Žaizdos
kūne mūsų...

Likimai

Eiliuoti pradėjęs tremties vagone

Poeto, katalikiškos pogrindinės literatūros spausdintojo ir platintojo Jono Stašaičio pėdsakai

Daiva Červokienė

Jonas Stašaitis

Gruodžio viduryje Vilniuje, Genocido aukų muziejuje, paminėtas poeto, buvusio tremtinio, krikščionio pasauliečio, katalikiškos pogrindinės literatūros spausdintojo ir platintojo Jono Stašaičio (1921–2012), žmogaus, ištikimo Dievui, šeimai ir tėvynei, teisybės ir teisingumo principams, 95-osios gimimo metinės.

Biografijos štrichai

Jonas Stašaitis gimė Patolupyje, Raseinių r., ūkininkų šeimoje. Tėvai daug dainavo ir vaikus skatino, namuose kasdienio gyvenimo džiaugsmą ir skausmą lydėjo daina. 1940 metais Jonas baigė Raseinių gimnaziją, kurioje virė gana aktyvus gyvenimas, veikė įvairūs būreliai. Literatūros mėgėjų būrelyje J. Stašaitis buvo vienas veikliausių narių, redagavo šapirografu leidžiamą laikraštėlį „Jaunimo kelias“. Jo kūryba buvo spausdinama ir klasės leidžiamame pogrindiniame jumoristiniame laikraštyje „Kalatauka“. J. Stašaitis dar dalyvavo ir Raseinių ateitininkų kuopos veikloje. Gimnaziją baigė 1940 metais, kai sovietiniai tankai okupavo Lietuvą. „Viešpatie, žinau, kad Tavo planuose esu ne atsitiktinis, tu be prasmės juk nieko nedarai“, – tokiais žodžiais savo jaunystę apibūdino poetas tremtinys.

J. Stašaitis dirbo mokytoju Vytėnų kun. J. Bosko saleziečių vienuolyno našlaičių ir neturtingų vaikų gimnazijoje, vokiečių okupacijos metais direktoriui kun. Antanui Skelčiui padėjo gelbėti žydų tautybės vaikus.

Kauno kunigų seminarijoje 1942–1944 metais J. Stašaitis studijavo filosofiją, sugrįžęs į Vytėnus 1944–1948 metais dirbo mokytoju, buvo vienuolyno gimnazijos direktoriaus padėjėju.

Tremties detalės

1949 m. kovo 25 d. J. Stašaitis buvo suimtas, Jonavoje įgrūstas į gyvulinį vagoną ir ištremtas į Irkutsko srities Olchono rajoną. Galbūt būtent tremties vagone sukūrė pirmuosius sunkius išgyvenimus atspindinčius eilėraščius, dainas. „Žmonės, kuriuos mylėjome, su kuriais bendravome liko lyg kokiam rūke. 53 žmonės viename vagone, o vagonų – visas kilometras“, – apie šias savo gyvenimo akimirkas pasakojo eilėraštyje, pastebėdamas, kad ta prievarta jo ir kitų gyvenimui davė visai kitą kryptį, visi turėjo vieną vardą – broliai ir sesės tremtiniai... Šios skriaudos niekuo neatlyginsi, neapmokėsi...

Ir Sibire J. Stašaitis nepalūžo – kūrė eiles, dainavo. Tremtinių dainas rinkęs tautosakininkas, humanitarinių mokslų daktaras Kostas Aleksynas pastebėjo: nors, atrodo, tremtis ir daina yra nesuderinami dalykai, bet jeigu ne daina, tremtiniai būtų nužmogėję, palūžę. Visur tremtiniai dainavo.

Sibire J. Stašaitis vedė rezistentę, laisvės kovų dalyvę Jadvygą Leščinskaitę, su ja susilaukė dviejų dukterų. 1956 metų pavasarį J. Stašaičiui buvo panaikinta tremtis. Dar pusantrų metų jis gyveno Sibire, kol ir žmonai buvo panaikinta tremtis, tada su šeima ir žmonos motina grįžo į Lietuvą. Prisiglaudė pas žmonos seserį Emiliją Razulevičienę. „Sugrįžome kaip iš narvo paukštelis. Ilgesys parvedė. Dangus toks savas, bet žemė – lyg ne ta, sodybos ištremtos, seni keliai keleliai panaikinti, tartum ne tie, lyg aidas praeities, lyg aidas tos dienos, kada į vagonus sugrūdo“, – J. Stašaitis dalinosi įspūdžiais kūryboje.

