingas poetas, kuris eilėraščius rašė skirtingais stiliais ir formomis. Visus nustebino poetinis ir techninis bravūras. Pagalvojau, argi jis nori ką nors pasakyti skaitytojams tuo žongliravimu. Galvoju, kad ne forma, o turinys svarbiausia. Reikia rasti tą formą, kuria metaforos geriausiai perteiktų mintis, išrekštų vidinį pasaulį, jausmus ir turinį.

Pavyzdžiui, kai susipažinau su Vytauto Mačernio poetiniu pasauliu, supratau, kad šis poetas galėjo jį atskleisti įvairiais stiliais ir formomis išsakydamas savo mintis.

Bet negalima pasakyti, kokia forma sunkiau rašyti eiles. Sonetas arba baladė – labai sudėtingos formos. Kai gimsta eilėraštis manyje, jis pats sau renkasi rūbą, o ne aš. Tai netgi vyksta instinktyviai, bet kai kada ir sąmoningai.

Anksčiau aš niekad nerašiau tercinomis, bet kai svetainėje Stihi.ru paskaičiau keletą tokių rusakalbių poetų kūrinių, patiko man ši forma ir pabandžiau rekšti mintis ja, man tada nauja forma. O kaip parašyti gerą katreną, kaip parašyti gerą eilėraštį? Tai – tas pats klausimas ir čia svarbiausias – Talentas. Vengrijoje sakoma: „Kas turi talentą, padaro, o kas jo neturi, aiškina...“

Koks pats trumpiausias Jūsų kūrinys?

Tikras epochos stebuklas – ne palydovai, ne kompiuterinė technika, o eilėraštis iš 9 žodžių... 1979 metais parašiau šią eilutę. Man tada buvo 27 metai ir taip galvojau tada. Eilėraščiai – mano slapti šaltiniai, kurie man padeda išsaugoti savo dvasinę sveikatą. Šią eilutę dabar pirmąkart išverčiau iš vengrų kalbos.

Mes kalbame apie tremtį į Sibirą arba apie Vokietijos koncentracijos stovyklas. Eilėraštyje „Ovidijaus kregždės, arba Ištremtasis“ Jūs kalbate apie dar vieną tremties rūšį:

Vidinėj savo tremtyje skaičiuoju
Skaisčias aušras. Žaviuos tyla...
Einu gyvenimo keliu niūriuoju
Krūmokšniai želia: dienų manųjų glūduma.

Kadais gal šitaip ir Ovidijus klajojo
Tarp akmenų baltų, drugelių ir svirplių,
Be paliovos apie gyvenimą galvojo
Kaip kregždės, sukančios ratus mums virš galvų.

Ir iškračiau aš iš kiaurų kišenių
Visas skaisčias žvaigždes sidabrines,
Mačiau, jos Dievo akyse spindėjo,
O mėnuo lig aušros jas gano danguje.

Ką derėtų vadinti vidine tremtimi? Kaip tai susiję su Jūsų biografija? Kaip žmogus jaučiasi tremties sąlygomis?

Mano šeimos nariai nuo XII amžiaus dvarininkai buvo ir Centrinėje Europoje turėjo kelias šakas. Viena šeimos šaka nuo seno gyveno Transilvanijoje, kitos – Užkarpatėje ir Kroatijoje, kurios iki Pirmojo pasaulinio karo priklausė Vengrijos karalystei. Buvo ir stipri šaka, kuri atvyko iš Vokietijos, tiksliau, iš Bavarijos. Bet šioje šeimoje buvo ir šveicariškų, itališkų, netgi ir rusiškų atšakų. Tai dabar sunku suprasti, kadangi aš – vengrų poetas. Šeima atvirai priimdavo visa, kas gražu, nes visi buvo humanistai.

