Audros laužė –
nepalūžom

Valstybės kūrėjai

„Aš nepasidariau lietuviu, aš esu juo gimęs“

165-osioms Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio gimimo metinėms

Vilmantas KRIKŠTAPONIS

(Tęsinys. Pradžia nr. 9, 10, 11, 12, 13, 14)

Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis

Lansbergis buvo ne tik geras organizatorius, bet jisai taip pat ir nusimanė savo dirbame darbe (...). Toksai žmogus šiuo metu buvo labai reikalingas ir jo pasitraukimas iš darbo greit parodė pasekmes. Artistų susitarimas kad ir buvo padarytas, tačiau gal tik tam kartui, nes paskui savitarpiečiai vėl skyrium rengia vakarus“.

Pasitraukus iš „Vilniaus kanklių“ draugijos G. Lansbergiui-Žemkalniui, lietuviškų vakarų rengimas Vilniaus visuomenei pastebimai sumažėjo. 1907 m. lapkričio 25 d. „Vilniaus kanklės“ Polesės geležinkelininkų klube pastatė G. Lansbergio-Žemkalnio dramą „Blinda“. Spektaklį režisavo pats autorius, laikinai grįžęs į Vilnių, ir atliko vieną iš vaidmenų. Netrukus po šio spektaklio „Vilties“ laikraštyje pasirodė recenzija, kur itin akcentuojamas socialinis veikalo ir spektaklio aspektas. „Reikia tarti Žemkalniui ačiū už tai, – rašė recenzentas, – kad stengėsi pažvelgti į taip netolimą dar praeitį ir pasinaudojo žinoma apysaka apie Blindą „svieto lygintoją“. Kaip žinoma, Blinda buvo nuskriaustas kaimietis baudžiavos laikuose, jis įsižadėjo keršyti ponams ne tik už save, bet ir už visus tuos, kurie kentėjo nuo ponų savavališkumo. Prisirinko jis sau draugų ir gerai buvo įkyrėjęs aplinkiniams dičturčiams, kol nežuvo iš rankų įnirtusių jo persekiotojų. Graži tai tema, galima čia parodyti taip netolimą dar gyvenimą su visomis jo baisybėmis ir tą maištą užgautos širdies, kuri nebenori žemintis, reikalauja savo teisių“. Pasak recenzento, publika „be galo trenksmingai plojo p. Žemkalniui, kurs iš tikro ne tik rašydamas, bet ir pats rengdamas vakarą be galo daug darbo padėjo“.

Šis vakaras „Vilniaus kanklių“ draugijai buvo paskutinis. 1908 metais draugija dar surengė vieną kitą šokių vakarėlį ir tuo, deja, savo veiklą baigė.

Išvykęs iš Vilniaus G. Lansbergis-Žemkalnis kuriam laikui apsistojo Kaune. Čia kaip ir Vilniuje vyko lietuvių kultūrinis gyvenimas. G. Lansbergis-Žemkalnis čia rado A. Liorento, J. Naujalio, K. Samajausko ir T. Žilinsko pastangomis įkurtą muzikišką lietuvių dainininkų draugiją „Daina“, kuri savo eilėse buvo sutelkusi apie 500 narių. Ji varė platų kultūrinio bei visuomeninio darbo barą: rengė minėjimus, organizavo paskaitas kultūrinėmis, visuomeninėmis, teatro temomis (jas skaitė J. Basanavičius, M. Biržiška, S. Kymantaitė-Čiurlionienė, G. Lansbergis-Žemkalnis bei P. Leonas), labdaringus koncertus studentams bei moksleiviams šelpti, kuriuose dalyvaudavo vietiniai ir iš kitur atvykę atlikėjai.