Pogrindinės literatūros platinimas

Padedant Apvaizdai, artimiesiems, Jadvyga ir Jonas Stašaičiai kantriai kūrėsi tėvynėje. J. Stašaitis dirbo techniku Vilniaus melioracijos valdyboje. Pasistatė namą Salininkuose. Gebančius vaidinti Salininkų žmones subūrė į dramos būrelį, jam vadovavo, dainavo Salininkų bendruomenės chore.

Nuo 1964 metų aktyviai dalyvavo spausdinant ir platinant pogrindinę literatūrą. Likimui suvedus su pogrindinės spaudos organizatoriumi Pauliumi Petroniu, Stašaičiai namo rūsyje įkūrė pogrindinę spaustuvę maldaknygėms. Naudota primityvi rankinė spausdinimo mašina. P. Petroniui plečiant veiklą, J. Stašaitis sukonstravo keletą naujų spausdinimo mašinų ir mokė šio darbo naujus žmones.

1971–1973 metais pogrindinėje kunigų seminarijoje, kurios vienas iš įkūrėjų buvo kun. Juozas Zdebskis, J. Stašaitis savaitgaliais dėstė filosofiją. Dalyvavo saleziečių bendradarbių organizacijos atgimimo veikloje, leidžiant ir platinant „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“.

1973 metų gruodį J. Stašaitis buvo suimtas, namuose vykdyta krata.

Plati veikta ir tvirtas žodis

Archyviniai dokumentai byloja, kad suimti J. Stašaitį LSSR prokuroro A. Kairelio sankcija buvo duota 1973 m. gruodžio 5 d., o kitą dieną jis suimtas. Dokumentuose rašoma, kad J. Stašaitis yra Vytėnų saleziečių auklėtinis, iki arešto gyvenęs Vilniaus r., Salininkuose. Dirbo Salininkų MSV techniku. Krata jo bute atlikta ir anksčiau – 1973 m. lapkričio 20 d. Tada rasta daug religinės literatūros, maldaknygių, padaugintų rašomąja mašinėle arba „Era“, B. Brazdžionio eilėraštis, daug fotografijų, lapelių su adresais ir telefonais. Jis turi žmoną ir dvi dukteris – 1953 metais gimusią Neritą (KGB duomenimis, vienuolę) ir 1956 metais gimusią Birutę. MSV išduotoje charakteristikoje apibūdinamas teigiamai, tik pabrėžiamas jo religingumas: namuose rengdavęs Gegužines pamaldas, į kurias rinkdavęsis jaunimas ir moksleiviai. Iš įrašų darbo knygelėje paaiškėja, kad 1949 metais buvo ištremtas į Irkutsko sritį (Baikalo ežero Olchono salą) ir į Lietuvą grįžo 1957 metais.

1973 m. gruodžio 21 d. J. Stašaitis paaiškinime įrodinėjo, kad tikinčiųjų apsirūpinimas maldynais ir religine literatūra yra jų pačių reikalas, nes šių klausimų nesprendžia nei Bažnyčia, nei vyriausybė. Reikia, jo nuomone, ne teisti žmones už šią veiklą, o spręsti problemą. Aiškina, ko nori katalikai: turėti mokyklas, spaudą, kultūros namus, religinių reikmenų dirbtuves, parduotuves ir t. t.

Iš tardymų atsiskleidžia jo plati veikla aprūpinant pogrindinę religinę spaudą staklėmis: nuo 1967 metų jis 5-erias pagamintas spausdinimo stakles perdavęs P. Petroniui, o vienerias – Zenonui Urbanui ir jam pavedęs spausdinti maldyną „Marija, gelbėk mus“. Apie 1969 metus P. Petronis buvo iškėlęs idėją sukurti pogrindinę maldaknygių spausdinimo ir dauginimo organizaciją. P. Petronio paprašytas apie 1970 metus dirbti spausdinimo staklėmis išmokęs Petrą Plumpą. Tardymai atskleidžia staklių gamybos, transportavimo (veždavo net keleiviniame geležinkelio vagone), montavimo ir kitas detales.

Už maldynų ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ spausdinimą J. Stašaitis metus (1973–1974) kalėjo Lietuvos TSR Valstybės saugumo komiteto (KGB) rūsiuose.