Diktatoriai nemėgo tokių žmonių, ir šeima tapo priešu pirmiausia fašistų, o paskui komunistų akyse. Dievas padėdavo mums, kare niekas nežuvo, protėviai galėjo slapstytis ir nepateko į vokiečių koncentracijos stovyklas. 1945 metais rusų kariai senelį norėjo išsiųsti dirbti į Sibiro lagerį, bet jis (niekas nežino, kaip) sugebėjo pabėgti dar Vengrijoje. 1950 metais, valdant diktatoriui Rakošiui ir senelį, ir vėliau tėvą pasodino į kalėjimą, nes buvo dvarininkai. O aš esant tokiai situacijai gimiau ir augau, o mokykloje oficialiuose popieriuose buvo nuoroda, kad „tas mokinys – priešas“. Nepriklausomai nuo to, aš mokiausi labai gerai, pagal vengrų literatūros, kalbos ir istorijos žinias buvau pirmas visoje mokykloje. Mano bendraklasiai mėgo mane, ir tapau pagrindine figūra tarp jų. O po to, jau bebaigiant gimnaziją, atsitiko taip, kad organizavau 1848 metų Vengrijos revoliucijos paminėjimo šventę, o tada tai buvo uždrausta. Aš paprašiau leidimo ir jį gavau, bet vis tiek kilo skandalas. Vadovybė sakė, kad eilėraščiai, dainos buvo prieš komunizmo idėją, netgi prieš valdžią... Tada man uždraudė stoti į universitetą, ypač į filologijos fakultetą. Tuo metu jau buvo pradėti žurnale publikuoti mano ankstyvieji eilėraščiai. Bet nuo tada buvau nutildytas ir daugiau nepublikavo žurnaluose mano kūrinių. Rašiau į stalčių, ir tik keli žmonės galėjo skaityti tuos eilėraščius, nes jie keliavo iš rankų į rankas. Vėliau galėjau mokytis universitete, bet tik įgyti prekybos apecialybę, o publikuoti eilėraščius galėjau tik nuo 1987 metų. Beje, anksti pradėjau skaityti senovės graikų ir romėnų literatūrą, ir jau nuo pat pradžių man labai patiko Ovidijaus eilėraščiai. Net pajutau, kad mūsų poetiniai likimai panašūs. Buvau ištermtas, bet galėjau patirti tik vidinį pilnakraujį gyvenimą. Buvo ištremti ir tėvai, ir protėviai, iš kurių atėmė viską. Tuo metu, kai senelis buvo kalėjime, močiutė ir mama gyveno provincijoje. Vėliau, kai jau aš gimiau, mes įsikūrėme komunaliniame bute, kur septyniuose kambariuose gyveno septynios šeimos: vienas kambarys vienai šeimai, vienas tualetas, vienas dušas ir viena virtuvė visiems. Šis eilėraštis gimė iš tos šeimyninės ir asmeninės patirties, kai buvau nutildytas, ir todėl parašytas į stalčių. Paskui eilėraščio pavadinimas tapo mano pirmosios eilėraščių knygos, kurią galėjau išleisti tik 1992 metais, pavadinimu. Iš tikrųjų pirmoji knyga, kurią išleidau 1987 metais, buvo proza ir vadinosi „Laiškai iš praeities“.

Kodėl čia yra antikinės literatūros kontekstas? Kaip tai Jums padeda atskleisti kūrinio temą ir idėją?

Mama pasakojo, kad man buvo penkeri, kai pradėjau skaityti, ir iškart politinį laikraštį. Nors gyvenome komunaliniame bute, bet vis tiek daug knygų buvo ir mūsų kambaryje, ir gretimame, kuriame gyveno kita šeima. Ten nebuvo vaikų, tai dažnai ir ten žaisdavau. Mėgau žaisti su knygomis ir laikraščiais. Iš knygų statydavau rūmus, o iš laikraščių darydavau stogus. Galbūt todėl į mano rankas pateko koks nors laikraštis, kurį pradėjau skaityti. Iš pradžių mama galvojo, kad tai – mano monologas, paskui pamatė, kad skaitau. Nenorėjo patikėti ir pažiūrėjo į tekstą, po to nubėgo į gretimą kambarį ir grįžo su kaimyne. „Skaitykite“, – pasakė ir parodė man kitą tekstą kitame laikraščio puslapyje, o aš skaičiau be klaidų... Mama pasakojo, kad po metų pradėjau romanus skaityti. Tai buvo vengrų romantinis istorinis romanas, o būdamas 14–15 metų, skaičiau labai daug. Tai įdomu tik todėl, kad labai anksti pradėjau skaityti antikinę literatūrą – eilėraščius, apsakymus, dramas, mitologiją. Pasaulis, kurį atradau tuose kūriniuose, buvo artimas man. Labai mėgau Roberto Grivso knygą apie graikų mitologiją ir kitas panašias, patiko romėnų mitologija ir eilėraščiai.