„Dainos“ draugija daug dėmesio skyrė ir teatrui. Buvo pastatyta daug scenos veikalų ir net G. Landsbergio-Žemkalnio drama „Blinda“. Čia be B. Cirtauto, T. Daugirdo, A. Sutkaus, A. Vitkausko bei A. ir L. Žilinskų, G. Landsbergis-Žemkalnis statė ir režisavo savo bei kitų autorių scenos veikalus.

Kaune norinčių bei galinčių vaidinti netrūko. Iš dramos mėgėjų reikėtų paminėti A. Baranauskaitę-Bijeikienę, B. Cirtautą, M. Cimbolaitytę-Baltutienę, V. Gineikytę, A. Jurašiūną, J. Kundrotą, K. Lekecką, M. Leškevičių, P. Mačį, K. Nekvedavičių, A. Nešokutį, M. Poderį, R. Seniauskaitę, A. Steponaitytę-Jasiūnienę, A. Sutkų, M.Tomkutę-Ruseckienę, A. Vitkauską ir kitus, kurie sugebėdavo profesionaliai atlikti ir sudėtingesnius vaidmenis.

„Dainos“ draugijos nariai su savo programomis dažnai būdavo kviečiami aplinkinius miestus. Jiems teko vykti vaidinti į Jurbarką, Kėdainius, Naumiestį (dabar Kudirkos Naumiestis), Ukmergę ir Vilkaviškį. Čia vaidintojų pasirodymus lydėdavo didžiulis pasisekimas.

Nebuvo lemta G. Landsbergiui-Žemkalniui kiek ilgiau užsibūti Kaune. Jį, kaip draudimo agentą, gyvenimo vieškelis 1909 metų pradžioje atvedė į Šiaulius. Čia kaip ir kituose didesniuose Lietuvos miestuose veikė kultūrinė organizacija „Varpas“ – literatūros, dramos ir muzikos draugija. Beje, Šiauliuose lietuvių kultūrinis gyvenimas vyko jau apie 1898 metus. Apie 1900 metus imta organizuoti garsiąsias Šiaulių gegužines, į kurias rinkdavosi ne tik carinės Rusijos universitetuose studijuojantis jaunimas, bet ir lietuvių tautinio judėjimo veikėjai. Šiaulių gegužinės tapo lietuvių kultūrinio ir visuomeninio sąjūdžio priemone, sudarė sąlygas vykti varpininkų ir socialdemokratų pasitarimams, koncertuodavo chorai, vaidino dramos būreliai. Taigi Šiaulių gegužinės buvo reikšmingos tiek kultūriniam, tiek ir politiniam Lietuvos gyvenimui. Jos buvo rengiamos daugiausia grafams Zubovams bei V. Janavičiui priklausiusiuose dvaruose netoli Šiaulių.

Kai vykstant 1905 metų revoliucijai visur buvo leista nekliudomai rengti viešus lietuviškus vakarus, Šiauliuose jau buvo susiformavusi scenos mėgėjų trupė. Jai priklausė Z. Arlauskaitė, S. Bagušytė, V. Bielskis, S. Brašiškis, A. Bružas, P. Bugailiškis, J. Grinius, S. Jakševičiūtė-Venclauskienė, K. Jasiukaitis, M. Lingvys,, S. Lukauskis, A. Mikševičius, J. Misius, M. Pelėdžiūtė, T. Petkevičius, A. Povylius, J. Sakalauskaitė, K. Šalkauskis, M. Valiulytė, K. Venclauskis, S. Zaleckaitė, J. Zaleckas, Vl. Zubovas, iš Vilniaus atvykę O. Ir K. Puidos ir kt.

Carinės administracijos leidimą veikti „Varpo“ draugija gavo dar 1905 metais, o pirmasis pastatymas scenoje buvo A. Asnyko drama „Kęstutis“. Jau pats šio sunkaus veikalo pasirinkimas ir pastatymas parodė šiauliečių patirtį ir pasitikėjimą savo jėgomis.