1993 metais jis išleido knygą „Stebuklingas Šaltinėlis Mažučiuose“, 2001 metais – poezijos rinkinį „Viešpaties pievos“, 2004 metais – prisiminimų knygą „Tremtinys Tėvynėje“, 2005 metais – knygą „Sugriauti Vilniaus mūrai ir užversti šuliniai“, 2007 metais – poemą „Kančios paslaptis“. Mirė 2012 m. birželio 30 d., palaidotas Vilniaus Salininkų senosiose kapinaitėse.

Po J. Stašaičio mirties, 2014 metais, išleista jo poezijos rinktinė „Žmogus opi planeta“, kurią sudarė tremtinio dukra Birutė Stašaitytė-Kanevičienė.

Vedė vidinės nuostatos

Minėjime Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė akcentavo, kad būtent tokie žmonės kaip P. Petronis, J. Stašaitis, kun. J. Zdebskis, norėję, kad vaikai būtų katekizuojami, kunigai aprūpinami tam reikalinga medžiaga (tai tada laikyta nusikaltimu), skleidė tiesos žodį ir atvedė Lietuvą į nepriklausomybę. Jie buvo šviesuliai, kuriems nereikėjo jokio raginimo – tokia buvo jų vidinė nuostata. Jie puikiai matė, ko trūksta okupuotoje tėvynėje, ir darė tai, kas reikalinga, nors ir pavojinga.

Suėmimas, kalinimas J. Stašaičio nepalaužė, nenukreipė nuo pagrindinio kelio, jis išliko Dievo apdovanotas žinojimu ir veikla, aukojo savo karjerą, savo ir šeimos gerovę, kūrybą – atsidėjo tam, ką laikė tuo metu prasmingiausia, ir nepaisydamas visų kliūčių išliko savimi, skleidė, spinduliavo savo įsitikinimus.

LGGRTC generalinė direktorė pabrėžė, kad J. Stašaičio kūryba, lygintina su skaidriais lietaus lašeliais, labai reikalinga jaunajai kartai, mokyklų bibliotekoms.

Vietoj išvadų

Režisierė Gražina Aleksandravičiūtė pastebėjo, kad be tokių žmonių kaip J. Stašaitis nebūtų sukūrusi nė vieno filmo. Ji važinėjo po kaimus ir kalbino dainininkus, pasakorius. Iš tautosakininko dr. K. Aleksyno išgirdo apie J. Stašaitį, jo padedama susitiko, kalbino laidai, vėliau sukūrė filmą apie tremtinių chorą. Televizijos režisierė akcentavo, kad kalbinti tremtiniai nesiskundė savo likimu, pasakojo, kaip Sibire jiems padėjo išlikti dainos, ten jie gyveno su daina, kai būdavo labai blogai, dainuodavo. J. Stašaitis akcentavo, kad jį labai palaikė žmona Jadvyga. „Kai J. Stašaitis man atvežė savo knygą, įrašęs: „Mano mielai sielos dukrai Gražinai“, klausiausi jo ir jutau, kad esu labai turtinga, jog pažinojau tokį žmogų su labai didele širdimi ir didele meile visiems kitiems žmonėms. Jutau labai didelę pagarbą jam, jo šeimai, jo poezijai. Jo parašyti žodžiai kažkaip įkrito į širdį ir pasiliko“, – renginyje sakė G. Aleksandravičiūtė.

2014 metais išleisto J. Stašaičio poezijos rinkinio „Žmogus opi planeta“, sudarytoja Birutė Stašaitytė-Kanevičienė pabrėžė, kad tėtis buvo labai jautrus, giliai tikintis žmogus. Dovanodamas rankraščius buvo užrašęs: „Nesiskundžiau savo likimu, bet pergyvenau dėl mūsų tautos, dėl mus ištikusios skaudžios tragedijos“. Jo širdis buvo sklidina meilės artimui, o mūsų planeta Žemė begaliniuose erdvės rūmuose jam atrodė nuostabus meno kūrinys, nušviestas amžinybės spindulio, prasiskverbiančio pro visatos vitražus. Tylos švytėjime praskridęs kuklia planeta jis paliko nuostabią dovaną, Visagalio jam duotą išdainuotą meilę Kūrėjui, Tėvynei ir žmonėms.

© 2016 „XXI amžius“