Sapfo man tapo idealia moterimi. Vėliau jau kaip suaugęs poetas parašiau ir daugiau eilėraščių, kur ji – svarbi, netgi pagrindinė figūra. Bet patiko man ir Alkajas. Paskui, žinoma, Katulas, kurį daug kas užmiršo, nors buvo puikus poetas kaip Vergilijus. Mano senelis mokykloje mokėsi klasikinės graikų kalbos ir, žinoma, literatūros.

Tėvas mokėsi klasikinės lotynų kalbos ir literatūros, ir abu skaitė, rašė, kalbėjo šiomis mirusiomis kalbomis. Gaila, kad aš jau negalėjau viso to mokytis ir kaip senelis ar tėvas deklamuoti tas eiles. Ovidijus buvo man pats artimiausias, man atrodė visiškai šiuolaikiška tai, kaip jis rašė ir apie ką rašė. O vėliau iš to mano mintyse susidėliojo metaforos. Pavyzdžiui, Ovidijus – ištremtasis, Sapfo – meilė, svaigulys, Ovidijus – tas, kuris buvo prieš valdžią, nes turėjo savo nuomonę, Sapfo – ta, kuri galėjo ir norėjo būti savimi...

Kiek Jūsų kūryboje svarbūs įvairūs kontekstai – biografija, pasaulio literatūra, Biblija, mitologija, folkloras?..