„Varpo“ draugijos dramos būrelis pradėjo sparčiai augti. Užvirė spartus darbas. Dirbo keturi žymūs režisieriai: S. Jakševičiūtė-Venclauskienė, G. Landsbergis-Žemkalnis, J. Misius bei O. Pleirytė-Puidienė. Tokių režisierių anuomet būtų pageidavusi bet kuri lietuvių teatro scena. Jų pasiaukojamas darbas tapo lietuviško teatro pakilimo laikotarpiu.

Ypač sėkmingi „Varpo“ draugijai buvo 1910–1911 metai. Tai buvo jos klestėjimo laikas. Buvo pastatyti žymiausi dramos veikalai, turėję didžiulį pasisekimą. Buvo pastatyta Gutovskio „Švarkas ir milinė“, A. Fromo-Gužučio „Gedimino sapnas“, A. Macijausko „Užburtas kunigaikštis“, L. A. Suchodolskio „Ūkanos“, Švenko „Inteligentai“, G. Landsbergio-Žemkalnio „Blinda“, Togobočinio „Iš meilės“, L. Tolstojaus „Pirmasis degtindaris“, L. Giros „Kerštas“, J. Žulavskio „Mirtų vainikas“, K. Ožeškienės ir Z. Pšibilskio „Nutrūkusi styga“ ir kt.

Būta ir sunkesnių „Varpo“ draugijai momentų. Tai atsitiko tada, kai 1912 metais O. ir K. Puidos palikę Šiaulius išsikėlė į Čeliabinską. Nelengva buvo ir tada, kai ilgametis režisierius J. Misius dėl silpnos sveikatos pasitraukė iš sceninio darbo. Visas krūvis tada gulė ant S. Jakševičiūtės-Venclauskienės ir G. Landsbergio-Žemkalnio pečių. Tačiau ir tokiomis sąlygomis „Varpo“ draugijos dramos būrelis dirbo sėkmingai.

Didžiąją dalį laiko, kai gyveno Šiauliuose, G. Landsbergis-Žemkalnis skyrė teatrui. Teatras jam atstodavo viską: pramogas, poilsį ir draugus. Po tiesioginio darbo dalyvaudavo repeticijose, posėdžiuose, pasitarimuose ir įvairiuose paruošiamuosiuose darbuose.

G. Landsbergis-Žemkalnis pasižymėjo ypatingu kruopštumu ir ypač reiklumu ir to reikalaudavo iš visų dramos būrelio vaidintojų ar iš žmonių, ruošiančių scenas. Štai ką savo atsiminimuose apie G. Landsbergį-Žemkalnį rašė P. Bugailiškis: „Didžiąją režisūros naštą ant savo pečių turėjo pakelti G. Landsbergis-Žemkalnis, su kuriuo taip jau būdavo nemaža vargo, kai iš jo pusės būdavo per daug didelių ir ne visuomet realių reikalavimų. Pavyzdžiui, jo užsispyrimas neiti į „Varpo“ sceną tol, kol nebus pašalinta iš jos naujai įrengtame bute krosnis, kurios faktiškai dėl statybinių sąlygų pašalinti nebuvo galima“.

Didelio pasisekimo susilaukė „Varpo“ draugijos pastatymai Žemės ūkio parodose, vykusiose grafams Zubovams ir V. Janavičiui priklausančiuose dvaruose netoli Šiaulių. Parodų metu, jų komiteto, o ypač bubiškio D. Zubovo, rūpesčiu, būdavo specialiai pastatoma vasaros auditorija su estrada ir sėdimomis vietomis publikai, o gegužinės vykdavo daugiausia V. Janavičiaus Aleksandrijos dvaro mūro daržinėje, tam kartui tinkamai dekoruotoje bei kitose dvaro patalpose. Tose gegužinėse ne tik vyko vaidinimai, bet koncertuodavo chorai ir solistai. Renginiai, kur dalyvaudavo „Varpo“ draugija, vykdavo ne tik Šiauliuose ar šalia jų buvusiuose dvaruose: su spektakliais būta Joniškyje, Kuršėnuose, Radviliškyje ir Viekšniuose. Visur sulaukta didžiulio pasisekimo.