Galvoju, kad poetas, kaip rašytojas ir metraštininkas, – kūdikis savo epochos, kuri įeis į istoriją, kaip ši diena rytoj taps jau vakarykščia, kaip man vaikystėje vėrėsi ateitis, o dabar ji jau tapo praeitimi. Aš gavau iš Dangaus dovaną įvairiomis formimis rašyti literatūros kūrinius. Iš kur galėjo mūsų vaikai ir vaikaičiai sužinoti apie baimės jausmą, kai į kaimą atvažiavo didelė juoda mašina ir trys tvirti milicininkai įmetė į šulinį šeimininką ir namelio palėpėje pakorė šeimininkę... O kodėl? Todėl, kad jie nenorėjo eiti į kolūkį, kad kaimiečiams buvo autoritetas, todėl buvo tokia susidorojimo forma. Tai – ne pasaka, taip buvo iš tikrųjų. Nemalonu prisiminti ir kalbėti apie tai, bet reikia rašyti, kas nutinka žmonėms, kai pakvimpa baime. Galbūt neatsitiktinai šis liūdnas eilėraštis išverstas į daug pasaulio kalbų. Taip atsitiko ne tik Vengrijoje. Tai, kuo baimė kvepia, žmonės pajuto ir Rumunijoje, ir Izraelyje. Tai – biografijos elementas, juk tai įvyko didelėje šeimoje su dėde ir teta – man artimais žmonėmis. Biblija ir Mozės knygos visada buvo su manimi. Mano kūrybą galima analizuoti pagal tematiką: biografiniai, religiniai, meilės, filosofiniai, patriotiniai, istoriniai eilėraščiai. Budapešte buvo išleistas religinių eilėraščių rinkinys ir daug jų išversta į kitas kalbas. 2008 metais žymaus prestižinio rumunų žurnalo „Viata Romaneassca“, kuris leidžiamas nuo 1906 metų Bukarešte, redaktorius pateikė su Biblija susijusius klausimus svarbiausiems ir žymiausiems Europos poetams ir rašytojams, tarp jų ir man. Bet aš ne tik religinius eilėraščius rašau, kartais naudojuosi Biblijos kontekstu ir užsimenu apie ją ir kituose eilėraščiuose. Tarp mano herojų yra Estera, Dovydas, Saliamonas ir kiti. Turiu didelę 5000 tomų biblioteką. Be vengrų literatūros, yra didžiuliai pasaulio literatūros rinkiniai. Ten galima rasti ne tik rusiškas, angliškas, vokiškas, prancūziškas knygas, bet ir kinų, indų, japonų literatūrą, netgi knygas ivrito, arabų, persų kalbomis, čekų, lenkų, serbų, bulgarų, rumunų literatūrą, bet gaila, kad labai mažai turiu Baltijos šalių literatūros vartimų į vengrų kalbą. Svarbiausia, kad visa tai perskaičiau. Žinoma, kai kurie iš jų tapo mylimais autoriais. Tai – Stefanas Malarme, Hermanas Hesė, Raineris Marija Rilkė, Garsija Lorka, Josifas Brodskis, Borisas Pasternakas ir kiti, ir, žinoma, klasikos atstovai: P. B. Šelis, A. Puškinas, M. Lermontovas... Tai buvo autoriai, kurie man turėjo įtakos skirtingu laiku... Mitologijos elementų irgi būna mano eilėraščiuose, pavyzdžiui, „Vakar ir šiandien“, apie kurį mes su Jumis jau kalbėjome. Kai kuriuose eilėraščiuose atsispindi folkloras. Išleista tokių eilėraščių knyga, bet mažai kas išversta į rusų ir, galima sakyti, apskritai į kitas kalbas, nes sudėtinga versti poeziją su tautosakos motyvais, daug ką tenka skaitytojams aiškinti. Beje, pastebėjau, kad daug ką jie išsiaiškina patys.

Visai neseniai Jūsų eilėraštį „Ofelija“ iš vengrų kalbos išverčiau į rusų ir lietuvių kalbas. Turiu prisipažinti, kad tapau Jūsų mokine vertimų srityje: teko išanalizuoti vertimus į prancūzų ir estų kalbas ir kito vertėjo atliktą vertimą į rusų kalbą. Štai kaip man pavyko:

Žinau, tu iš tikrųjų gyvenai,
Ir tai tikrai savaime aišku.
Likimai mūsų klostės panašiai,
Kančia po tavo kūną vaikšto.

Tas nuodėmės saldžiosios troškulys
Dar tavo žvilgsnyj atsispindi.
Te skambūs žodžiai mūs nepražudys,
Nors lūpos juos kartoja godžiai.

Palietus jūra bučiniais sūriais
Vis į tamsias gelmes viliojo.
Skambėjo kalbos žodžiais užgauliais,
Tikslus Laertų Hamletas žinojo.

Į kiek ir kokių kalbų išverstas šis eilėraštis?

„Ofeliją“ vertė į anglų, vokiečių, prancūzų, italų, rusų, ukrainiečių, rumunų, estų kalbas, į ivritą, spausdino naujojoje Katalonijos pasaulio literatūros enciklopedijoje, žinoma, katalonų kalba, ir dabar, šlovė Jums, jau yra vertimas į lietuvių kalbą.

Kokia Jūsų nuomonė apie Ofeliją, kaip apie literatūros personažą?

Ofelija man – tragiška herojė. Tikra jauna moteris – ir graži, ir protinga. Ji jautri, šviesiai mato pavojingą situaciją, susidariusią Hamleto aplinkoje, pastebi intrigas, bet nieko negali pakeisti. Ji myli Hamletą giliai ir nuoširdžai, bet nėra pakankamai stipri nei jam padėti, nei jį išgelbėti. Jos vidinis bejėgiškumas išsekina ją... Beprotė? Ne, pasaulis aplink ją išprotėjęs. Eilėraštyje Ofelija – slapta meilužė poeto, kuris po jos bučinių naktį gyvena dieną. Yra priešprieša tarp realaus ir poetinio pasaulio.