„Varpo“ draugija beveik kas šeštadienį rengdavo pasirodymus ir savo nariams, suvaidindavo nedidelę pjesę, padeklamuodavo, pagrodavo, padainuodavo.

„Varpo“ draugija organizuodavo paskaitas. Skaitydavo jos nariai ir kviesti prelegentai (P. Avižonis, V. Bielskis, K. Jasiukaitis, G. Landsbergis-Žemkalnis, O. ir K. Puidos, K. Venclauskis ir kiti). Tose paskaitose buvo paliečiamos ne tik teatro, bet ir literatūros, socialinės ir aktualios problemos. Visa tai buvo daroma draugijos savišvietos tikslais. Tokią tvarką čia buvo įvedęs G. Landsbergis-Žemkalnis. Jis bet kada, kai tik rasdavo laisvesnio laiko valandėlę, mėgdavo savišvieta užsiiminėti ir dažniau, dažnai spaudoje nagrinėdavo įvairius teatro klausimus, dalyvaudavo diskusijose, domėjosi teatro istorija, visa tai daryti skatino ir kitus. Gali būti, jog nėra tos teatro srities, kurioje jis nebūtų dirbęs ir nebūtų pasakęs savo svaraus žodžio, todėl tapo didžiausiu autoritetu, kai mėgėjiškas lietuvių teatras darėsi vis profesionalesnis.

Reikėjo gerinti tolimesnį klojimų teatro darbą: palengvinti pastatymų organizavimą, repertuaro parinkimą, teikti metodinę, dalykinę bei materialinę pagalbą. Draugijų, o ypač profesionalių teatrų, kolektyvai buvo pasiekę savo galimybių ribą, kurią peržengti jie galėjo tik sutelktomis jėgomis.

„Varpo“ draugija visada turėjo savo veiklai tinkamas erdvias patalpas. Pradžioje ji nuomojosi tik poros kambarių butą, 1911 metų pavasarį išsinuomojo visą namą, kuriame įsirengė kelių šimtų vietų salę, neblogą sceną, artistų kambarį, skaityklą, biblioteka, įsigijo keturias dekoracijų pamainas, bet ilgainiui tapo ankšta. 1914 metais „Varpo“ draugija jau nebetilpo savo išsinuomotame name ir ruošėsi pirkti „Kasino“ teatro patalpas. Deja, šiuos ketinimus sužlugdė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas.

Apie paskutiniuosius G. Landsbergio-Žemkalnio metus, praleistus Šiauliuose, jo sūnus Vytautas atsiminimuose rašė: „Pirmajam pasauliniam karui prasidėjus mano tėtušis jau buvo visiškai pražilęs, labai sklerozės suvargintas ir gyveno drauge su savo vyresniąja seserimi Viktorija (...). Tais pačiais metais, žiemą, tėtušį aplankė Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė (bene nuo pirmųjų „Blindos“ repeticijų laikų pradėjusi domėtis G. Landsbergio-Žemkalnio visapusiška veikla ugdant mūsų teatrą). Mūsų teatralus paskutiniais prieškariniais laikais, ir juo labiau prasidėjus karui, buvo apėmusi, kaip sakė tėtušis, tarsi liga, atrofija vadinama,– kokiu būdu gydyti minėtą atrofiją ir tarėsi Čiurlionienė su Žemkalniu Šiauliuose.