Koks Jūsų požiūris į V. Šekspyro kūrybą ir į „Hamletą“?

Aš perskaičiau visą V. Šekspyro kūrybą, kai man buvo 15 metų. Iš visų jo dramų man artimiausia „Hamletas“. Buvo laikas, kai atmintinai mokėjau Hamleto monologą. Remdamasis įspūdžiais, parašiau eilėraštį „Būti ar nebūti“. Aš buvau Stratforde, kur V. Šekspyras gyveno ir kūrė, lankiausi jo name-muziejuje ant Avono upės kranto. Ant mano rašomojo stalo yra tikra plunksna iš Stratfordo.

Ar tiesa, kad Jūs savo juodą katę pavadinote Ofelija?

Taip, taip, ji yra ir labai laukia manęs sugrįžtant namo. Buvo ir Hamletas, irgi mano katinas. Apie jį dienoraštyje rašė Aleksandra Kriučkova, poetė, apie kurią mes kalbėjome.

Aleksandrai teko matyti ir Hamletą, ir Ofeliją, bet Hamletas labiau patiko ir netgi nupiešė jį mano eilėraščių knygoje. Ji išversta į rusų kalbą, o pavadinimas – „Užrašas butelyje...“ Ilustracijas piešė Saša. Vieną dieną Hamletas dingo ir gaila, kad mes su Ofelija jo daugiau nematėme. Ofelija, kaip katė, labai jautri, jausminga ir protinga. Ji supranta žmonių kalbą ir moka išreikšti savo mintis ir jausmus, žinoma, ne žodžiais, o kitaip. Apie ją eilėraštį parašė Kselena Litvinova, rusų poetė iš Saratovo. Tą eilėraštį galima rasti knygoje „Sapnų atspindžiai“, kuri išleista Budapešte rusų ir vengrų kalbomis kartu. Taigi, mano Ofelija – eilėraščio herojė, bet svarbiau, kad ji – mano padėjėja. Kai man būna liūdna, ji bando nuraminti mane, o kai man linksma, ji džiaugiasi kartu su manimi.

Ne visada galima kalbėti tiesiogine prasme. Iš tokių kūrinių tenka paminėti „Arkliai miesto gatvėje“:

Vis bėgo didmiesčio gatve arkliai,
O miestą gaubė vakaro migla.
Eiklusis eržilas, kumelės išdidžiai
Į savo laisvę brovėsi risčia.

Iškėlę galvas veržėsi pirmyn!
Iš kur jie bėga, kas juos sustabdys?
Nieks nežinojo. Tik kanopų bildesys
Man gaudė aidu neramioj širdy.

Mašinos gatvėj garsiai šaukė jiems:
„SUSTOKIT!“ „Sustokite!“ – kartojo pastatai.
Bet veltui! Dingo jie tamsoj nakties...
Būtis apkarto man nepaprastai.

Kaip buvo parašytas šis eilėraštis? Kodėl Jūs nusprendėte griebtis alegorijos? Kaip tai padėjo atskleisti kūrinio prasmę? Kodėl būtent tokia nuotaika?