1914 m. balandžio 14 d. vokiečiai priartėjo prie Šiaulių. Reikėjo skubiai iš čia nešdintis. Paskubom atvykęs iš Kuršėnų, įgrūdau į paskutinį traukinį, einantį į Vilnių savo brangiuosius. Apsikabinome, atsisveikinome... O aš likau, norėdamas patvarkyti tėtušio butelį ir likusius dokumentus. Įvykiai vystėsi žaibo greitumu, ir aš nespėjau padaryti to, ką privalėjau. Viskas sudegė lig pelenų. Sugriautas miestas ir karas visam laikui mane atskyrė nuo vargo prislėgto tėtušio...“

Į Vilnių G. Landsbergis-Žemkalnis atvyko 1915 m. balandžio 16 d. Karo metu Vilnius atrodė kaip apmiręs: nebebuvo mokyklų, spaudos, organizacijų. Nebeliko ir lietuviškų vakarų, draugijų dramos kolektyvai didesniuose miestuose iširo. Tad daugumos lietuvių žvilgsniai krypo į Lietuvių draugiją nukentėjusiems dėl karo šelpti, kuri ėmėsi ir kultūrinės veiklos.

Vilniuje, prie minėtos draugijos susibūrė dramos būrelis. Jį įkūrė ir vadovavo G. Landsbergis-Žemkalnis. 1915 metų birželio pabaigoje buvo pastatyta keletas dramos veikalų – A. Asnyko „Kęstutis“, V. Storostos-Vydūno „Anga“, „Ne sau žmonės“, J. Mačiulio-Maironio „Kame išganymas“ ir kt. Koncertuodavo A. Iešmanto, J. Naujalio ir S. Šimkaus vadovaujami chorai. Tačiau visa tai truko neilgai...

Vokiečių kariuomenei įsiveržus į Vilnių, lietuvių kultūrinė veikla nutrūko. Buvo leidžiamas tik šelpimo ir labdaros darbas. Vienas kitas lietuviškas vakaras buvo organizuotas tik labdaros tikslais. 1916 m. birželio 26 d. Vilniaus cirke suvaidinta karo sąlygoms pritaikyta Janovskajos drama „Šilagėlė“. Ją režisavo G. Landsbergis-Žemkalnis. Tai buvo paskutinis jo pastatymas. G. Landsbergis-Žemkalnis mirė ir 1916 m. rugpjūčio 28 d., buvo palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse, šalia P. Višinskio, priešais M. K. Čiurlionį. Čia palaidota ir daugiau jo bendraminčių, idėjos brolių, su kuriais kartu žadino lietuvybę ir kėlė lietuvių tautinę kultūrą.

Sužinojęs apie G. Landsbergio-Žemkalnio mirtį, kun. J. Tumas-Vaižgantas velioniui skirtame nekrologe rašė: „Pamažu atsigaivelės mūsų tėvynė; da gal pražydės ligi šiol nematytais žiedais. Bet visa to nebematys daugelis pačių gerųjų jos sūnų ir dukterų, kurie it Mozės, vedę Tėvynę į pažadėtąją laisvės ir laimės gadynę, gavo pačioje jos angoje sustoti, iš tolo ją bepalaiminę. Jų tarpe, štai ir vienas karščiausių Lietuvos mylėtojų, G. Landsbergis-Žemkalnis.

Kad ne karas, ir tauta būtų padėjus jam vainiką už tai, kad paliko savo buvimo šioje pakalnėje žymę, kuri mūsų visuomenėje ir literatūros istorijoje neišdils“.

Neišdilo G. Landsbergis-Žemkalnis su lietuvybės ir lietuvių kultūros labui nuveiktais savo darbais iš lietuvių atminties. To neišdildo nei istorinės permainos, nei vos ne per prievartą mums brukamos svetimybės, kurios tvirto lietuvio dvasios ir šiandien nesugeba palaužti. Prasmingi žodžiai, iškalti antkapiniame G. Landsbergio-Žemkalnio paminkle, į mus savo esybe kreipiasi:

Lietuvos vaidila

Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis.

Ką anas darė vyrs pasišventimo,

Tegul kits kartoja.

© 2017 „XXI amžius“