Kai mes mokykloje mokėmės alegorijos sąvokos, lygiagrečiai nagrinėjome kūrybą poetų, kurie gyveno XIX amžiuje. Bet ir 1960–1970 metais irgi nebuvo galima kalbėti tiesiogine prasme. Reikėjo viską parašyti ir išsakyti kitokia forma. Ir šitą eilėraštį aš parašiau į stalčių. Pirmąkart jis išspausdintas 1992 metais pirmoje mano eilėraščių knygoje ir pavadintas „Auštant“. Tai – originalus pavadinimas, juk aš norėjau pasakyti, kad laikas, kai gyvena pats saulėlydis, – šviesi diena – jau yra praeityje, o saulėtekis – dar ateityje. Ir tada, saulei leidžiantis, tamsoje, staiga pasirodo arkliai... Vėliau tas eilėraštis publikuotas 2005 metais rinkinyje „Angelai su kiautais“. Ten buvo eilėraščiai, kuriuos parašiau Vengrijos alanų teritorijoje. Jai priklauso 5 miestai, 14 gyvenviečių, 100000 gyventojų. 1950 metais ten trigubai daugiau žmonių gyveno. Vengrijos alanai tarnavo armijoje ir kai kurie net husarais tapo. Šiuo metu jie augina gyvulius. Jų teritorijoje buvo daugiau kaip 10000 arklių! Tauta buvo labai išdidi, nenusilenkė ir neatsiklaupė prieš naująją valdžią, ir tada komunistai per kelias dienas sunaikino daugiau kaip tūkstantį arklių, jų liko nedaug tame krašte. Tada ėmė bėgti gyventojai, ir savo gimtinėje beliko tik trečdalis tautos. Aš vėl prisiminiau ir įdėjau tą eilėraštį tarp kūrinių, kuriuos ten parašiau, ir daviau naują pavadinimą – „Arkliai miesto gatvėje“. Tekstą pakeičiau tik tiek, kad auštant arkliai atneš akimirkai laisvės jausmą. Ta akimirka Vengrijoje buvo 1956 metų ruduo, kai tauta sukilo prieš diktatūrą. Bet revoliucija pralaimėjo – arkliai bėgo ir nubėgo, širdyse liko skausmas, o mes tapome skurdesni su laisvės iliuzija. Kai vėl įdėjau į knygą, norėjau dar daugiau papasakoti, bet taip, kad nepasikeistų nė viena eilutė, žodis, metafora. Šiuo atveju metafora yra vieta – Vengrijos alanų žemė, miestas. Čia tie arkliai – vaiduokliai tų, kuriuos užmušė. Dabar viskas kitaip: gatvėse mašimos, padėtis kitokia. Ir tada žmonės, einantys asfaltu, staiga sužino apie arklius, todėl miestas šaukia: „Sustokite!“ Akimirką šioje situacijoje atrodo, kad arkliai atneš tiesą, laisvę, bet jie bėga ir nubėga. Telieka skausmas ir praradimo jausmas. 2000 metais negalėjome pasakyti, kad nėra laisvės. Ji atėjo bet nedavė nei žodžių, nei veiksmų laisvės žmonėms...

Kiek Jums svarbūs simboliai ir metaforos?

Ir viena, ir kita labai svarbu. Vienas iš pačių populiariausių naujųjų mano kūrinių – eilėraštis „Katės šešėlis“. Jame, pavyzdžiui, Mėnulis ir Katė – moters simboliai. Bet Katė – senosios egiptiečių mitologijos simbolis. Ir žinome, kad pasaulio literatūroje katė daug kartų pasirodė kaip simbolis... Kai skaitytojas perskaitys eilėraštį, galbūt prisimins tai bent nesąmoningai ir fragmentiškai. Bet tame eilėraštyje yra ir metaforų: „Ir tavam sapne – tik sodas ir Mėnulis, / Ir tas grakštus kūnas, kuris lengvai basom kojom / Eina žole, kuri iškyla net iki dangaus...“ Tai padeda giliau išreikšti mintį, praturtina posakį. Todėl skaitytojai skirtingai suvokia eilėraštį. Ir galima pasakyti, kad vis tiek visos sampratos teisingos. Geri eilėraščiai turi reikšmės ir perteikia informaciją ne tik šiandien, bet ir rytoj, ateityje, ir daugybei epochų.

Ar turite patį mylimiausią kūrinį? Perskaitykite.

Eilėraščiai man – kaip vaikai. Neturiu paties mylimiausio kūdikio. Kai kuriuos mėgstu skaityti, kai susitinku su skaitytojais ar klausytojais. Galima pasakyti, kad jie kiekvieną kartą vis kiti. Tai priklauso ir nuo renginio nuotaikos, ir nuo temos. Anksčiau sakiau, kad, pavyzdžiui, eilėraštį „Katės šešėlis“ labai pamėgo rusakalbiai skaitytojai. Dabar paskaitysiu kitą eilėraštį, kurį Laima Debesiūnienė išvertė į lietuvių kalbą. Jame irgi galima rasti ir metaforų, ir simbolių, apie kuriuos mes kalbėjome. Pavyzdžiui, eilėraštis „Rugpjūčio vakaras ir naktis“:

Jūsų šypsenas man primena dabar, rugpjūčio vakarą ir naktį,
Jonvabaliai žolėje ir ant stalo šventinės liepsnelės žvakių.
Jūsų šypsenas man primena rožės, žydinčios tamsiam sode,
Šiąnakt pasipuošusios baltais, gelsvais, raudonais rūbais.
Jūsų šypsenas man primena aukštas dangus virš mūsų,
Kur jūs basi vaikštote nuostabiais žvaigždžių keliais.
Jūsų šypsenas man primena visi nepasakyti žodžiai
Ir eilėraščiai, kurie tyliai kalbasi tarpusavyje sapnuose.

Mes kalbėjome apie Jūsų eilėraščius ir vertimus. Žinau, kad rašote ir esė, ir apsakymus... Kokių žanrų kūrinius jūs dar rašote?

Esė dažnai rašau rumunų ir rusų kalbomis. Visa tai buvo išspausdinta įvairiuose žurnaluose, almanachuose ir Rumunijoje, ir Rusijoje, bet rinkinio vis dar nėra. Tai – planas ateičiai. Buvo laikas, kada kaip publicistas dirbau laikraštyje, kuriame buvo kultūros rubrika. Dabar dažnai rašau kritikos straipsnius literatūros, muzikos, teatro klausimais ir kitus straipsnius, kuriuose pateikdavau prisiminimus iš vaikystės. Nuo 2011 metų atlieku vertimus žurnalui „Szozat“ („Šauksmas“) Budapešte ir įkūriau rubriką, kurioje publikuojami užsienio autorių kūrinių vertimai, bet apie tai mes jau kalbėjome. Aš – rumunų žurnalo „Feed Back“, rusų žurnalo „Poetograd“ ir rusų almanacho „Predlog.com“ darbuotojas. Anksčiau rašiau pasakas vaikams. Iš jų išleista viena pasakų knyga ir trys sąsiuviniai. Dar rašau pasakėčias. Rugpjūtį išleista pasakėčių knyga „Gaidelis, pažadinęs Saulę“ Maskvoje. Ji išversta į vokiečių kalbą ir išleista Štutgarte, į italų kalbą ir planuojama išleisti Bolonėje, į rumunų kalbą ir planuojama ateityje išleisti Rumunijoje.

Kartais aš rašau apsakymus iš asmeninių išgyvenimų ir iš šeimos istorijos. Esu parašęs trumpą pjesę „Meilė keturiems balsams“, pagal ją parašytas baletas, o jo premjera sėkmingai įvyko Solnoke. Parašiau istorinę pjesę „Akmuo ant akmens“, kuri dar nepastatyta teatre. Bet aš vis tiek pirmiausia esu poetas, vertėjas, eseistas.

Jūs kasmet ruošiate poezijos festivalį. Papasakokite apie jį.

Aš, kaip Tarptautinio kultūros ir literatūros fondo „EOS 2007“ prezidentas, 2008 metais įkūriau tarptautinį poezijos festivalį „Jūra ir žodis“. Bet sugalvojau jį ne didelį, bet mažą, kuriame dalyvauja po 1–2 poetus iš 6–8 šalių. Festivalyje dalyviai ne tik susitinka, susipažįsta, bet gali įforminti literatūrinio bendradarbiavimo santykius, pažinti kitų šalių kultūrą ir literatūrą. Festivalio tikslas buvo atrasti ir suvienyti. Jau 2008 metų vasaros pabaigoje organizavau pirmą festivalį, kuriame dalyvavo 16 poetų iš 10 šalių. Jame jau dalyvavo 52 poetai iš 22 šalių. Jis vyksta Budapešte ir 2–3 istoriniuose miestuose. 2008-aisiais ir šiemet vyko renginiai ir kaimyninėje Slovakijoje. Festivalis vyksta tris dienas, su kelionėmis – penkias. Dalyviai skaito 2–3 savo eilėraščius arba trumpus prozos kūrinius gimtąja kalba, kurių vėliau publika (žiūrovai) klausosi jau išverstų į vengrų kalbą. Vertimus, derindamas su autoriais, atlieku aš. Po festivalio jie spausdinami literatūros žurnale „Szozat“ Budapešte. Įdomu tai, kad šį žurnalą skaito daugiau kaip 65000 skaitytojų visame pasaulyje, kur gyvena žmonės, kalbantys vengrų kalba. Po šio festivalio dalyviai paprastai rašo ir spausdina straipsnius savo šalyse. Tarp jų užsimezga draugiški santykiai ir prasideda kultūrinis bendradarbiavimas. Buvo poetų, kurie po festivalio parašė puikius eilėraščius, esė, išleido naujas knygas. Pati geriausia knyga, kurią parašė Menachemas Mordechajus Falekas iš Izraelio, buvo apie mano katiną Mao, kuris ilgai buvo pagrindinis šio festivalio herojus. Ši knyga išleista Jeruzalėje ir išversta į 41 kalbą. Į festivalį pakviečiau poetus iš Maskvos. Grupėje buvo septyni poetai ir pianistė, kuriai buvo organizuoti du koncertai. Šio atskiro renginio devizas buvo „Vienu žingsniu arčiau vienas kito – susitikimas ant Dunojaus kranto“. Kitąmet stengsiuosi, kad būtų ne tik muzika, bet ir, pavyzdžiui, fotoparoda, ir taip išplėsti poveikio zoną. Oficialios festivalio kalbos – anglų (padeda profesionalus vertėjas) ir rusų. Dalyvių bendravimas niekada nekėlė problemų, nes mes visi kalbame ta pačia – poezijos – kalba...

Kokia Jūsų nuomonė apie festivalį „Pokrova“ (Švč. Mergelės Marijos užtarytojos šventę)? Ko palinkėtumėte jam?

Aš dėkoju organizatoriams už kvietimą į festivalį „Pokrova“ Lietuvoje. Visi festivaliai padeda geriau pažinti vienas kitą, užmegzti naujus santykius, atrasti naujų draugų, keistis patirtimi, mokytis vienam iš kito ir drauge kurti naujus planus, projektus. Ir mes su organizatoriais ir poetais, su kuriais galėjau susitikti, tam nusiteikę. Tikiuosi, kad čia dar sugrįšiu ateityje, kad galėsiu priimti Lietuvos delegaciją kitąmet Vengrijoje. Galvoju, kad galėsime ruošti ir vykdyti bendrus projektus. Tegul Jums Dievas padeda, palinkėsiu eiti į ateitį ir toliau pirmyn keliu, kuriuo einate. Tegul būna puikios Jūsų svajonės, tegul Jums užtenka jėgų paversti jas tikrove!

Dėkoju Jums už atsakymus į klausimus ir už nuoširdumą...

* * *

Grįžęs namo Aronas Gaalas žurnalui „Szozat“ pateikė kelionės į Lietuvą įspūdžius, paskui Kauno poetų – Gintaro Patacko, Tautvydos Marcinkevičiūtės, Laimos Debesiūnienės, Elenos Suodienės – ir vilniečių rusakalbių poetų – Jelenos Šeremet, Elvyros Pozdniajos, Ievos Achtajevos, Irinos Masterman ir Georgijaus Počiujevo – eilėraščių vertimus. Dar ruošiamasi išleisti šiuolaikinių lietuvių poetų kūrybos rinktinę.

© 2016 „XXI amžius“